Išbandytas ir iščiupinėtas „Glide“

Apie šį prietaisą, pretenduojantį tapti rimta mobilumo priemone neregiams, jau rašiau žurnale šiemet („Mūsų žodis“, Nr. 4, „Kas pakeis baltąją lazdelę arba vedlį šunį?“). Tad jei dar neskaitėte – rekomenduoju susipažinti, nes šis straipsnis yra praeito tęsinys. 

Gamintojų buvo žadama, kad „Glide“ taps prieinamas šių metų rudenį iš anksto užsisakiusiems, o visiems kitiems – kitų metų pradžioje. Tačiau kūrėjai atidėjo pardavimą iki 2026 metų pavasario. Jie susiduria su kliūtimis – kitaip tariant, viskas nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Tad kodėl rašau šį straipsnį? 

Kadangi seku visas „Glide“ naujienas, sužinojau, kad prietaiso demonstracinė diena vyks Dubline. Net nedvejodama nusprendžiau, kad man būtinai reikia ten nuskristi ir „Glide“ išbandyti. Tad kartu su Irma Jokštyte-Stanevičiene, kurią, neabejoju, puikiai pažįstate, nusipirkome bilietus ir nuskridome į Dubliną. 

Demonstracinis renginys vyko „Way Finding Center“ (liet. „Kelio radimo centras“) – tai didžiulėse patalpose specialiai sukurta vieta, kurioje neregiai gali mokytis naudoti baltąją lazdelę, vaikščioti su šunimis vedliais. Visas centras – tarsi miesto simuliacija su tikrais šviesoforais, autobusų ir tramvajų stotelėmis, netgi oro uosto aplinka, kur mokomasi pereiti saugumo patikrą, registruoti bagažą, sudėti daiktus į dėžes. Jie situacijoms išbandyti turi netgi tikrą lėktuvą „Airbus 319“. Į šį centrą susipažinti su įtampą keliančia aplinka užsuka ir autizmo spektro sutrikimų, ir kitų negalių turintys žmonės. Pažadu atskirą straipsnį apie šį centrą, mat mums specialiai centro instruktorė surengė ekskursiją. 

Na, o dabar – „Glide“ 

Gal kiek ironiška taip sakyti, bet gerai, kad „Glide“ pagrindinis kūrėjas Amosas Mileris (Amos Miller) pats yra neregys. Dėl pigmentinio retinito jis regėjimo neteko būdamas dvidešimties. Amosas yra IT specialistas. Jis kūrė navigacijos programėlę neregiams „Microsoft Soundscape“. Lietuvoje ši programėlė nėra plačiai naudojama – ją labiau mėgsta užsienio neregiai. Amosas taip pat vadovavo šunų vedlių organizacijoms Jungtinėje Karalystėje ir Singapūre. 

Idėja sukurti „Glide“ jam kilo patiriant sunkumų oro uoste – laukiant asistentų, kol kas nors palydės iki vartų. „Jei mes jau turim marsaeigius Marse, tai kodėl aš negaliu tiesiog pats nueiti prie vartų, o turiu čia sėdėti ir laukti pagalbos?“ – yra sakęs A. Mileris. 

Pati geriausia įmanoma idėja – padaryti taip, kad naujai kuriamas įrenginys mus vestų fiziškai. Būtent tą ir daro „Glide“. Jo pagrindinė užduotis – išvengti kliūčių ir vesti neregį pačiu saugiausiu įmanomu keliu. 

Taip jau nutiko, kad mudvi su Irma dalyvavome pačioje anksčiausioje „Glide“ pristatymo sesijoje, kuri Airijos laiku vyko 9.30 val. Mat nusileidome apie 7.30 val., kol išlipome, perėjome oro uosto procedūras, autobusais nuvykome į centrą – buvo likęs geras pusvalandis iki renginio pradžios. Tad dar spėjome susipažinti su kitais dalyviais ir aptarti neregių gyvenimą Airijoje ir Lietuvoje. Tiek organizatoriai, tiek dalyviai buvo gerąja prasme nustebę, kad mes iš Lietuvos atskridome tik dėl šio renginio. Ir ne tik atskridome, bet ir viešuoju transportu savarankiškai atvykome nuo oro uosto. 

Renginys prasidėjo nuo Amoso vizijos apie „Glide“ ir neregių ateitį. Jis mano, kad laikui bėgant gatvėse matysime daugiau neregių, mat jie turės reikalingas priemones savarankiškai keliauti. Jis taip pat pažymėjo, kad keisis ir tai, iš ko atpažįstame neregį. Absoliuti dauguma žmonių, pamatę asmenį su baltąja lazdele, žino, kad jis yra neregys, tačiau tai pasikeis atsiradus tokiems įrenginiams kaip „Glide“. Ir ar mes visada norime būti identifikuoti kaip neregiai? Šiuos klausimus taip pat verta pasvarstyti prieš pradedant naudoti tokias mobilumo priemones. 

Mano didžiausia išankstinė baimė buvo ta, kad renginyje bus tiek daug žmonių, jog net neturėsime galimybės išbandyti „Glide“. Laimei, šie būgštavimai nepasitvirtino – rytinėje sesijoje buvo mažai žmonių, tad užteko laiko ir išbandyti „Glide“, ir pabendrauti su Amosu. 

Praktinė patirtis, kaip tai veikia? 

„Glide“ bandymui buvo paruošta erdvė, konkrečios atkarpos su kliūtimis, kuriomis eidami galėjome pajusti, kaip prietaisas aplenkia šias kliūtis arba sustoja, jei negali jų aplenkti. 

Man teko laimė pirmai išbandyti „Glide“. Jis yra lengvesnis ir mažesnis, nei įsivaizdavau – tarsi mini robotukas su didžiuliais guminiais ratais ir teleskopine rankena. Kadangi tai dar tik prototipas, jis pagamintas iš pigaus plastiko, primenančio pigius daiktus iš „Aliexpress“ ar „Temu“. Vietoje dviejų kamerų buvo sumontuota viena, tad jis negalėjo aptikti kliūčių virš galvos. Bet šio bandymo mintis buvo patikrinti pagrindinę funkciją – kaip jis aplenkia kliūtis arba sustoja prieš jas. 

Turiu pasakyti, kad tai buvo tikrai įspūdinga – jaučiausi tarsi matyčiau, nes visą tą kliūčių ruožą apėjau niekur neužkliūdama. Pastūmus „Glide“ į priekį, jis pradėjo važiuoti, prisitaikydamas prie mano greičio. Instruktorius Lukosas, kuris aiškino, kaip naudoti įrenginį, atsistojo priešais mane, ir „Glide“ staigiai sustojo. Kai nusitaikiau į kampą, „Glide“ taip pat sustojo ir pavežė mane atgal, kad turėčiau erdvės. Pasukau jį į kitą pusę ir sėkmingai išsisukau iš kampo spąstų. Man buvo leista praeiti tą kliūčių ruožą du kartus – vieną su instruktoriumi, kitą savarankiškai. 

Šiaip, aš mėgstu eiti greitai. Deja, dėl to mano santykiai su kliūtimis yra labai komplikuoti. Kai dar buvau jaunesnė, atrodė, kad turiu kažkokį magnetą, traukiantį stulpus prie kaktos. Laikui bėgant išmokau jų vengti, bet vis tiek neseniai sudaužiau porą akinių į stulpus. Aš išbandžiau „Glide“ eidama sau įprastu mėgstamu greičiu ir pasvajojau, kaip su juo eičiau į darbą – tą atkarpą nuo M. K. Čiurlionio stotelės – ir oriai, greitai aplenkčiau visus stulpus ir paspirtukus. Mat pražingsniavau tą kliūčių ruožą sau įprastu greičiu, net nepalietusi nė vienos iš ten sustatytų kliūčių. O jų buvo visai nemažai: lagaminai, suoliukai, šiukšliadėžės, sėdmaišiai. Eidama su lazdele viską tikrai neblogai būčiau apdaužiusi. Iš tikrųjų, nors ir šiek tiek matau, bet dėl savo mėgstamo greičio nespėju tų kliūčių net pamatyti. O su „Glide“ jas apėjau ir tiek. 

Kaip minėta, prietaiso idėja Amosui kilo būtent oro uostuose, tai „Glide“ privalo mokėti orientuotis patalpų viduje, kur GPS nebeveikia. Planuojama, kad naudodamas jutiklius „Glide“ mokės susiorientuoti patalpoje pagal viešai prieinamą jos planą. Pavyzdžiui, jei prietaisui bus duota komanda, kad aš esu Vilniaus oro uoste, pagal turimą jo planą galės mane nuvesti iki reikalingų vartų. 

Kadangi „Glide“ turi teleskopinę rankeną, jis tinka įvairaus ūgio žmonėms. Tad pasikeliame rankeną, kad būtų patogu, o eidami išlaikytume tiesią laikyseną ir tiesiog pradedame žengti dominuojančia koja. Tai yra, jei esame dešiniarankiai – dešine, jei kairiarankiai – kaire. Iš pradžių buvo toks keistas jausmas – tarsi atiduodi savo saugumą į roboto rankas. O aš esu žmogus, mėgstantis kontroliuoti. Bet visgi šįkart buvo kažkaip lengviau – gal dėl to, kad žinojau, jog esu saugioje aplinkoje. 

Kitas dalykas, kas man patiko – tai laikysena. Asmeniškai man sunku eiti tiesia nugara, nes tada nematau žemės ir man baisu. „Glide“ mato žemę ir visas ant jos esančias kliūtis, todėl tai gali būti galimybė pakoreguoti ir savo laikyseną. Juolab kad neretai nelaimingo žmogaus įvaizdis neregiui prilipinamas būtent dėl laikysenos. 

Testavimas dėl tobulinimo 

Kaip jau minėjau, įrenginys kol kas dar kuriamas, tad jis bus ne kartą tobulinamas. Pavyzdžiui, kol kas, pagal pirminį planą, jis dar ne visai tinkamai tvarkosi su šaligatvio borteliais. Įrenginys kol kas nėra tinkamas testuoti lauko sąlygomis, nors pristatymo metu mums sakė, kad susimuliuotoje minioje „Glide“ puikiai apvedė žmogų. Tačiau savo nuomonę apie prietaisą išsakę neregiai visi kaip vienas paminėjo, kad dar daug reikia nuveikti. 

Kai kurie dalyviai pasakojo, kad dar pernai rugsėjį Londone, kai vyko pats pirmasis „Glide“ pristatymas, prietaisas buvo tarsi lazdelė su ratais, kurią nuotoliu valdė žmogus. Ir štai, nepraėjus nė metams, jau turime autonominį įrenginį, galintį savarankiškai padėti išvengti kliūčių. Tie, kurie dalyvavo CSUN konferencijoje šių metų kovą (tai konferencija, vykstanti kasmet Anahaime, Kalifornijoje), taip pat teigė, kad „Glide“ veikimas pagerėjo – anuomet jis dar strigo posūkiuose. 

Taigi būtent Amosas šio renginio pradžioje prašė išsakyti ne tik teigiamus dalykus, bet ir prietaiso trūkumus, kad jis turėtų ką perduoti savo inžinieriams. Štai vienas iš dalyvių paminėjo, kad jam norėtųsi, jog „Glide“ riedėtų taip švelniai kaip koks lagaminas arba parduotuvės vežimėlis – mat jam pasirodę, kad dėl ratukų gan masyvių griovelių pats prietaisas šiek tiek dreba. Beje, kalbant apie „Glide“ ratus – iš pradžių buvo manyta padaryti juos tinkančius visoms įmanomoms dangoms. Tačiau šios minties atsisakyta. Bus skirtingi ratai: ėjimui per sniegą, smėlį, šaligatvius ir panašiai. Juos reiks įsigyti atskirai. 

Neregiai, kurie vaikšto su šunimis vedliais, turi savų nuogąstavimų: neretai pasitaiko, kad su šunimis vedliais neveža pavežėjai, neįsileidžia kai kurios įstaigos. Atsiradus alternatyvai „Glide“, tokių įstaigų gali daugėti, motyvuojant tuo, kad yra pasirinkimas judėti be šuns. Bet kartu kai kurie demonstraciniame renginyje dalyvavę neregiai džiaugėsi, kad galės naudotis ir šunimi, ir „Glide“. Štai vienas neregys prasitarė, kad jis tikrai nenorėtų skristi vasarą į Portugaliją su savo šunimi vedliu. 

Baltoji lazdelė padeda mums surasti kliūtis, o štai šuo vedlys ir „Glide“ padeda jų išvengti. Skirtingai šias situacijas vertina lazdelės naudotojai, akcentuojantys, kad jie nori žinoti, kokią kliūtį aplenkia. O regos negalią turintys asmenys, vaikštantys su šunimis vedliais, nesužino, kokios kliūties šuo padėjo išvengti. Tad „Glide“ kūrėjai vis dar svarsto, kaip informuoti apie kliūtį. Amosas dalijosi patirtimi, kaip išbandė „Waymo“ automobilį (aut. past. – tai autonomiškas „Google“ patronuojamosios įmonės „Alphabet“ kuriamas automobilis): įjungė jame „Accessibility“ režimą, kuris pasakojo, ką darė, kur pasuko, kodėl pasuko. Svarstoma, galbūt panašų režimą galima realizuoti ir „Glide“. 

Dar vienas iš nuogąstavimų – kas nutiktų, jei įrenginys sugestų arba išsikrautų. Kūrėjai sako, kad jis tokiu atveju nevažiuotų, tad negalėtume jo naudoti kaip mobilumo priemonės. Tad lazdelę, kaip atsarginę priemonę, vis tiek reikėtų nešiotis ir, be abejo, mokėti ja naudotis. Beje, netikėtai nutikus gedimui, reikėtų kažkur susipakuoti ir nešiotis patį „Glide“. Taip, jis nėra didelis ir sunkus, bet pakankamai didelis kaip papildomas, nieko nedarantis daiktas. 

Kitas svarbus klausimas kyla dėl lipimo arba leidimosi laiptais. Naudojant baltąją lazdelę mes žinome, kada jie prasideda, kada baigiasi. „Glide“ laiptais nelipa. Tad kaip bus sprendžiamas šis klausimas? Kaip žinoti, kada baigiasi laiptai, jeigu jie neturi turėklo? Ar vis tiek reikės naudoti baltąją lazdelę? Ir kas yra už tų laiptų – galbūt stulpas arba durys, kurias rastume naudodami baltąją lazdelę? 

Pasvarstymų kyla ir dėl matymo naktį. „Glide“ turės infraraudonųjų spindulių kamerą ir LED apšvietimą. Tiesa, prietaisas naktį „matys“ blogiau nei dieną (10 metrų) – tik 5 metrus. Tiesa, dėl LED apšvietimo prietemoje ar tamsoje būsime gerai matomi vairuotojams. 

„Glide“ taip pat nereikės nuolatinio interneto ryšio, kad atliktų visas savo funkcijas – išskyrus atvejus, jei norėsime, kad jis vestų mus į pasirinktą vietą naudodamas, pavyzdžiui, „Google“ žemėlapį, arba gautų programinės įrangos atnaujinimus. Atrodytų – kas čia tokio, juk vis tiek visada iš namų išeidami imame išmanųjį telefoną. Nežinau, kaip jūs, bet aš kartais noriu kur nors išeiti palikusi jį namie. Taigi su „Glide“ galėsiu tai padaryti. Deja, kadangi prietaisas pats neturės galimybės jungtis prie interneto, galėsiu be telefono eiti tik ten, kur žinau, kaip pasiekti tikslą ir grįžti. Kas žino, galbūt ateityje „Glide“ turės „eSIM“ funkciją ir galės jungtis prie interneto, atsisiųsti žemėlapius. 

Kaip matome – klausimų kyla daug, į kai kuriuos atsakymų ir sprendimų vis dar nėra. Kaip kol kas ir paties prietaiso, bet tikrai gera dalyvauti jo kūrime. Aišku, mes išbandėme jį saugioje aplinkoje, kuri skiriasi nuo realių sąlygų, ir išbandėme tik vieną funkciją – kliūčių išvengimą. O funkcijų žadama kur kas daugiau. Gera naujiena yra ta, kad didžiąją „Glide“ veikimo dalį sudaro programinė įranga, kuri bus nuolat atnaujinama, todėl nereikės sukurti naujo prietaiso, kad išspręstų vienokį ar kitokį kylantį iššūkį. 

Motyvacija domėtis 

Gyvename tikrai įdomiu metu. Atsimenu, kai buvau paauglė, negalėjau net gautų SMS žinučių savarankiškai perskaityti. Turėdavau išmokti, kiek ir kokį mygtuką paspausti, kad atlikčiau norimą funkciją. Ir štai, praėjus porai dešimčių metų, neregiai drąsiai naudojasi dirbtiniu intelektu, be vargo leidžiasi savarankiškai keliauti net ir į nežinomas vietas. Ir tos kelionės ar kiti svarbūs užsiėmimai dėl technologijų pažangos tampa vis lengvesni – jaučiame vis mažesnę atskirtį. 

Kaip aš mėgstu sakyti – mes visi tarsi bėgame gyvenimo maratoną. Vieni bėgame kažkur gale, kiti – per vidurį, o dar kiti veržiasi į priekį. Ir kai pavyksta kažką pritaikyti, turint išties ribotas galimybes dėl regos, vis tiek bėgti tą maratoną, o kartais net prie lyderių ar bent jau daugmaž per vidurį – tai yra nuostabu. O kaip jau supratote iš mano ankstesnių straipsnių apie dirbtinį intelektą – tos laisvės bus tik daugiau ir daugiau. 

Norintiems stebėti „Glide“ progresą kviečiu prenumeruoti šį kanalą. Čia visi vaizdo įrašai turi garsinį vaizdavimą: https://www.youtube.com/@glidance. 

Paspaudę nuorodą pamatysite ir išgirsite, kaip man Dubline sekėsi išbandyti „Glide“. 

Nuotrauka. Buvo labai įdomu ir naudinga pačiai išbandyti „Glide“ / asmeninio archyvo nuotr. 

Akimirka iš įrenginio „Glide“ išbandymo. Erdvioje, į angarą ar sandėlį panašioje patalpoje iš šono užfiksuota dešinėje stovinti E. Jarmolavičiūtė ir kairėje jai padedantis vyras. Tarp jų stovi „Glide“, kurį sudaro tamsi apatinė dalis su dviem stambiais ratukais šonuose, šviesus kotas ir tamsi horizontali rankena. Vyras yra pasisukęs dešiniuoju profiliu, palinkęs į priekį ir dešiniąja ranka laiko Eglės kairiąją, lyg norėtų jai padėti. Jis vilki tamsų megztinį ir kelnes. Jo tamsūs plaukai trumpai kirpti, ant smakro želia barzda. Veidas susikaupęs, lūpos pravertos ir atrodo, kad jis kažką bando paaiškinti. Eglė stovi pasukusi galvą į fotografą, dešiniąja ranka įsikibusi į „Glide“ rankeną. Moteris vilki tamsią striukę ir laisvas kelnes. Jos tamsūs plaukai surišti už nugaros, akis užstoja tamsinti akiniai. Ji plačiai šypsosi praviromis lūpomis. Netoliese Eglei iš dešinės stovi lagaminas, dešinėje nuotraukos pusėje prie kolonos pastatytas stalas ir kėdė šalia jo. Tolumoje, kairėje nuotraukos pusėje stovi autobusas. Atrodo, kad erdvioje patalpoje galima išbandyti įrenginį ir įvertinti jo galimybes bei apribojimus.

Autorius: Eglė Jarmolavičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama