Krikščionės misija kasdieniame gyvenime

Kiekvienas gyvenime turime savo misiją – misiją, mums duotą Viešpaties. Asmeninį pašaukimą galime atrasti dar anksti, vaikystėje, o galime suprasti tik vėlesniame amžiuje; bet kuriuo gyvenimo momentu Dievas gali nurodyti mums, kur eiti ir kokią misiją vykdyti. Tačiau savo kaip grupės narės misiją galime sužinoti skaitydamos Šventąjį Raštą. Tad kokius uždavinius turime mes visos kaip moterys?

Drąsa ir tiesos kalbėjimas

Iš Laiško filipiečiams, 4,13: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina.“

Tikriausiai visos esame patyrusios nejaukumą, kai greta mūsų kažkas pradeda piktintis krikščionybe ar juokauti apie tikėjimą. Visos esame susidūrusios su priešprieša darbe, kai iš krikščioniško požiūrio nori elgtis vienaip, tačiau vadovybė reikalauja elgtis kitaip arba tiesiog nesupranta mūsų pasirinkimo.

Visada galime rinktis vieną iš dviejų kelių: prisitaikyti, nejaukiai kažką numykti ir sakyti „tiek to“... Arba stovėti tiesiai ir pakartoti savo tiesą, „nesusimažinti“, kad kitam būtų patogiau, nevaidinti mažiau tikinčios, nei esi, vien dėl aplinkos.

Nešti Gerąją naujieną. Kovoti už moralius, Dievo laiminamus dalykus ir prieš nuolatines blogio apraiškas. Prieš melą – tiesa. Gražiausias palinkėjimas, kurį esu girdėjusi iš vienos Kristaus sekėjos: „Te Dievas padeda tau turėti plieninį stuburą.“

Darbštumas

Patarlių knygoje 31, 10–31 kalbama apie moters pavyzdį ir tai, kokia ji turėtų būti. Aprašoma stipri, išmintinga ir gerumo kupina moteris, kuri nuoširdžiai ir rūpestingai dirba, tvarko savo namus, remia kitus ir yra labai gerbiama savo šeimos bei bendruomenės. Darbštumas – viena labiausiai atspindimų savybių.

Darbštumas – pirmiausia savo artimųjų labui. Prižiūrėti vaikus, palaikyti vyrą, aplankyti ir padėti tėvams, atiduoti jiems pagarbą. Netgi kalbant apie kasdienes užduotis, kurias turime atlikti: kaip blogai jaučiamės po visos dienos tinginiavimo arba popietės lindėjimo telefone / kompiuteryje, o kaip gerai – po atlikto darbo!

Taip pat galime būti darbščios tikėjimo gyvenime. Patarnauti bažnyčioje, skleisti žinią, nepavargstant kalbėti apie svarbius klausimus – ypač su netikinčiaisiais, nes tik taip galime savo pavyzdžiu parodyti, kas yra gyvenimas Kristuje.

Namų kūrimas ir saugojimas

Pradžios knyga 2, 18: „Viešpats Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“

„Bendrininkas“ – galingas žodis. Reiškiantis, kad moteris nėra žemesnė už vyrą, bet yra kartu, veikia išvien, padeda jam. Be moters dalies viskas būtų kur kas sunkiau arba liktų apleista. Taip pat ir Laiške Titui minima „rūpestingų šeimininkių“ svarba.

Dievas mus, moteris, įpareigojo ištikimai stebėti, ką Jis nori įgyvendinti savo karalystei mūsų namuose. Nuo biudžeto sudarymo iki maisto ruošimo, nuo skalbimo iki pasirūpinimo vaikais – viskas gali būti atliekama su džiaugsmu, turint galvoj, kad namų saugojimas yra viena iš Dievo mums patikėtų užduočių. Namai turėtų būti vieta, kur šeimos nariai jaučiasi saugiai, jų širdys protingai prižiūrimos, saugomos. Savo namuose turime galėti pailsėti ir pasikrauti energijos, kuri skatintų su gerumu eiti į pasaulį. Tai nėra nereikšminga užduotis.

Tačiau priešas nori, kad patikėtume melu, kuris sklando pasaulietiškoje kultūroje: neva moteris, teikianti pirmenybę rūpinimuisi namais, gyvena vyro ar motinystės priespaudoje. Tarsi vaikų priežiūra, namų kūrimas būtų neprasmingi. Socialiniuose tinkluose demonstruojama „aš nesėdžiu namie“ mada. Moterys įtikinamos, kad teikdamos svarbą namams bus menkesnės. Kai pasiduodame šiam melui, pamirštame būti tomis saugotojomis, kuriomis esame pašauktos būti.

Jaunesnių moterų mokymas

Iš Laiško Titui 2, 3–5: „Taip pat kad senos moterys elgtųsi, kaip reikalauja maldingumas, – neapkalbinėtų, negirtuokliautų, mokytų gero, skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, skaisčias, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams, – kad dėl jų nebūtų šmeižiamas Dievo žodis.“

Vyresnių moterų misija aiškiai apašyta – elgtis, kaip reikalauja maldingumas, ir savo pavyzdžiu liudyti jo žodį. To vyresniosios gali mokyti jaunesnes. Dalintis savo išmintimi ir būti parama sunkesnėse situacijose. Kaip augindama kūdikį moteris klausia motinos patarimo, o ieškodama išminties kreipiasi į mylimą močiutę, taip ir ieškodamos supratimo ir žinių apie krikščionišką gyvenimą galime kreiptis į vyresniąsias.

Mokytojų ir padėjėjų vaidmuo yra toks prasmingas. Kai kurios, neturinčios vaikų arba savus jau užauginusios, visą dėmęsį sutelkia į bendruomenės jaunųjų ar mažiau patirties turinčių vedimą. Tai – irgi nuostabi, kartas ugdanti moterų misija.  

2025 m. spalio Artuma

Autorius: Joana Gimberytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama