Emigrantė Kristina – apie placentos kelionę iš Norvegijos į Bedančių kaimą Raseinių rajone

Prieš 11 metų Kristina ir Donatas Galinaičiai, kaip daugybė kitų, išvyko į Norvegiją užsidirbti. Bet užsibuvo 11 metų. Ten gimė trys vaikai, iškilo gražus namas. Tačiau širdis liko Lietuvoje. Juk čia, nuošaliame Bedančių kaime Raseinių rajone, po ąžuolu pakasta Kristinos trečiojo vaikelio placenta.

Skaitykite apie emigrantų šeimos kasdienybę, kurioje rasite nepaprastų dalykų. Galinaičių vaikams dabar: Jonui 9 metai, Sofijai 7 metai, Emiliui 6 mėnesiai.

Kristina, papasakokite, kaip atsidūrėte Norvegijoje, ką ten veikiate?

Prieš 11 metų su vyru atsikraustėme į Norvegiją, nuošalią, nuostabios gamtos apsuptą vietą (rodo per langą kalnus, ežerą). Startas nebuvo lengvas. Nuomojomės būstą dirbome, susižadėjome, susituokėme. Standartinė lietuvių atvykėlių pradžia, kai viską reikia pradėti nuo nulio. Kai susituokėme, gyvenimas greitai užsisuko, norėjome kuo greičiau įsikurti, įsigyti savo būstą. Nusipirkome seną seną namuką, kuriam buvo 50 metų. Sukaltą iš medžio, apie 50 kvadratų – norvegišką vasarnamį. Kadangi vyras statybininkas, skubėjome namuką perstatyti, atnaujinti, kad būtų vietos mūsų būsimiems vaikams. Netrukus pagimdžiau sūnų Joną, kai jam buvo 8 mėnesiai, kaip tik ir persikėlėme į tą namelį. Turime ir Jono bendraamžę kalytę Oksę, kuri iki šiol labai atsakingai augina visus mūsų vaikus (juokiasi). Lipa į vežimą, visus sūpuoja, saugoja, o kai kieme kas krepšeli, skuba ieškoti įsibrovėlių. Ji geriausia mano padėjėja ir nuotaikos kėlėja.

Labai greitai susilaukėme dukros Sofijos, net teko patirti tandeminį žindymą – kai žindžiau abu vaikus vienu metu.

Vaikai paaugo, išėjo į darželius, o mudu su vyru pradėjome didelį namų projektą. Senąjį vasarnamį nugriovėme ir labai greitai – per metus – pastatėme didelį naują namą. Per tą laiką apie metus gyvenome kemperyje. Šis laikotarpis vaikams pats įsimintiniausias, kai visas linksmiausias istorijas ir pasakas aptardavome gulėdami vieni šalia kitų. Tai artimiausias ir šilčiausias etapas per namo statybų laikotarpį.

Bet štai – namas pastatytas, vaikai mokyklose, darželiuose, o ką man veikti, kiek galiu sėdėti namuose? Įsidarbinau norvegiškame darželyje. Esu edukologė, mano diplomas jiems tiko.

Pasidalinkite, kuo ypatingas norvegiškas darželinukų lavinimas, auklėjimas?

Norvegijoje darželyje dirbti nėra lengva, nes labai daug laiko praleidžiame gamtoje. Su vaikais per dienas kopinėjame su sunkiomis kuprinėmis ant pečių. Vaikams viską turime pateikti įdomiai, dinamiškai, greitai.

Norvegai labai vertina realią gyvenimo mokyklą pagal patirtą praktiką. O šiuolaikiniams vaikams reikia greito veiksmo, kad gamintųsi dopaminas. Visada girdime: kur dabar eisime, ką darysime, kas čia bus, kodėl turime sėdėti ir klijuoti, greičiau kažką kito veikime. Greitas, labai greitas tempas. Reikalauja didelių vidinių išteklių, visiško atsidavimo. Bet dirbti įdomu. Ugdydami vaikus, daug išmokstame ir patys.

Kolektyvas geras, kitaip ir būti negali. Nes, kaip sakau, – darželiuose ir mokyklose dirba visiškai atsidavę žmonės, kurie myli vaikus, yra supratingi, empatiški. Kitoks žmogus negalėtų dirbti tokio darbo.

Norvegijoje nėra jokio smurto prieš vaiką. Apie fizinį smurtą net nekalbu, bet čia vaikai kitaip pamokomi, nežeminami. Vaikai yra lygiaverčiai, kaip draugai, vertinami kaip suaugę žmonės. Jie gali be baimės sakyti savo nuomonę, reikšti emocijas. Čia neišgirsite mokytojos rėkimo ar vaiko auklėjimo viešai. Jeigu reikia vaikui pasakyti pastabą ar sudrausminti, tai darome atskirai – vaiką nusivedę į šoną. Vaikas nebaramas prie kitų, kad nepatirtų pažeminimo. Reikia kalbėti ramiai, nekeliant balso, išsiaiškinti, kas toje mažoje širdelėje darosi. Ir, žinote, dažniausiai suveikia. Su tėvais irgi kalbamės ramiai. Manau, kad apskritai tai išskirtinis norvegų bruožas – ramus kalbėjimas.

Dar vienas dalykas, kuris prasideda Lietuvoje, o Norvegijoje yra jau seniai – mokyklose iki 8 klasių draudžiami telefonai ir net išmanieji laikrodžiai. Laikrodukus galima išsitraukti iš kuprinės, kai baigiasi pamokos. Nesenai įvykusiame Jono klasės tėvų susirinkime tėveliai vienbalsiai pritarė, kad telefonai galimi bus tik nuo 8 klasės, namuose jutubo kanalas turės būti draudžiamas, o bendras ekrano laikas per dieną neviršys 1 valandos.

Ar vaikai noriai kalba, rašo, skaito lietuviškai? Mokote patys?

Kai vaikai ūgtelėjo, pradėjo lankyti lituanistinę mokyklą „Rytmetys“ netoli Bergeno. Kelias iki mokyklėlės netrumpas, apie 45 kilometrai automobiliu ir 45 minutės keltu. Važiuojame 3 šeštadienius per mėnesį.

Jau kurį laiką į mokslus kartu važiuoja ir kūdikis – mūsų trečias vaikutis. Žinoma, kol kas tik palaiko kompaniją. O nuo 2 metų lankys užsiėmimus, lygiavertiškai su vyresniu broliu ir sese. Mokyklėlėje mokoma nuo 2 metukių, ir, patikėkite, pilna tokių mažuliukų, atvežamų mokytis lietuvių kalbos žaidžiant, dainuojant. Mokykloje vaikai mokosi pagal Lietuvoje patvirtinus ugdymo planus, iš tų pačių vadovėlių ir pratybų, kaip ir Lietuvos vaikai. Vyksta rimtas mokslas ir pamokos, ir kartu daug linksmybių bei juoko.

Mums trūksta artimų žmonių, giminės, lietuviškos kalbos. Dedame daug pastangų, kad vaikai kuo daugiau mokytųsi lietuviškai, didžiuotųsi, kad yra lietuviai, ir žinotų apie savo šalies praeitį, istoriją, kultūrą ir identitetą. O tai nelengva. Vaikai mokyklose turi didelį krūvį. Juos reikia nuteikti ir motyvuoti, kad šeštadieniais mes ne miegosime, nesiilsėsime, nežiūrėsime televizoriaus, o anksti atsikėlę visai dienai išvyksime mokytis.

Pirmais metais buvo protestas. Bet dėjome visą širdį, visą išmonę, kaip vaikams parodyti tos mokyklėlės prasmę. Pavyzdžiui, kai baigiasi pamokos, liekame Bergene pramogauti. Vaikai žino, kad po mokslų lauks žaidimų kambarys, baseinas ar koks restoranėlis.

Pati mokyklėlė yra nuostabi. Ten dirba visiškai atsidavę specialistai, tikrai verta apie juos parašyti. Vaikams sukuriamos labai geros emocijos – lietuvybės jie mokosi per pramogas, žaidimus, dainas, šokius, renginius. Mokytojų kūrybiškumas fantastinis. Visada jaučiamės laukiami, kaip namuose.

Mums vaikų vežiojimas į lietuvišką mokyklėlę – tai pabuvimas su lietuvių bendruomene. Yra nemažai lietuvių šeimų mūsų miestelyje ir apylinkėse. Kartu ryte važiuojame iki kelto, kartu būname kelte, šnekučiuojamės, vaikai žaidžia, planuoja, ką veiks po mokyklėlės. Susidraugavome, susikūrėme gražų bendruomenės ratelį. Po pamokų kartu pramogaujame, vaikai žaisdami toliau lavina kalbą. Kartais susitinkame pas ką nors namuose, kepame kugelį, žaidžiame stalo žaidimus. Vaikai susidraugavo, pasilieka vieni pas kitus nakvoti savaitgalį.

Mums, mamoms, irgi reikia gero kokybiško laiko, kai galime viena su kita išsikalbėti sava kalba. Nereikia sukti galvos, kaip dėlioti žodžius.

Ar sutinkate lietuvių šeimų, kuriose vaikai nebekalba lietuviškai?

Kalbos lygis labai skiriasi, nes mokyklą lanko vaikai iš įvairių šeimų. Pavyzdžiui, lietuvės ir norvego (ar atvirkščiai). O yra šeimų, kur vienas iš tėvų lietuvis, o kitas, pavyzdžiui, dar kitos tautybės. Tada vaikai šeimoje daugiau kalba angliškai. Tai visiškas multikultūriškumas, tad labai skiriasi lietuvių kalbos lygis. Yra šeimų, kur namuose kalbama angliškai, darželiuose ir mokyklose – norvegiškai, o lietuvių kalba yra tik papildoma. Nes mama nepasiduoda, ir galvoja – o gal vaikas norės gyventi Lietuvoje. Be to, kalbos nemokėjimas apsunkina ryšį su seneliais, giminėmis.

Mūsų šeimų susibūrimuose kita kalba yra tabu! Jei išgirstame, kad mūsų vaikai kalba lietuviškai, o jiems atsako norvegiškai ar angliškai, skubiai įsikišame: „Vaikai, ką čia šnekate?“ Kalbai išlaikyti svarbiausia bendravimas, šiltas ryšys ir kad tėvai nenuleistų rankų.

Beje, mūsų vaikai labai gražiai kalba lietuviškai. Gal dėl to, kad iki 8 metų jiems nedaviau telefonų. Žinoma, kad kuo toliau, tuo daugiau norisi technologijų, tačiau stengiamės jomis nepiktnaudžiauti.

Kaip vaikai priima Lietuvą, kokia ji jiems atrodo, kai atvykstate atostogų?

Kadangi vyro tėvelių darbų grafikai laisvesni, paliekame vaikus ilgų atostogų Lietuvoje, Raseiniuose, iš kur ir patys esame kilę. Atostogos pas senelius vaikams atrodo viliojančiai – ten yra ir paukščių, ir gyvūnų, ir daržai, ir sodas. Ančiukai, žąsiukai, vištytės, triušiai, kačiukai, šuniukai. Vaikai vasaromis ten ne tik ilsisi, bet ir edukuojasi. Jiems ten labai įdomu. Juolab kad kartu atostogauja lietuviai pusbroliai. Lietuva dėl to mūsų vaikams – svajonių šalis. Prisiminkime, kad labai skiriasi ir oras, mūsų regionas Norvegijoje yra lietingas, tad orai Lietuvoje vaikams atrodo puikūs.

Lietuvoje, Raseinių rajone, turime ir sodybą tarp miškų su tvenkiniu. Nors ten net nėra namo, tik pavėsinė, vaikai sako – tai mūsų rojus. Ten nuvažiavę jie krykštauja, stato smėlio pilis, maudosi. Toje žemėje, kuri yra senelių ir tėvų palikimas, svajojame pasistatyti namą, jei grįšime gyventi į Lietuvą. Vaikų šaknis ir širdis yra ten, toje žemėje. Vaikams ten esame pasodinę po ąžuolą. Po vienu ąžuolu yra trečiojo vaiko placenta. Ąžuolas, po kuriuo pasodinome placentą, prigijo kuo puikiausiai, nors sodinome vasarą – netinkamu metu.

Papasakokite, kaip iš Norvegijos atsivežėte placentą į Lietuvą?

Šiais metais, kai gimė mūsų trečias vaikas Emilis, nutariau pasiimti placentą ir ją parvežti į Lietuvą. Kai nedrąsiai pasakiau apie tai gimdymo namuose, personalas sureagavo kuo puikiausiai! Klausiamąja forma pasakiau: „Kas būtų, jeigu norėčiau pasiimti placentą?“, o jie atsakė: „Puiku, supakuosime“.

Supakavo, atidavė, laikėme šaldiklyje iki kelionės į Lietuvą. Eidavo lengvas šiurpuliukas, kai atidarydavome šaldiklį, nes žinojome, kas ten guli. Į Lietuvą važiavome automobiliu su priekaba, o placenta buvo saugiai įdėta į specialią dėžę, skirtą vežti žuvims, apipilta ledais. Vasaromis į Lietuvą ne skraidome, o važiuojame, nes mėgstu labai daug visko vežtis, – iš Lietuvos vežuosi prisišaldžiusi uogų, ekologiškos mėsos, kurią užaugina vyro tėveliai.

Kaip dar vaikus sudominate Lietuvos aktualijomis, gal žiūrite krepšinio rungtynes, gaminate lietuvišką maistą?

Krepšinis – mūsų šeimos religija, susijusi su Lietuva. Visi žiūrime krepšinį, o mudu su vyru dar ir žaidę jaunystėje. Aš lankiau krepšinio treniruotes 7 metus! Mūsų komanda žaidė daugelyje rungtynių tarp Lietuvos miestų ir miestelių mokyklų. Prieš trečią nėštumą ir Norvegijoje lankiau moterų krepšinio būrelį, nes buvau pasiilgusi šio sporto.

Kai grįžtame atostogauti, būtinai važiuojame į arenas žiūrėti, kaip žaidžia Lietuvos rinktinė ar „Žalgiris“, visi turime marškinėlius, apsirengiame jais. Pirmieji Jono žodžiais buvo „ežeras“ ir „žalgiris“, tada jam buvo vos 1,5 metų.

Lietuviško maisto vaikai atsivalgo pas močiutę Lietuvoje, mėgsta jos kotletukus, tetos gamintą  plovą. O prie balandėlių nepriprato. Nors tikinu ir rodau, kad po kopūstais yra malta mėsytė, Jonas galvoja, kad ten įsukti paukšteliai.

Planuojate grįžti?

Vis drąsiau planuojame sugrįžimą. Kol kas dar svarstome, ką veiktume grįžę. Norėčiau Raseiniuose sukurti užimtumo (žaidimų, gimtadienių) zonas vaikučiams su mamomis. Mintyse yra idėjų, kol kas nesidalinsiu, nes sėkmė mėgsta tylą. Svarbiausia, kad vėl galėtume dalintis kasdienybe su savo artimaisiais.

Neila Ramoškienė

Nuotraukos Annos Jankunec, Šypsenų studija, Studio Smile

Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.09.19.

Autorius: Neila Ramoškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama