Šviečiamoji žurnalistika • 2025.10.07 16:43

Pasaka. Kelionė į mokyklą

Gerosios Naujienos centras
Pasaka. Kelionė į mokyklą

– Nieko sau, kaip nuostabu! – paskraidintojos varnos Veronikos naguose džiaugiasi žemyn žvelgianti oranžinė liniuotė Ligita. – Naktį miestas pražysta švieselėmis kaip pievos vasarą žiedais! – surinka Ligitos kojyčių įsitvėręs melsvasis trintukas Vėjas. – Kaip ryškiai šiąnakt šviečia mėnulis! – pastebi Veronikos snape įsitaisiusi geltonoji sąvaržėlė Saulė. Pliurpti mėgstanti varna irgi norėtų ką nors karktelėti, bet tada sąvaržėlė išsprūstų iš jos snapo ir nugarmėtų apačion. Verčiau pasekime, kurgi vidurnaktį skrenda šis keistasis ekipažas... – Karrr, yra iškvietimų darrr, kai sugalvosite traukti atgal, skambtelėkite, – išpyškina paskraidintoja Veronika, keliautojus paleisdama ant pilnaties nutviekstos plokštumos. Tada juodasis paukštis nustraksi palange, prasispraudžia pro pravirą langą ir išnyksta besibaigiančiu rugsėju alsuojančiame uostamiestyje. – Koks keistas stalas! – stebisi liniuotė Ligita. – Ant jo nieko nėra… – Čia ne stalas, o suolas, – paaiškina trintukas Vėjas. – Ech tu, paslaptinguoli, štai kur mus atgabenai – į mokyklą! – trintuką bičiuliškai kepšteli sąvaržėlė Saulė. – Kiekvienos kanceliarinės priemonės svajonė yra patekti į tikrą mokyklą! – sušunka Vėjas. – Ko čia rėkaujat? – pasigirsta prikimęs nepažįstamas balsas. – Oi, – išsigąsta sąvaržėlė. – Kas čia? – Kas, kas, ogi aš, pati svarbiausia šios klasės gyventoja – kempinė Mersina Bokū! – Cha cha, – nusijuokia liniuotė Ligita, – Mersina Kukū! Kai kanceliarinių priemonių akutės apsipranta su prieblanda, nuo pirmoje eilėje esančio suolo jos išvysta tamsiai žalią lentą. Iš po lentos kyšo siaura lentynėlė. Ant jos ir trypčioja išsipūtusi pilkoji kempinė. – Pati tu Kukū! – liniuotei atkerta įsižeidusi Mersina. – Ir kodėl čia esi pati svarbiausia? – susidomi trintukas Vėjas. – Nes kol visi mokosi ir mokosi, aš jau seniausiai viską esu išmokusi! – Oho, viską viską? – negali patikėti sąvaržėlė Saulė. – Kaip tau tai pavyko? – Kadangi aš nuolat valau lentą ir taip sugeriu visas raides ir skaičius, niekas pasaulyje negalėtų su manimi pasivaržyti žinių kiekiu! – Norėčiau išmatuoti tavo žinias, – per dantį kempinę traukia liniuotė Ligita. – Panelės ir ponaičiai, nebesipykite, – mėnulio nutviekstoje klasėje nuaidi ramus dar negirdėtas balsas. – Mersina, galėtumei ir mandagiau pasitikti svečius. – Tos nemokšos kanceliarinės priemonės svajoja patekti į tikrą mokyklą, o aš esu tikros mokyklos tikra gyventoja! – prabilusiai Jos Didenybei Klasės Lentai rėžia toliau besipučianti kempinė. – Ei, Bokū, tu gi nepažįsti mūsų svečių. Be to, niekas su tavimi nesivaržo. Net jei iš manęs nuolat sugeri raides ir skaičius, dar nereiškia, kad tavo žinios yra gilios. Tu jų tik prikaupi, nė nenutuokdama, kaip jas panaudoti, o kitą dieną, žiūrėk, jau viską pamiršti, – plačiai nusišypso žalioji klasės lenta. Šio pokalbio ant suolo besiklausantys trintukas, sąvaržėlė ir liniuotė netekę žado nedrįsta nė pajudėti. – Mes biure irgi lankome kanceliarinių priemonių mokyklą, mokomės visą gyvenimą, – nedrąsiai įsiterpia sąvaržėlė Saulė. – Po pamokų mėgstu naršyti kanceliarinių priemonių internete, randu daugybę labai įdomios informacijos apie mus supantį pasaulį, – priduria trintukas Vėjas. – O manimi Rankos brėžia tiesias linijas, man patinka jas paslapčia tyrinėti, – nenutyli ir liniuotė Ligita. Kempinė nuo lentynėlės išsižiojusi spokso į įsijautusius atvykėlius. – Matai, Bokū, kiekvienas savaip mokosi. Net ir aš, šitiek regėjusi šioje klasėje, skaičius ir raides kiekvieną kartą bandau suvokti vis kitu kampu, vis kitoje šviesoje, – atsidūsta lenta. – Kol aš viską iš tavęs atimu ir todėl tampu labiausiai apsišvietusia kempine galaktikoje! – tai išstaugusi pilkoji klasės gyventoja praranda pusiausvyrą ir nuo lentynėlės stačia galva krenta ant klasės grindų. – Ai, – aikteli sąvaržėlė Saulė, lyg pati būsų smarkiai užsigavusi. – Turbūt neatlaikė žinių svorio, – abejingai svarsto trintukas Vėjas, iš kišenėlės išsitraukdamas telefoniuką. – Kas dabar ją pakels? – susirūpina žemyn nuo suolo krašto žvelgianti liniuotė Ligita. – Karrr, paskubėkime, kol ne rytas darrr! – ragina keleivių pasiimti sugrįžusi varna Veronika. Ji pastebi ant grindų gulinčią kempinę ir užskraidina ją atgal ant lentynėlės. – Mersi bokū, – padėkoja Mersina ir dar spėja mojuodama surikti už lango išnykstančiam keistam ekipažui: – Geros jums kelionės, sveteliai, kada nors dar sugrįžkite, pasidalinsime žiniomis! Pilnaties šviesa švelniai glosto užsimerkusią ir susimąsčiusią Jos Didenybę Klasės Lentą.

Autorius: Nerijus Laurinavičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai