Saulę pakeitusi muzika

(Tęsinys, pradžia „Mūsų žodis“ Nr. 6) 

Brolio pėdomis 

Onos Matusevičiūtės koncertinis debiutas įvyko dar mokantis Vilniaus Antano Jonyno internatinėje mokykloje. Onutei tada buvo šešiolika metų. Mokiniams mokslo metų pabaigoje reikėjo atlikti praktiką. Tuometis choro direktorius Juozapas Kairys sužinojo, kad gabi neregė mergaitė mokosi groti fleita. Jis su Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) profesionalų pučiamųjų instrumentų orkestro vadovybe suderino moksleivės praktiką. Fleitininkė pasakoja: „Sužinojusi negalėjau patikėti. Nejaugi aš, žalia mergiotė, grosiu su tikrais profesionalais muzikais!!! Mano pirmoji užduotis buvo išmokti maršą „Nedėlios rytelį“. Gavau natas, atspausdintas brailio raštu. Skaitau ir stebiuosi: čia tiek daug šešioliktinių natų, o kur dar trelės. Nenorėjau apsijuokti, gal todėl atėjau puikiai, kaip man atrodė, išmokusi maršą. Savo fleitos partiją sugrojau dirigentui. Jis išklausęs pagyrė. Orkestre ypač mane globojo ir padėjo dvi reginčios fleitininkės. Visi orkestro nariai žinojo, kad aš Leono sesutė, gal todėl buvau net pernelyg globojama. Vietoj kelių savaičių praktiką atlikau kelis mėnesius. Man buvo smagu groti, o dar smagiau mokytis naujų partijų fleitai.“ 

1983 metais dar studijuojanti Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje jauna gabi muzikė puse etato įdarbinama fleitininke LAD profesionaliame pučiamųjų instrumentų orkestre. Darbdaviai sudarė itin lankstų darbo grafiką. Onutę netgi atleisdavo nuo gastrolių, kad nenukentėtų studijos. Jaunoji muzikė netingėjo, kruopščiai mokėsi orkestro repertuarą. Ilgainiui kolegų muzikantų požiūris pasikeitė. Ją pradėjo vertinti kaip jauną, gabią muzikos profesionalę. O. Matusevičiūtė šiame kolektyve grojo iki jo veiklos pabaigos – 1993 metų vasario mėnesio. 

Netikėta karjera 

„Gyvenimas – tai atsitiktinumų virtinė. Dažniausiai, ko nesitiki, tą gauni. Mano dainavimas – ne išimtis. Tai pakankamai linksma istorija. Šventėme eilinį brolio gimtadienį. Susirinko šauni kompanija. Tarp svečių – legendinis Kauno dainininkas Adomas Bazevičius. Aš sėdėjau šalia jo. Dabar per pobūvius skamba įrašyta muzika ir dainos, gyvai dainuojama labai retai. Anksčiau žmonės linksmindavosi patys. O jeigu kompanijoje atsirasdavo akordeonas, tai dainos netildavo iki paryčių. Gimtadieniui įsisiūbavus, pasigirdo pirmosios dainos. Aš irgi įsitraukiau į bendrą chorą. Adomas vis užtraukdavo naują dainą. Po kiek laiko jis man sako: „Žinai, tavo labai gražus balsas. Aš tave parodysiu kultūros namų dainavimo būrelio vadovei Stasei Rapalienei.“ Pagalvojau: „Va, žmogus išgėrė ir nesąmones kalba“, – juokdamasi prisiminė būsimoji dainininkė. 

A. Bazevičius nejuokavo. Jis susitarė su S. Rapaliene dėl Onutės perklausos. Neregė muzikantė buvo pastatyta prieš faktą. Teko dalyvauti perklausoje. Būrelio dainavimo vadovė – griežta žemaitė. Paklausė, ką Onutė norinti padainuoti. Būsimoji solistė pasirinko lietuvių liaudies dainą „Oi griežle, griežlele“. Vadovė išklaususi ištarė vieną lemtingą sakinį: „Atrodo, mes draugausime!“ Ji Onutę pakvietė lankyti dainavimo užsiėmimus. Nuo tada prasidėjo tikrasis darbas. Onutei kartais atrodydavo, kad balso stygos neatlaikys. Bendradarbiavimo vaisius – 1987 metais dainavimo specialybės studijos J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Muzikantė su fleita laikinai atsisveikino ir visa galva paniro į dainavimą. Jos balsas – lyrinis sopranas. 

Norėdama dar labiau tobulėti, O. Matusevičiūtė nusprendė studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). 1995 metais pabaigusi studijas akademijoje įgijo dainininkės atlikėjos magistrės laipsnį. Neregei dainininkei per tuos šešerius studijų metus teko ne tik daug dainuoti, bet ir įveikti iš pirmo žvilgsnio neįveikiamas kliūtis. Išlieta daug ašarų. Mokydamiesi būsimieji vokalistai naudojosi veidrodžiais. Tai daroma norint pasiekti taisyklingos laikysenos ir dikcijos, taisyklingo išsižiojimo. Suprantama, veidrodžiais neregė studentė negalėjo naudotis. Todėl vokalo dėstytojai, norėdami išmokyti taisyklingos laikysenos, ją guldė ant grindų. Onutei nepalūžti padėjo siekis būti tokiai kaip Beatričė Grincevičiūtė. Su ja O. Matusevičiūtė buvo susitikusi kelis kartus. „Pirmą kartą susitikome vaikų darželyje. Beatričė mėgdavo lankyti ir susitikti su neregiais ir silpnaregiais vaikais, klausyti jų dainuojamų dainelių. Auklėtoja vaikus sustatė rateliu, mes kažką dainavome. Viešnia – ratelio viduryje, vaikštinėja, klausosi. Prieina prie vieno ar kito vaiko. Staiga jaučiu, kad prieš mane kažkas sustojo. Gal todėl, kad garsiai rėkiu? Beatričė pakėlusi rankas pačiupinėjo galvą ir pagyrė mano plaukus, kuriuose puikavosi mamos įsegtas didelis kaspinas. Paklausė mano vardo, pasisodino ant kelių. Antrąjį ir paskutinį kartą mudvi susitikome jos išėjimo į Anapilį metais. Buvo 1988-ieji. LAD minėjo Kauno aklųjų instituto 60-ąsias įkūrimo metines. Ta proga surengtame koncerte grojo mūsų orkestras. Aš ne tik grojau fleita, bet ir dainavau kaip solistė. Atlikau Suzanos ariją iš Mocarto operos „Figaro vedybos“. Pasibaigus koncertui Beatričė manęs paklausė, kodėl nepadainavau rečitatyvo? Orkestrui tai sugroti nėra paprasta, nes ši partija atliekama klavesinui pritariant. Metrei neturėjau ką atsakyti. Viešnia tęsė: „Aš tau pasakysiu, kaip sakydavo Smetonos laikais iš Italijos atvažiavęs profesorius Marinni – balsas yra, balsas yra. Linkiu sėkmės dainuojant“, – susitikimus su legendine dainininke prisiminė O. Matusevičiūtė. 

Studijų akademijoje metu pasklido žinia, kad bus rengiamas B. Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursas. Neregei jame sudalyvauti buvo garbės reikalas. Kamerinio dainavimo studentus konsultuodavo Giedrė Kaukaitė. Susitikusi su operos primadona Onutė papasakojo apie naują kamerinio dainavimo konkursą ir norą jame dalyvauti. G. Kaukaitė drauge su kamerinio dainavimo dėstytoja pradėjo ruošti šiam konkursui neregę dainininkę. Konkurso reikalavimai buvo aukšti. Reikėjo padainuoti pasirinktą dainų ciklą, vaikišką kūrinį ir lietuvių liaudies dainą. Konkursas vyko dviem etapais. Patekus į antrąjį etapą privalomas kūrinys buvo Franco Šuberto „Girių karalius“. „Buvo ką veikti ir man, ir koncertmeisterei Ligijai Richterytei (Janulevičienei). Akompanuojant šį kūrinį pririekė didžiulės fizinės ištvermės. Solistas, dainuodamas muzikinį veikalą „Girių karaliaus“, turi ne tik puikiai valdyti balsą, bet ir įdėti visas emocijas, nes tai tragiškas pasakojimas. Mokydamasi dainuoti net naktimis sapnavau šį muzikinį veikalą“, – kalbėjo solistė. 

1991 metų lapkričio 28 dieną O. Matusevičiūtė tapo pirmojo B. Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurso laureate. Dainininkė laimėjo „Grand Prix“ apdovanojimą, o jos koncertmeisterė L. Richterytė buvo pripažinta geriausia konkurso koncertmeistere. Šis kamerinio dainavimo konkursas kas penkeri metai vyksta Vilniuje, o konkurso nugalėtojai skelbiami B. Grincevičiūtės gimimo dieną. 

Po trejų metų neregė solistė du kartus dalyvavo Čekijoje vykusiuose tarptautiniuose aklųjų ir silpnaregių muzikų profesionalų konkursuose, kuriems rengė specialybės dėstytoja Regina Kabalinienė. 1994 m. pelnė diplomantės vardą, o 1997-aisiais laimėjo laureatės vardą. Šiame konkurse dalyvauja ne tik dainininkai, bet visi muzikantai, turintys regos negalią. Solistei į atmintį įstrigo koncertų turnė po Vokietiją, į kurią buvo pakviestos kartu su koncertmeistere L. Richteryte. Surengta keturiolika solinių koncertų. „Kelionė sunki. Teko suktis kaip voverei rate. Koncertas keitė koncertą. Jie vyko įvairiose Vokietijos žemėse. Teko daug keliauti visuomeniniu transportu. Iki šiol pamenu itin šiltą publikos reakciją. Žiūrovai buvo nuostabūs. Tai mane įkvėpdavo ir nuovargis pasimiršdavo“, – įspūdžiais dalijosi neregė dainininkė. 

O. Matusevičiūtės atliekamų dainų sąrašas itin ilgas. Jos repertuaras gausus įvairaus žanro kūrinių. Solistė atlieka ne tik lietuvių kompozitorių, bet ir užsienio autorių dainas. Nevengia ir liaudies dainų, sakralinės muzikos. Onutė neužmiršta ir neregių kompozitorių kūrybos: Antano Adomaičio, Juozapo Kairio ir kitų. 

Gyvenimiškasis kredo 

Onutė, dar nebaigusi magistro studijų, nuo 1994 iki 2008 metų dirbo Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetuose koncertmeisterių klasėje iliustratore. Neregei muzikantei šis darbas buvo itin malonus ir be galo atsakingas. Fortepijono specialybę studijuojantiems studentams privalu mokytis koncertmeisterio-iliustratoriaus dalyko. Muzikantas turi išmokti akompanuoti kitam atlikėjui. Akompanuoja ne tik dainininkas, choras, bet ir muzikantas, grojantis kitu instrumentu. Studentai privalėjo iš Onutės repertuaro pasirinkti kūrinį ir jį išmokę akompanuoti dainuojančiai iliustratorei. Dėstytoja savo atliekamų kūrinių repertuarą nuolat plėtė. Onutė pasakoja: „Su studentais laikydavau ir įskaitas, ir egzaminus. Dėstytojų komisijos studentas būdavo vertinamas ne už savo muzikinės partijos atlikimą, o už ansambliškumą ir atlikėjo pajautimą. Man tai buvo labai įdomūs metai. Privalėjau visuomet būti pasitempusi, gražiai apsirengusi, nes gi scena.“ Kartais nutikdavo taip, kad studentai pamiršdavo iliustratorės kitoniškumą. Onutė iki šiol juokiasi iš vieno linksmo nutikimo. Turėjo labai gabų pianistą, bet didžiulį tinginį. Rokui nesisekė skambinti triolių. Metrė pasiūlė kai kurias vietas skambinti lėčiau. Tai padarius, kūrinys įgavo kitą atspalvį. Rokas su pluoštu natų pribėgo prie moters ir paprašė pabraukti problemines vietas. Atsikvošėjęs suprato, ko paprašė. 

Studentų būta įvairių. Iki šiol Onutė draugauja su Beata Vingraite, kuri akompanuoja ne tik neregei, bet ir solistams Liudui Mikalauskui, Onutei Kolobovaitei. Beata už Onutę jaunesnė, abi kartu laikė valstybinį egzaminą. Onutė dainavo ispaniškų dainų ciklą, o Beata akompanavo dar pritariama klarneto. Po egzamino priėjusi komisijos pirmininkė tarė: noriu pasveikinti, nes tai buvo aukščiausios klasės koncertas, o ne egzaminas. 

2008 metais LMTA atsisakė visų iliustratorių paslaugų. O. Matusevičiūtei teko atsisveikinti su mėgstamu darbu. Kaip sakoma, nėra blogo, kas neišeitų į gera. Sukauptą dėstytojavimo patirtį neregė panaudojo vadovaudama neregių ir silpnaregių muzikiniams kolektyvams. 1995 metais prie Kauno aklųjų ir silpnaregių centro susikūrė moterų vokalinis ansamblis „Credo“. Jo vadove tapo ir daugiau nei du dešimtmečius buvo Onutė. Jauna muzikė greitai subūrė darnų moterišką kolektyvą: prasidėjo nuolatiniai koncertai, nesibaigiančios išvykos. 

LASS Prienų rajono filialo pirmininkė Irena Karsokaitė ilgai įkalbinėjo Onutę vadovauti ansambliui „Puriena“. Moteris negalėjo atsakyti senai savo draugei. Per kelerius metus šis muzikinis kolektyvas pasikeitė, tapo nuolatiniu Prienų miesto ir to krašto kultūrinio gyvenimo dalyviu. Dabar be Onutės vadovaujamo ansamblio neįsivaizduojamas nė vienas koncertas ar oficiali šventė. „Muzikuoju visą gyvenimą. Man pasisekė. Kitiems neregiams gal ne taip. Ypač, kai Kaune uždarė kombinatą. Daugelis neregių prarado tvirtą pamatą po kojomis. Esu įsitikinusi – pirmiausia savo duoklę turiu atiduoti mūsų bendruomenei. Taip mano gyvenime atsirado vokaliniai moterų ansambliai. Suprantu, kaip smagu mūsų bendruomenės nariams išeiti į viešumą. Tai su kaupu atperka per repeticijas išlietą prakaitą, ašaras, nesutarimus ar kelionėse sugaištą laiką“, – savo gyvenimiškuoju kredo pasidalino ansamblio vadovė. 

Sielos virpesiai 

Muzikinė veikla, nors ir labai plati, yra tik viena gyvenimo dalių. Onutę, kaip ir kiekvieną iš mūsų, lydi ne tik džiaugsmai, bet ir netekties skausmas. Pati skaudžiausia – 2012 metais Anapilin iškeliavusio brolio Leono netektis. Tai pats sunkiausias gyvenimo laikotarpis. „Su broliu buvome vieno obuolio dvi puselės. Mes artimos sielos ne tik giminystės saitais. Mus jungė meilė muzikai, aistra krepšiniui, mėgavimasis kvapais. Mudu dievinome kvepalus. Jų turėjome tikrai nemažai. Kvepalai – išskirtiniai, pinigų tam negailėdavome. Brolio išėjimą išgyvenau sunkiai. Nors jis turėjo savo šeimą, bet ir mūsų namai rėkte rėkė apie jo netektį. Po brolio netekties mamos sveikata itin sparčiai pradėjo ristis žemyn. Gaila, bet pirmasis neišlaikė tėtis. Jis prie brolio prisijungė po dvejų metų. Likau viena slaugyti mamos. Jai problemos su atmintimi, keistos fantazijos. Mamos slaugymas – jokia našta. Ji dėl mūsų padarė ne tiek! Vien jos begalinis manęs laukimas, išeinančios iš paskaitų, vėliau repeticijų, koncertų. Mamytė iškeliavo sulaukusi 90 metų“, – skaudžiais išgyvenimais dalinosi moteris. 

Onutei dabar atilsis ir atgaiva – kelionės. Ji turi dvi svajones. Pirmoji – nukakti į Romą, Vatikaną, aplankyti popiežiaus Jono Pauliaus II kapą. 1993 metais popiežiui viešint Lietuvoje, Kaune, jis asmeniškai palaimino Onutę. Iki šiol moteris saugo popiežiaus dovanotą rožinį su nuotraukėle. Antroji svajonė – dar kartą aplankyti Lurdą. Pirmoji kelionė į šį miestą paliko neišdildomą įspūdį. Aplankyta Italija, Egiptas, Turkija bei kaimyninės šalys. „Girdžiu dažnai užduodamą klausimą: koks tikslas nematant keliauti? Regintieji mato akimis. Keliaudami neregiai mėgaujasi juslėmis. Ne tiek dėl kažkokio objekto pačiupinėjimo, kiek dėl kitko. Man kiekviena šalis turi savo nepakartojamą kvapą. Ką jau kalbėti apie garsus ir pojūčius“, – savo įspūdžiais dalinasi neregė. Onutė visada prašo ją ne fotografuoti, o filmuoti su garsu. Grįžusi iš kelionės su malonumu perklauso filmuotą medžiagą. Girdėdama jūros ošimą, gatvės šurmulį ar varpų skambesį, mintyse atgamina kelionės pojūčius ir kvapus. 

Nuotrauka. O. Matusevičiūtei (nuotr. centre) atilsis ir atgaiva – kelionės / asmeninio archyvo nuotr. 

Akimirka iš O. Matusevičiūtės kelionės į Lurdą kartu su keturiomis pakeleivėmis. Moterys pozuoja priešais miesto panoramą. Viduryje stovinti Onutė yra stamboko sudėjimo ir apskrito veido. Ji vilki tamsią palaidinę, mūvi tamsias kelnes ir yra per petį užsimetusi šviesų krepšį. Jos plaukai trumpai kirpti, tamsūs ir purūs. Abipus stovi trys Maltos ordino atstovės: viena – kairėje, kitos dvi – dešinėje. Jos vilki šviesias sukneles iki kelių ir tamsius ilgus apsiaustus, ant kurių ties žastu yra šviesus aštuonkampis kryžius, sudarytas iš keturių vienodų strėlytes ar rodykles primenančių figūrų. Maltiečių plaukus dengia šviesus galvos dangalas, siekiantis kiek aukščiau pečių. Kairėje pozuoja dar viena pakeleivė, Irena Karsokaitė, vilkinti šviesiai ir tamsiai išmargintą palaidinę ir šviesias kelnes. Jos trumpų, šviesių plaukų tiesūs kirpčiukai krenta ant kaktos, akis dengia tamsinti akiniai. Tiesiai už keliautojų stūkso apvalus bažnyčios stogas, ant kurio viršaus į dangų kyla kryžius. Tolumoje matyti įvairūs miesto pastatai ir aukšti medžiai. Nors dangus apsiniaukęs, jis netemdo keliautojų nuotaikos, kuri atsispindi jų plačiose šypsenose.

Autorius: Henrikas Stukas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama