Gelbstinti muzika: nuo popso iki repo ir metalo

Muzika, tarpusavyje nuostabiai derančių garsų visuma, dažno žmogaus gyvenime reiškia labai daug. Žmonės muzikos klausosi koncertuose, festivaliuose, važiuodami į įvairias keliones, eidami pasivaikščioti, sportuodami ar net tvarkydami namus. „Mūsų žodžio“ puslapiuose apie muziką, muzikuojančius neregius, ypač užsiimančius tradicine liaudies, estradine, klasikine muzika ar muzikantus iš užsienio, buvo rašyta nemažai. Šįkart vasariškai kviečiame susitikti su keletu jaunų neregių Lietuvoje, kuriems muzika reiškia labai daug. 

Tyrimas, atliktas Švedijoje, parodė, kad žmonės, kurie klausosi muzikos, dažnai jaučia didesnį emocinį atsiskleidimą ir sugeba geriau apdoroti savo jausmus. Be to, muzikos klausymasis gali sukelti malonumo hormonų, tokių kaip dopaminas, išsiskyrimą. Visi žinome, kad pastarasis yra susijęs su laimės jausmu. Tyrimai rodo, kad muzika gali pagerinti koncentraciją, atmintį ir mokymosi gebėjimus. Klausydami muzikos, ypač klasikinės, žmonės gali pastebėti pagerėjimą atminties ir dėmesio srityse. Pavyzdžiui, „Mozarto efektas“ – fenomenas, kai, klausantis šio kompozitoriaus muzikos, pastebėtas trumpalaikis IQ padidėjimas. 

Tyrimas, atliktas Kalifornijos universitete, parodė, kad muzikos klausymasis gali veikti kraujospūdį ir net širdies ritmo svyravimus. Būtent džiazas ir klasikinė muzika ypač efektyviai mažina kraujospūdį ir širdies ritmą. Ji gali veikti kaip natūralus skausmo malšinimo būdas, ypač pacientams, patiriantiems lėtinį skausmą. Muzika veikia mūsų nervų sistemą ir gali padėti sumažinti kortizolio, streso hormono, lygį. Tyrimai rodo, kad žmonės, klausydami ramios muzikos, patiria iki 65 proc. mažesnį streso lygį. Pavyzdžiui, Kopenhagos universitete atliktas tyrimas nustatė, kad pacientai, kurie klausėsi muzikos po operacijos, rečiau skundėsi skausmu ir nerimu, palyginti su tais, kurie nebuvo jos veikiami. 

Energinga muzika gali padidinti motyvaciją ir fizinį aktyvumą. Žmonės, kurie sportuoja klausydamiesi muzikos, treniruojasi ilgiau ir intensyviau. Be to, muzika dažniausiai suvienija žmones, skatindama socialinius ryšius ir bendravimą. Grupiniai muzikos renginiai, koncertai ar net bendras jos klausymasis gali sukurti stipresnius tarpusavio ryšius. Ji gali skatinti kūrybiškumą, įkvėpti naujoms idėjoms ir padėti spręsti problemas. Tyrimai, atlikti Harvardo universitete, rodo, kad muzika gali skatinti kūrybiškumą ir inovacijas, nes ji leidžia smegenims atsipalaiduoti ir laisviau mąstyti. Dauguma kūrėjų ir menininkų nurodo muziką kaip vieną iš pagrindinių savo kūrybinių procesų komponentų. 

Taigi muzika daro unikalų poveikį kiekvienam žmogui, o neregiams jis gali būti dar labiau prasmingas. Neregiai dažnai pasinaudoja muzika kaip emocinio ir socialinio ryšio priemone, leidžiančia patirti pasaulį kitaip. Jie dažnai pasitelkia muziką emocijoms ir jausmams išreikšti: per muziką galima parodyti džiaugsmą, liūdesį, išlieti pyktį, skausmą ar net atsiprašyti, nepriklausomai nuo to, kad neregiai negali matyti vizualių meno formų. Muzika gali būti būdas, leidžiantis neregiui suvokti pasaulį aplink jį. Garso vibracijos ir ritmai suteikia galimybę patirti aplinką, kurios jis negali matyti. Pavyzdžiui, muzikos ritmas gali atspindėti natūralius gamtos garsus, tokius kaip vėjo švilpimas ar lietaus lašėjimas. 

Skirtingų žanrų pėdsakais 

Ne naujiena, kad patys neregiai dažnai priklauso muzikos grupėms ar dalyvauja kitose muzikinėse veiklose, kuriose gali bendrauti su kitais, dalintis patirtimi ir kurti draugiškus, bendruomeniškus ryšius. Muziką kuriančių aklųjų ir silpnaregių netrūksta ir Lietuvoje. Regos negalia Ainorui Dambrauskui netapo kliūtimi siekti savo svajonės kurti repo muziką. 

„Repo pradėjau klausyti nuo 2013 metų, prieš tai tiesiog klausiau visko, ką grodavo per radiją arba pas pažįstamus. Palinkau būtent prie repo, nes supratau, kad šiame žanre yra daug gerų minčių ir daugiau temų nei meilė arba kitų nesąmonių, kurių pilna Lietuvos popmuzikoje. Ir šiaip, būnant paaugliškų metų atrodė, kad visuose tekstuose kažkiek galiu atrasti apie save. O pats muziką kuriu, nes čia geriausias būdas išsikalbėti ir išsikeikti ant kai kurių dalykų, kurie žiauriai užknisa, būtent tokio stiliaus ir yra mano pirmas gabalas. O dabar kol kas užbaiginėju savo EP (angl. „Extended Play“, 4–5 kūrinių formatas – red. past.), prie kurio jau sėdžiu kokius 2 metus. 

Dar greitai bus užbaigtas atlikėjo MJ NASA albumas, kuriame su manimi bus įrašytos net 5 bendros dainos. Artimiausi planai – užbaigti EP, pabaigti minėtą albumą, nusifilmuoti klipuose, kurie jau suplanuoti vasarą, ir pirmą kartą gyvai atlikti savo muziką albumo pristatyme, kurio data dar neaiški. Be to, planuoju grįžti į „YouTube“ su „Rap Storm“ laida, kurioje apžvelgiamos visos tam tikro laikotarpio lietuviško repo naujienos. Laidos bus daromos tik garsiniu formatu, nes vis dar neradome žmogaus, kuris montuotų vaizdo medžiagą.“ 

Neregių Hermio Kasperavičiaus ir Tautvydo Neniškio ir patirtis, ir ryšys su muzika truputį kitokie, bet savaip ypatingi. 

Hermis: „Muzika mano gyvenime reiškia ganėtinai daug. Ja pradėjau domėtis net neatsimenu kada, dar darželio laikais, o 6 metų gimtadienio proga gavau pirmą magnetofoną su audiokasetėm ir radiju, tai taip pats pradėjau į kasetes įsirašinėti būtent savo mėgstamą muziką. Tais laikais klausydavau tik tai, kas groja per radiją, nors kartais iš tėvų ar tėvų draugų dovanų gaudavau audiokasečių, bet jų neklausydavau, kadangi jie man dovanodavo vaikiškų dainų albumus, o vaikiškų dainų aš net tokiam amžiuj tiesiog nemėgau. Bet esu gavęs ir keletą kasečių, kurios pravertė: SEL, Žilvino Žvagulio. Vieną esu nusinešęs ir į darželį, paskui atsimenu auklėtojos pasakymą, atėjusiam manęs iš darželio pasiimti: „Nežinau, ar vaikams patiko, bet suaugusiems tai labai.“ Vėliau gavau ir nešiojamą diskų grotuvėlį, o dar vėliau, išmokęs naudotis kompiuteriu (3–4 klasėje), dainų pradėjau ieškoti, klausyti ir parsisiųsti pats. Taip vis daugiau pradėjau klausyti lietuviškos muzikos, išsigrynino stilių, žanrų suvokimas, pradėjau skirti ir suprasti, kad va, tokią muziką mėgstu labiau, o tokią – galbūt mažiau. 

Apie 2011 metus atradau repą ir jis mane taip užkabino, kad vienu metu nustojau netgi klausyti visos kitos muzikos. Tiesa, atradęs „Regovitus“ radiją vėl pradėjau klausyti įvairios lietuviškos ir užsienio muzikos, tačiau, žinoma, repas niekur nepabėgo, nes tai tapo ir gyvenimo būdu, ir stiliumi. Pamenu, jau vienuoliktoje klasėje su draugu pradėjome rinkti lietuviško repo albumus, juos skaitmenizuoti, o dabar turime vieną didžiausių kolekcijų Lietuvoje. 

Pačiam teko mokytis ir baigti muzikos mokyklą, bet visgi supratau, kad muzikos smagiau klausytis ir ja mėgautis, nei atlikti. Nuo pat šeštos klasės buvau įsitikinęs, kad savo ateitį siesiu su informatika ir programavimu, bet visai netikėtai karantino metu pradėjau domėtis garso režisūra, tad po mokyklos baigimo pasukau į jos pusę. O tada man muzika pradėjo reikšti dar daugiau: ne tik geras emocijas garsiai klausantis „Duok cigaretę šmėklai“ ar nostalgiją, bet pradėjus dirbti su muzika ėmiau asmeniškai bendrauti su reperiais, netgi tarp jų susiradau draugų. Pažintys įvyko būtent per muziką. Šiuo metu dirbu su įvairiais atlikėjais, daugiausia lietuvių ir lenkų reperiais, o gabalų, prie kurių suvedimo ir „masteringo“ dirbau, jau nemažai yra „YouTube“. Su tuo planuoju ir sieti savo gyvenimą, taigi muzika dabar jau tapo ir pajamų šaltiniu.“ 

Tautvydas: „Muzikos klausausi jau nuo pat vaikystės. Dar kai buvau vaikas, turėjome magnetofoną. Tėvukas įjungdavo muziką ir iškart mane jos garsai įtraukdavo. Namuose buvo nemažai kasečių, bet, mano dėka, jos ilgai neišsilaikydavo, nes tuo metu nemokėjau jų saugoti. Mat aš norėjau paklausyti labai patinkančių dainų iš konkrečios kasetės, kaip skambėtų jos iš kito galo. Norint tai padaryti, reikėdavo apversti kasetės juostą. Tuo momentu aš dar nemokėjau išardyti kasetės ir kitaip perdėti juostos, todėl tą juostą tiesiog lamdydavau, kad ji apsiverstų. Kai ji apsiversdavo ir paklausydavau, kaip gi tos dainos skamba apverstos, aš bandydavau atstatyti ją į pradinę padėtį, bet to padaryti dažniausiai nepavykdavo. Priešingai, dar labiau ją sugadindavau. 

Kai Lietuvoje paplito diskai ir jie pasidarė labiau įperkami, pradėjau jų įsigyti. Kasetes tuo momentu palikau „už borto“. Tiesa, aš apie diskus sužinojau tik būdamas 9 metų. 2008-aisiais vieną ankstų rytą ilgai nesimiegojo ir prisiminiau vaikystėje turėtas vieno tokio atlikėjo, Arvydo Bruniaus, dvi kasetes. Tik tuo metu nežinojau, kad tai A. Brunius. Labai užsinorėjau surasti tas kasetes. Klausiau tėvukų, ar jie atsimena, kokio ten atlikėjo buvo kasetės, bet tėvukai tik prisiminė, kad tokios buvo pas mus namie, bet nežinojo, kas ten dainuoja. Bandžiau ir internete ieškoti informacijos, bet nieko neradau. 

Po kelerių metų besikalbant su draugu jo klausinėjau, ar jis nežinąs tokio atlikėjo, kuris prikimusiu balsu dainuoja partizaniškas ir politines dainas. Pasiūlė man per „YouTube“ parašyti „Arvydas Brunius“. Gal bus tas. Pabandžiau, paklausiau kelias dainas ir pagaliau išsiaiškinau, kad tai tas atlikėjas, kurio ieškau. Išsiaiškinau, kaip vadinasi vaikystėje turėti albumai ir norėjau juos gauti diskuose. Susiradau atlikėjo kontaktus, susitariau su juo ir jis man atsiuntė taip ilgai ieškotus albumus, bet didžioji dalis ten esančių dainų buvo perdainuotos. Tada supratau, kad visgi reikia ieškoti kasečių. 

Vieną naršydamas atradau internete melomanų forume, kuriame moteris pardavinėjo kasetes, ir tarp jų buvo ir mane labiausiai dominančios kasetės ir dar vienas ilgai ieškotas užsienio muzikos rinkinys. Nusipirkau aš tas kasetes, bet, deja, jos buvo blogai įrašytos. Todėl forume ieškojau toliau. Taip dariau vedamas minties, kad norėčiau ir kitas vaikystėje turėtas kasetes bei diskus vėl susirinkti. Tad vėl grįžau prie kasečių ir diskų rinkimo. 

Ne tik stengiuosi įsigyti norimos muzikos kasetę. Pradėjau domėtis, kaip kokybiškai kasetėse esantį turinį paversti skaitmeniniu formatu. Dabar turiu aukštos klasės įrangą tam daryti. Jau perku ne tik vaikystėje turėtus įrašus, bet ir tuos, kuriuos išgirstu pas kokį draugą ir man jie patinka. Tada pats stengiuosi įsigyti diską ar to albumo kasetę. Būna, nusiperku ir albumus, kurių nesu girdėjęs, bet iš pavadinimo sudomina. Kartais patinka tokiu būdu nusipirktas albumas, kartais prašaunu. Tada stengiuosi jį kam nors parduoti. 

Muzika, pirmiausia, man užpildo vienatvę. Nors negaliu pasakyti, kad gyvenime man trūksta žmonių ar jaučiuosi vienišas, bet klausydamasis muzikos jaučiuosi tarsi turėdamas svečių. Kai man būna sunku, aš, klausydamas muzikos, jaučiu palaikymą. Kai būnu tarp visiškai svetimų žmonių, kai įsijungiu savo mėgstamą muziką, aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau kažką savo. Lyg ir draugą, nors suprantu, kad muzika nei mane palydės, kur reikia, nei kitokią pagalbą suteiks. Nebent emocinę, jei tokios tuo metu reikia. 

Muzikos klausausi labai įvairios. Nuo klasikos iki „blevyzgų“. Nemažai turiu tokios muzikos, kurią nedaug kas vertina, bet ką aš galiu padaryti, jei labai daug aukštos vertės muzikos man nepatinka? Bandyt prisijaukinti? Mano požiūris yra toks, kad reikia mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Tad kodėl aš turėčiau klausytis muzikos, kuri man jokio malonumo neteikia, nors ir daugelis ją vertina? Apskritai, aš pastebiu, kad nelabai kas iš jaunimo klauso, tarkim, „Duokim garo“ stiliaus muzikos ar kitokios – labiau vyresnių kartos. Šiaip savęs girt nemėgstu, bet ir rašau sau pliusiuką dėl to, kad esu unikalus šiuo klausimu. Nes turiu nemažai muzikos, kuri jaunimui nepatiktų.“ 

Noriu pasisakyti ir aš, Glorija, šio straipsnio autorė. „Atradau roko ir metalo muziką būdama 16 metų. Iki tol klausydavausi to, ką ir draugai, arba įvairiausių garso takelių iš mėgstamų serialų. „Green Day“ daina „American Idiot“ patraukė mano dėmesį ir nuo tada pradėjau gilintis tik į roko muziką bei įvairias subkultūras: pankus, neformalus, metalistus, gotus ir panašiai. Nuo „Green Day“ ir „Linkin Park“ perėjau prie „Three Days Grace“ ir „Metallicos“, o vėliau ir prie sunkesnės, niūresnės muzikos, tokių grupių kaip „Type O Negative“, „Suicide Silence“ ir „Breaking Benjamin“. 

Taip atradau ir savo mėgstamiausias grupes „Korn“ ir „Slipknot“, kurios padėjo man išgyventi, kai turėjau sunkių psichologinių laikotarpių gyvenime. Man patinka roko muzikos energija, veržlumas ir apdainuojamos temos. Metalo muzikoje patinka jos sunkumas, nevaržomos emocijos, jausmų įvairovė. Tai tokia muzika, kurioje gali visiškai atsiskleisti, išsirėkti, išsikeikti ir net išverkti traumuojančias gyvenimo patirtis, kaip, pavyzdžiui, „Korn“ daina „Daddy“ arba „Kill You“. 

Metalas – tai šėtoną garbinanti muzika? Tikrai ne. Tai muzika, per kurią gali paleisti savo baimes, skausmą, pyktį, neviltį ir bejėgiškumą. „Sunkiose“ dainose glūdi ne vien neapykanta sau ir pasauliui, ne vien noras numirti ar savidestrukcinis elgesys, bet ir galimybė viso to atsikratyti, išreiškiant aštriais žodžiais, gitarų rifais bei būgnų partijomis. „Leisk sau jausti ir paleisti tuos jausmus, o paskui atsikelk ir eik pirmyn.“ Aš su metalo muzika įsikraunu ir išsikraunu. 

Kalbant apie lietuvišką roką, 2023 metais atradau grupę „Pale Trust“, ir ji kol kas yra mano didžiausias muzikos atradimas. Dabar negaliu pasakyti, kokią dainą išgirdau pirmiausia, bet paklausiusi šios grupės pagalvojau: „Kur tu buvai anksčiau?“, o šiuo metu jų muzikos klausausi kiekvieną dieną. „Pale Trust“ dainose atsiskleidžia gilūs vidiniai apmąstymai, savotiška melancholija, pasimetimas, vienišumas ir viltis su šiais jausmais susitvarkyti, viltis, kad rytoj bus geriau. Nors grupėje tik 2 žmonės – vokalistas / gitaristas ir būgnininkas, bet jiems grojant gyvai, atrodo, lyg ant scenos būtų mažiausiai 5 žmonės. Nepaprastai žaviuosi vokalisto Roko Žukausko energija, angelišku balsu, subtiliu jausmų pasauliu, kurį atskleidžia per muziką, meile tam, ką daro, bei kitoniška išvaizda. Visada jų koncertuose jaučiuosi, lyg emociškai pakilusi nuo žemės gerąja prasme.“ 

Muzika yra universali kalba, kuri gali suartinti žmones ir padėti jiems jaustis suprastiems. Nepriklausomai nuo mūsų regos savybių, ji leidžia išgyventi, kurti ir pasidalinti savo istorijomis. Muzika yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, teikianti viltį, džiaugsmą ir stiprybę bei įkvėpimą kurti ir patiems. 

Nuotrauka. Muzika yra universali kalba, kiekvienam įgyjanti savitą reikšmę / www.pexels.com nuotr. 

Nuotraukoje iš nugaros nuo pečių iki viršugalvio užfiksuotas požeminėje stotyje stovintis vyras su ausinėmis. Jis vilki tamsų megztinį, ant tamsių trumpų plaukų yra ausinių lankas, abi ausis gaubia odinės pagalvėlės. Ant dešiniosios ausinės integruoti penki stačiakampiai mygtukai su šviesiomis nuorodomis, nuo jos žemyn leidžiasi laidas. Vyro kairėje tolyn tęsiasi tamsūs bėgiai, kurių kitoje pusėje ant šviesios sienos kabo susilieję plakatai. Nuotraukos centre sufokusuotas vyras atrodo atsiribojęs nuo jį supančio susiliejusio pasaulio.

Autorius: Glorija Stundytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama