Kodėl renkame tuos, kurie mums netinka?

Politikos moksluose sėkmingų rinkimų algoritmas labai nesudėtingas – mes renkame tokius, kurie yra panašūs į mus. Panašūs ne išvaizda, o mąstymo charakteriu, elgesio įpročiais. Apibendrintai kalbant, renkamės kultūriškai ir emociškai adekvačius sau. Todėl rinkimų kampanijos metu tiek politikai, tiek jų rinkimų technologai ar padėjėjai eksploatuoja susitapatinimą su dauguma. Na, atrodo viskas suprantama – kalbėk tą, apie ką galvoja visi, kaltink tuos, kuriuos kaltina visi, ir būsi savas, vadinasi, renkamas ir išrenkamas.

Bet pažvelgus atidžiau pamatysime, kad už tokios paprastos pergalės schemos yra daug sudėtingesnis politikos suvokimo fenomenas. Juk atrodo, daugelis stropių politologų bei politikų taip ir kalba, kad visuomenė yra išmintinga, racionali ir savo pasirinkimą daro ne intuityviai, o apsisprendžia remdamasi asmeniniu principiniu ir vertybiniu kriterijumi. Bet kuo toliau, tuo sudėtingiau. Paklauskime savęs, ar daug kas turi aiškią nuomonę apie tą ar kitą politinį pažadą, sprendimą ir jį priimantį politiką? Ar tikrai daug kas supranta, kodėl tas kandidatas geresnis už tą kitą? Bus atsakyta – aišku, kad supranta, nes pasirenka, o pasirenka svarstydami įvairius politinius kriterijus bei kandidatų politinius pranašumus.

Deja, manau, kad didžioji dalis visuomenės politikoje lieka naivi ir nelabai susigaudanti šios valdymo sferos reikaluose. Mums, daugumai, reikia, kad politikas vykdytų savo pareigą atsakingai ir sąžiningai. Vadinasi, kad pagerintų mano gyvenimą, išpildytų kažkokius mano lūkesčius. Štai ir išrenkame tuos, kurie apie tai ir kalbėjo, kurie mane suprato ir atjautė, tik... neprisipažino, kad nežino, kaip tai įgyvendinti.

O po rinkiminės euforijos prasideda abipusės nemeilės ir abipusių įtarimų srautai. Ne tuos išrinkome, apgavo, suklydau. Bet... klaida nepaprasta. Klaidingo, t. y. netinkamo balsavimo priežastis glūdi daugumos politiniame neišprusime. Ir tai normalu, nes kiekvienas iš mūsų išmano savo darbą ir jį atitinkančias specifines žinias. Politinės žinios mus pasieka tik kaip emociniai komentarai ar nesuprantami specialistų aiškinimai. Mes sutrinkame, imame bijoti politikų ir politikos, nustojame bandyti suprasti, kas dedasi, kodėl taip yra, ir savo sutrikimą perkeliame į emocijas: pykstame, juokiamės iš politinių klaidų, įtariame juos („visi – vagys!“) ir vengiame prisipažinti, kad nieko nesupratome ir apsikvailinome patys, užkibę ant populistiškai „aiškaus“ ir gundančio argumento.

Štai ir atėjome prie esminio dalyko – mes balsuojame už „kažką“, neįsigilinę į argumentų esmę, o užkibę ant emocinio dirgiklio. Nors mums tai nemalonu, bet esame tokie. Tai, kad balsuojame apsisprendę emociškai, rodo, kad nemokame akcentuotai reikšti savo pozicijų. O gal jų net neturime arba turime kažkokias stereotipines vertybines nuostatas, kurios net ne visada gali būti aiškios, o tik skamba gražiai kaip lozungai. Taigi mes bijome galvoti ir todėl nemokame giliai ir atsakingai vertinti to, kam reikalingas blaivus protas.

Ta baimė reiškiasi kaip tylus paklusnumas valdžiai (aš nesuprantu, bet gal jie žino, nes jie – valdžia), tylus atsisakymas inicijuoti savarankiškus ar bendrus su kitais reikalavimus ar protestus (tai, ką matom per televiziją apie protestus, yra tik labai nedidelio žmonių sluoksnio iniciatyva). Dauguma „palaikome“ protestuojančius, žvelgdami į TV ekraną tol, kol vyksta reportažas apie politinį įvykį, pasikeitus vaizdeliui jau mąstome ir vertiname kažką kita, nesusietą su politika. Kitaip nemokam, nesugebam ir bijom reikšti savo nuomonę. Ne taip seniai nuskambėjo kunigo Ričardo Doveikos pasisakymas, kurį daugelis priėmė labai skausmingai. Kunigas pasakė, kad „net 80 proc. mūsų tautos žmonių bijo viešai išreikšti savo nuomonę. Į kokią duobę mes, kaip tauta, esame įkritę? Nesinorėtų tikėti, kad mūsų tautos 30-mečio Nepriklausomybės vaisius yra žmoguje glūdinti baimė išsakyti savo nuomonę, nes būsi užčiauptas, pastumtas“.

Labai pritariu šiai minčiai, mes bijome, vengiame ir nenorime prisipažinti, kad bijome. Pateisinimui garsiai ir emocingai pasisakome ir balsuojame už tuos, kurie taip pat bijo prisipažinti (garsiai ir emocingai kalbėdami), kad nieko nesupranta. Štai ir išrinkome (ne visus, bet pakankamai daug) tokių, kurie gavę valdžią bijo atsakomybės ir vengia sprendimų.  

2025 m. spalio Artuma

Autorius: Prof. dr. Lauras Bielinis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama