„Istorinės paralelės”. Partizaninis karas: ar šiandien tai būtų aktualu?
Žinių radijas
Turinį įkėlė
1944 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, šalyje prasidėjo partizaninis karas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Pavieniams partizanams išsislapstyti pavyko iki 7-ojo deš. vidurio. Paskutinis partizanas Stasys Guiga mirė sava mirtimi 1986 m.
Antroji sovietų okupacija Lietuvos rezistencines organizacijas užklupo nepasirengusias. Naujomis aplinkybėmis ryžtingiausiai veikė Lietuvos laisvės armijos vadovybė. Ji ragino savo narius likti šalyje ir ėmėsi konkrečių veiksmų pasipriešinimui organizuoti: pertvarkė struktūrą, kaupė ginklus, telkė kovotojus. Per 200 organizacijos narių buvo pasiųsta į vokiečių žvalgybos mokyklas tikintis, kad ten jie bus parengti partizaninei kovai.
Kitų antinacinio pasipriešinimo organizacijų nariai taip pat bandė telktis, ieškoti tarpusavio ryšių, tačiau vieno bendro vadovaujančio pogrindžio centro šalyje nebuvo, todėl antisovietinis pasipriešinimas kilo gana spontaniškai.
1944 m. pabaigoje–1945 m. pradžioje miškuose jau galėjo būti apie 30 tūkst. vyrų. Tik nedaugelis jų buvo profesionalūs kariškiai, o tarp šių vyravo jaunesnieji karininkai. Jie tapo didesnių partizanų junginių – rinktinių, apygardų, sričių vadais, tuo tarpu mažesniems koviniams vienetams vadovavo tik privalomąją karo tarnybą atlikę ar jokio karinio pasirengimo neturėję ūkininkai, mokytojai, gimnazistai.
Diskutuoja: Vytauto Didžiojo universiteto švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas, istorikas, šaulys Mindaugas Nefas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos lektorius, dr. Darius Juodis.
Viršelio iliustracija: pexels.com
Laidą „Istorinės paralelės" remia Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Raigardas Musnickas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
