Šiaip sau nemiršta

Ne, nemirštama. Mirtis yra absoliučiai vienišas ir asmeninis potyris. Kai aš mirštu, mirštu aš. Mirdamas aš esu ir esu aš pats visiškai vienas. Kai kurie mąstytojai apie tai daug rašė. Bet kadangi mirtis iš tiesų yra asmeninis potyris, nėra reikalo apie tai filosofuoti. Turėčiau patirti mirtį, kad galėčiau apie ją kalbėti. Tačiau tik vienas iš žmonių vaikų, būtent Jėzus, galėjo apie tai kalbėti, nes Jis grįžo iš mirusiųjų karalystės.

Tačiau galime prašyti, kad JIS suteiktų mums nuosavą mirtį. Būdamas krikščionis, apie Rilkės eilėraščius daug negalvoju. Tačiau jis sugebėjo sukurti keletą sakinių, kurie galėtų būti maldos. Galbūt jis nujautė siaubingą mūsų amžiaus žmonijos degradaciją, kai rašė: „Viešpatie, suteik kiekvienam nuosavą mirtį.” Valdant žmonijos priešams Napoleonui, Stalinui, Hitleriui, Musoliniui ir Mao, milijonai žmonių mirė ne savo, o svetima mirtimi.

Melskimės už gerą mirties valandą!

Kodėl Bažnyčia leidžia mums melstis už gerą mirties valandą? Kodėl litanijoje giedame: „<...> nuo staigios ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie!“?

Hinduistui, budistui ar net ateistui mirtis nėra toks svarbus dalykas kaip krikščioniui. Šiems žmonijos bendrakeleiviams išganymas nėra dovana arba jo iš viso nėra. Hinduistas ir budistas nori išsigelbėti pats, t. y. savo veiksmais. Jei jiems nepavyksta išsigelbėti pirmuoju bandymu, jie pagal savo tikėjimą grįžta vėl ir vėl, kol išsigelbsti iš atgimimų grandinės.

Mąstydamas apie savo mirtį ar prieš klinikinę mirtį, t. y. dar būdamas visiškai sąmoningas, krikščionis išgyvena baisią vienatvę. Jis patiria, kad yra vienas ir visiškai atsakingas už savo gyvenimą prieš Kūrėją. Tą valandą jam belieka arba mestis į Dievo rankas, arba užsisklęsti nuo Dievo pasiūlymo, nuo Jo atpirkimo malonės. Krikščionis vis dar gali būti išgelbėtas paskutinę sąmoningą savo gyvenimo akimirką, priimdamas atpirkimo malonę. Dėl šios priežasties Katalikų Bažnyčia įpareigoja savo kunigus padėti mirštantiems artimiesiems, suteikti jiems dvasinę paguodą ir teikti mirties pašventinimo sakramentą. Iš kur mūsų kalboje atsirado didingas tamsus apibūdinimas „pašventinti mirčiai“?

Sava mirtis – ligoninėje?

Didžioji dauguma žmonių šiandien gimsta ligoninėje. Taip pat nemažai mūsų miršta ligoninėje. Labai pasisekė, kad galime mirti šiuolaikinėje ligoninėje, kurioje atliekamos masinės operacijos ir masiniai tyrimai. Gydytojas yra skirtas gyviesiems. Jo užduotis baigiasi pareiškimu: Exitus arba Exitus letalis. Galime tik tikėtis, kad mūsų šalyje vis dar bus ligoninių ir žmonių, kurie leis ir padės mums mirti pašventinta ir individualia mirtimi. Nesuprantu kai kurių sielovadininkų, dejuojančių, kad jie esą dirba „tik“ mirštantiesiems ir laidotuvėms. Bet juk civilinės metrikacijos pareigūnas taip pat gali organizuoti mano laidotuves. Tačiau mirdamas norėčiau, kad mane palydėtų įšventintas kunigas. Didelė laimė mirti pašventintos laidotuvių žvakės šviesoje, kai meldžiasi kunigas ar seselė: „Marija, melski už jį, dabar, jo paties mirties valandą!“

Frater Leo
1973 kovo 9-oji diena Walliser Volksfreund

Iš vokiečių k. vertė dr. Gediminas Karoblis

2025 m. spalio Artuma

Autorius: Kunigas Jonas Jūraitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama