Per Baltijos bangas su vėju

Jūra, bangomis skriejanti jachta – romantika, egzotika? Ir taip, ir ne. Romantika ir egzotika, kai vaikystėje ar jaunystėje skaitai apie jūrų keliones, tropikų audras ar vartai spalvingus kelionių agentūrų siūlymus. Šis pasakojimas ne agentūrų reklama. 

Būna, svajonės pildosi, o romantika tampa realybe. Pasiūlymas neregiams ir silpnaregiams paplaukioti jachta po Baltijos jūrą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS) pasiekė balandžio pradžioje. Po neilgų derinimų ir aiškinimųsi, kaip ši kelionė turėtų vykti, pasiūlymas buvo išsiuntinėtas LASS filialams, paskelbtas LASS feisbuko profilyje. Iš pradžių atsirado šeši ar septyni norintieji, keli nubyrėjo – liko keturi. Tie keturi, tarp kurių teko laimė būti ir šių eilučių autoriui, dviem dienoms tapo burinės jachtos „Rabalder“ komandos nariais. 

Vėliau, jau pasibaigus kelionei, jachtos kapitonas Kornelijus Tauterys pasakos: „Patinka bandyti naujus dalykus, kurių dar niekas nedarė. Ant kelio užvedė gal prieš penkiolika metų vieno draugo papasakota istorija apie tai, kad jis plaukė su lenkais jų laivu, kurio pusę įgulos sudarė gerai matantys žmonės, kitą pusę – neregiai. Tiesa, tai buvo ne jachta, o didelis laivas, kažkoks europinis projektas. Ta istorija nugulė į atmintį, bet vis pritrūkdavo laiko įgyvendinti. Atsitiko taip, kad praėjusiais metais gavau LASS prezidento Pauliaus Kalvelio telefono numerį, o šiemet paskambinau ir pasiūliau išbandyti plaukimą jachta. Pasiūlymą jis priėmė. Kelionę planuoti pradėjome balandžio pradžioje, o gegužės pabaigoje jau plaukėme.“ 

Plaukimas ir komanda 

Gegužės 28-oji, nedidelis Latvijos miestelis tarp Liepojos ir Ventspilio Paviluosta. Iš čia prasidės kelionė. Susipažįstame su jachta, jos vidumi, išore. Laivas – 42 pėdų (apie 14 m) ilgio, 14 pėdų (daugiau nei 4 m) pločio, turi stiebą ir dvi bures. 4 kajutės, 3 keleiviams ir kapitonui, du tualetai, bendra patalpa su stalu ir minkštasuoliu. Joje įrengta viryklė. Viršuje – virvių, lynų voratinklis, suprantama, tik nepatyrusiai akiai. Kiekviena virvė, kiekvienas lynas turi savo paskirtį, lengvai paklūsta jį valdančiai rankai. 

Pirmoji kelionės diena – plaukiame į Liepoją. Viskas nauja, nepatirta. Jachta išskleidžia bures ir lyg nusistovėjęs žirgas pasileidžia bangomis! Oras ne pats palankiausias, apniukę, kiek lynoja, bet nuotaikos tai negadina. Kapitonas Kornelijus siūlo patiems pasukti gervę, kuria valdomos burės – nesunku, patogu. Tą patį veiksmą galima atlikti ir traukant virves, jau sunkiau, bet visiškai įmanoma net prie kompiuterio klavišų pratusioms rankoms. Vienas kitą keičiame prie laivo šturvalo. Jūra – ne greitkelis, jeigu arti nėra kito laivo ir negresia susidūrimas, galima ir „nuvairuoti“ į šalį. Kapitonas aiškina laivo prietaisų paskirtį ir pavadinimus, plaukimo su burėmis ypatumus. Klausimai pilasi vienas po kito ir daug intensyviau nei iš dangaus krintantis lietus. Įdomu viskas – burių, virvių paskirtis, pavadinimai, halsai, mazgai, jūrmylės... Kelio viduryje pakviečia išgerti arbatos. Leidžiamės į laivo apačią prie stalo. Dideliuose buriniuose laivuose ši vieta būdavo vadinama kajutkompanija. Apačioje mėto ir supa daug labiau nei sėdint viršuje, nežinotum, galvotum patekęs į tikrą audrą. Tiktai jokios audros, jachta toliau smagiai skrieja, o mes geriame karštą arbatą. Tada vėl į denį, vėl prie šturvalo ar prie burių valdymo virvių. Vėl klausimai, navigacijos jūroje pamokėlės. Pro šalį praplaukia karinis kateris. Kapitonas pasakoja, kad išplaukus į neutralius vandenis, galima sutikti ne tik karinį katerį, bet ir rusų naikintuvą: „Demonstruoja raumenis. Vienas toks praeitą kartą praskrido gal per šimtą metrų nuo jachtos.“ 

Atplaukę į Liepoją, pernakvoję laive, kitą dieną leidžiamės atgal. Oras kaip užsakytas – šviečia saulė, lengvas jūros vėjelis plaiksto bures. Po dienos „tarnybos“ komanda – labiau patyrusi ir susiklausiusi, kapitonas jau leidžia nueiti į jachtos priekį, čia pasėdėti ar pastovėti įsikibus į vantus – šonines stiebą laikančias virves. Nesivaikant skambių poetizmų, jachta tikrai darosi panaši į bangomis šuoliuojantį žirgą, o kai kapitonas ją pasuka prieš vėją, tampa stačiai neprajodinėtu ristūnu. Šitaip šuoliuodami ant šito jūros „ristūno“ pasiekiame Paviluostą – kelionės pabaigą. Švartuojamės, tai irgi menas, – pavyksta. 

„Reikia, kad viskas susigulėtų, bet jau aišku, kad sumanymas pasiteisino, – po kelionės sako kapitonas Kornelijus. – Įsivaizdavau, kad bus kažkaip kitaip, gal sunkiau. Nežinojau, kaip regos negalią turintys žmonės jausis jachtoje. Su regėjimu ar be regėjimo žmonės jachtoje tvarkosi puikiai, tiktai reikia daugiau laiko viską perprasti ir įprasti. „Pamatyti“ rankomis užtrunka šiek tiek ilgiau, nei pamatyti akimis. Kai pripranti, „pamatai rankomis“, viskas lygiai taip pat, kaip ir regintiesiems.“ 

Jau minėjome, kad pasiūlymą paplaukioti po Baltiją priėmė keturi LASS nariai. Taigi su kapitonu Kornelijumi buvome penkiese. Vyriausias komandos narys – Tomas Vaišvila. Nors įkopęs į aštuntą dešimtį, laive jautėsi beveik kaip namuose. „Pasiūlė mūsų Joniškio filialo pirmininkė Ina Sakalauskienė, – pasakoja Tomas, – esu dideliai dėkingas ir sužavėtas kelione. Kas užmiršta, prisiminta, kas nežinota, sužinota.“ 

Tasai „užmiršta“ – prieš pusę amžiaus tarnyba sovietų armijoje, kariniame Šiaurės laivyne. „Ten buvo karinis laivas, viskas kitaip, – prisimena Tomas. – Mano darbas buvo mašinų skyriuje. Plaukiojome po Barenco jūrą. Čia viskas dar kitaip. Burės, virvės, laivo dalių pavadinimai – kas, kur ir dėl ko? Turiu radijo aparatą, kuriuo galima skaityti garsines knygas. Skaitau viską apie jūrą – apie kapitoną Nemo, Jūrų vilką.“ 

Tomas neslepia, tarnyba kariniame laive primena jaunystę – turėjo savo žavesio, dabartinis plaukimas – visai kitoks, bet ne mažiau įdomus. Anot jo paties, draugystei su jūra taško dar nededąs. Jeigu tik būtų galimybė, plauktų. 

Virginijus Jucius: „Sužinojau turbūt pirmasis iš LASS, nes tuo metu kaip tik buvau Vilniuje. Kai tik sužinojau, iškart supratau, kad dalyvausiu. Ne, jokių abejonių nebuvo. Užaugau prie vandens, daug plaukiojau baidarėmis. Esu plaukęs ir jachta, tiktai ežeruose, jūroje – pirmą kartą. Įspūdžių daug, bet svarbiausia, kad buvo įdomu: laivo valdymas, burių išskleidimas, suskleidimas. Gali patirti, išbandyti pats. Čia labiau pažintinė pusė. Ne mažiau stiprus ir emocinis įspūdis, jūra, bangos, vėjas. LASS narys esu daugiau nei dešimtmetį. Į aktyvią organizacijos veiklą įsitraukiau tik pastaraisiais metais. Anksčiau irgi buvau, dalyvaudavau, bet labiau šalia, iš tolo. Ir anksčiau, ir dabar organizacija daro daug, bet seniau labai trūko veiklų silpnaregiams. Atėjus naujiems vadovams, padaugėjo veiklos visiems, tiek neregiams, tiek ir turintiems regos likutį. Žmonės skirtingi, poreikiai, veiklos irgi skirtingos. Džiugina, kad daugėja veiklų, kuriose visi galime rasti savo vietą. Gerai, kad veikla tampa įtrauki.“ 

Trečiasis komandos narys – Paulius Kriukas. Savo mintis ir įspūdžius jis panoro išreikšti labiau kelionės metu darytomis nuotraukomis nei žodžiu. Fotografavo daug, taigi, jeigu rasite socialiniuose tinkluose ar žurnale kelionės nuotraukų – tai ir bus jo atsakymas. Ketvirtajam nariui derėjo mažiau kalbėti, o daugiau klausytis ir klausinėti. Ne visada išeidavo, bet stengiausi. 

Vietoje pabaigos 

Jeigu manote, kad šis pasakojimas atsirado iš noro pasipuikuoti – stipriai klystate! Jachtos kapitonas K. Tauterys prasitarė, kad plaukimų, nebūtinai tokiu pačiu maršrutu, bet dalyvaujant regos negalią turintiems žmonėms, galės būti ir daugiau. Apie tai svarsto ir LASS prezidentas P. Kalvelis: „Tai buvo bandomasis plaukimas, pasižiūrėti, kaip žmonės jaučiasi jachtoje, kokių sunkumų jiems kyla ar gali kilti kelionės metu. LASS prisidėjo transportu komandai nuvykti ir parvykti. Jeigu atsirastų norinčių, kitais metais, minėdami LASS šimtmetį, galėtume surengti kažką panašaus.“ 

Taigi noras ir entuziazmas pirmiausia, o toliau jau burės ir vėjas! Suprantama, vien entuziazmo neužtenka, reikia įsivertinti savo galimybes, sveikatos ir fizinę būklę. Jachta įrengta patogiai – kajutės, tualetai, net dušas, bet vietos nedaug, kai kur vos žmogui apsisukti, įsitaisyti guzą kaktoje – vienas juokas. Kajutės mažutės, žemos, ieškantiems didesnės asmeninės erdvės ar jaučiantiems uždarų patalpų baimę, reikėtų gerai pagalvoti. Turime gerą žinią neregiams – moksliškai neįrodyta, nepatvirtinta, bet, atrodo, nematant nesergama jūros liga. Kapitonas Kornelijus turi savo versiją: kai žmogus nemato horizonto, nuolat banguojančio jūros paviršiaus, jo ir nepykina. Abejojate? Kitais metais patikrinkite patys! 

Nuotrauka. Burinės jachtos kapitonas K. Tauterys (kairėje), įgyvendinęs kai kurių neregių svajonę tapti įgulos nariais, negailėjo patarimų ir praktinio pasibandymo / P. Kriuko nuotr. 

K. Tauterio ir kito įgulos nario, T. Vaišvilos, nuotrauka prie burinės jachtos vairo. Kairėje pusėje stovi iš dešinės pusės užfiksuotas Kornelijus, kairę koją pasidėjęs ant jachtos krašto ir atsigręžęs, kažko siekiantis ar į kažką rodantis ištiesta dešine ranka. Jis vilki tamsią striukę su šviesiu kapišonu ir šviesia rankovių viršutine dalimi, mūvi tamsias kelnes ir yra užsidėjęs tamsią megztą kepurę. Jo žvilgsnis nukreiptas į kažką už kadro, veidas pravertomis lūpomis atrodo rimtas, tarsi jis kažką aiškintų šalia jo esančiam vyrui. Dešiniau stovintis įgulos narys yra beveik visiškai uždengtas vairo. Jis vilki tamsią striukę ir šviesią megztą kepurę, kurios pusė styro virš galvos. Priešais jį įrengtas šviesus rato formos vairas siekia beveik iki smakro. Viršuje galimai integruotas ekranas, nuo kurio galinės pusės žemyn leidžiasi laidai. Aukščiau į kadrą patenka suvyniota tamsi burė, už laivo borto plevėsuoja Lietuvos trispalvė. Fone matyti krantinės akmenys, kuriuos skalauja šviesus vanduo. Vyrai atrodo susitelkę į darbą ir pasiruošę leistis į kelionę.

Autorius: Alvydas Valenta

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama