Mobilumo abėcėlė LASS pietvakarių centre

Balandžio 8–11 ir gegužės 7–9 dienomis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) organizavo žmonių su regos negalia orientacijos ir mobilumo specialistų kursus pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento 2022 metais patvirtintą neformaliojo švietimo programą. Programos vadovas Vilmantas Balčikonis teigė, kad šiais kursais siekiama padėti mažinti mobilumo instruktorių stygių Lietuvoje: „Po šių kursų aštuoniems naujiems socialiniams darbuotojams buvo išduotas instruktoriaus, galinčio padėti neregiui išmokti aplinkoje judėti su baltąja lazdele, pažymėjimas. Po du naujus instruktorius atsirado Vilniuje ir Kaune, po vieną – Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje ir Šilalėje.“ 

Nestebina, kad programos dėstytojas ir vienas sudarytojų buvo daugelio LASS narių mobilumo įgūdžių mokytojas, jo žodžiais tariant, „kuklią trisdešimt trejų metų darbo patirtį“ sukaupęs Juozas Daunaravičius. Juozą kalbino viena iš jo mokinių Irma Jokštytė-Stanevičienė. 

Irma. Juozai, per savo ilgametę darbo patirtį prisilietėte prie daugelio neregių Lietuvoje įgūdžių formavimo, taip pat vis prisidėdavote prie įvairių mokymų, konsultacijų socialiniams darbuotojams ar kitiems instruktoriams, besidomintiems šia tema. Kokį pokytį pats galėtumėte išskirti judant su baltąja lazdele? Kokie iš jų daro didžiausią įtaką baltosios lazdelės naudotojų kultūroje? 

Juozas. Aš savo kelią pradėjau 1991-aisiais, kai buvo suorganizuoti pirmieji kursai nepriklausomos Lietuvos pedagogams, mokantiems neregius judėti savarankiškai. Nuo to laiko pasikeitė labai daug kas, pradedant pačia aplinka, transporto judėjimas ir įvairovė, baigiant lazdelėmis, kurių kokybė taip pat itin pagerėjo. 1998-aisiais vykusioje Atlantos konferencijoje pirmą kartą pamačiau dabar naudojamas kanadietiškas lazdeles ir pradėjau dėti pastangas, kad ir mūsų žmonės tokiomis naudotųsi. Visus šiuos metus bendradarbiavau su LASS, taip pat kartkartėmis buvau kviečiamas dalytis sukaupta patirtimi su kitais tiflopedagogais. Sunku trumpai apibendrinti mūsų šalies progresą. Dabar mokome neregius prie vedamųjų linijų, garsinių šviesoforų, kai pradėjome, dauguma gatvių buvo kur kas blogesnės kokybės. Taip pat ir vairuotojai nebuvo linkę praleisti neregio prie perėjos, žmonių žvilgsniai, išėjus praktikuotis gatvėje, dažnai būdavo nustebę ar susidomėję. Dabar dažnas palydi neregį tiesiog neutraliu žvilgsniu arba pasiūlo pagalbą. Tačiau labai svarbu ir tai, kad daug tų mokytojų, kurie drauge su manimi atnešė į Lietuvą baltosios lazdelės naudojimo žinias, jau nebedirba ar net yra išėję amžinybėn. O naujų pedagogų neatsiranda. 

Irma. Papasakokite apie šią pakankamai šviežiai akredituotą programą. Koks jos tikslas? Kokių žinių įgijo programos dalyviai šį pavasarį? 

Juozas. Visų pirma, šia programa siekėme suteikti galimybę LASS sistemoje dirbantiems, taip pat ir kitiems susidomėjusiems įgyti praktinių žinių mokant neregį orientuotis aplinkoje. Programą sudarė trys dalys – viena teorinė ir dvi praktinės. Su teorine dalimi viskas aišku – dalyviai klausėsi paskaitų ir susipažino su svarbiausiais mobilumo bei neregystės aspektais. Tačiau po to vyko praktinės sesijos, kuriose dalyviai patys turėjo įvaldyti naudojimosi baltąja lazdele principus. Praktinės užduotys buvo išdėstytos viduje ir išorėje. Kadangi mokymai vyko LASS pietvakarių centro patalpose, tai ir pamokos prasidėjo nuo orientavimosi būtent šiose patalpose – vaikščiojome koridoriais, laiptais, gerinome įgūdžius naudojantis baltąja lazdele, o vėliau dirbome porose (vienas neregys ir vienas mokytojas). Šių mokymų tikslas buvo ne tik parodyti, kaip vaikšto ir baltąja lazdele naudojasi neregys, tačiau ir suteikti praktinių žinių, įgalinančių mokyti neregį susiorientuoti aplinkoje. Tad kiekvienas iš kurso dalyvių patyrė abu vaidmenis. Galiausiai, kitoje mokymų dalyje, judėjimas persikėlė ir į Kauno gatves. Dalyviams buvo duodamos užduotys tiek vadinamajame „aklųjų“ rajone, tiek kitose viešose vietose – aplankėme Laisvės alėją, atnaujintą Kauno autobusų stotį, keliavome viešuoju transportu. 

Irma. Juozai, kiek priklauso saugumas nuo tinkamos technikos? Galų gale, kokias klaidas dažniausiai fiksuojate, stebėdamas neregius mieste? 

Juozas. Manau, kad tai yra labai svarbūs klausimai, mat šiais laikais neregiai dažnai nedaug dėmesio kreipia į tinkamą lazdelės pasirinkimą. Būna, matau atėjusį neregį į susitikimą su silpnaregiams skirta lazdele, kuri susilanksto daugybę kartų ir yra visiškai plona. Iš tiesų, kuo mažiau lazdelė turi dalių, tuo tiksliau ji gali atliepti pagrindo lytėjimo funkciją. Lazdelė turi tapti rankos tąsa ir ja privalai išmokti suvokti liečiamą pagrindą. Ne visos vienodai gerai sukimba su pagrindu ir padeda teisingai jį įvertinti. Aš manau, kad ypač tos daug kartų sulankstomos lazdelės nėra pakankamai patvarios. Taip pat Lietuvoje neįprasta turėti kelias lazdeles. Aš visuomet patariu savo mokiniams turėti tiek lazdelių, kiek išeiginių batų. Čia gal šiek tiek perdėtai pasakiau, tačiau tikrai – turi būti išeigai ir progoms skirtos lazdelės, nenutrankytos gatvėse, ir tos, su kuriomis judame kasdien. Tačiau mes paprastai džiaugiamės, jei neregys jau turi vieną lazdelę ir ja naudojasi. Be to, iš tiesų dažnokai tenka pastebėti, kad neregys dažnai bėgte bėga, ne pagal taisykles naudodamas lazdelę ir atsitrenkia arba į suoliuką, arba į kitą kliūtį. Nors daugumą kliūčių galima tikrai apeiti, turint teisingus vaikščiojimo įgūdžius. 

Žinios ir patirtis 

Į mobilumo ir orientacijos kursus atvyko dalyvių iš skirtingų savo veiklos sričių bei su labai nevienoda praktika. Tačiau visi kalbinti kursų dalyviai vienbalsiai gyrė kursų programą ir įgytas žinias. Štai Šiaulių valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros lektorė Aristida Čepienė dėkojo už neįkainojamą galimybę praktiškai patirti šiuos mokymus: „Dėstydama socialinį darbą kolegijoje, suprantu, kaip svarbu, kad daugėtų socialinių darbuotojų, galinčių sustiprinti neregių pasitikėjimą savimi ir skatinti juos išeiti į aplinką. Pati supratau, ką reiškia tas didelis nesaugumo jausmas gatvėje ar autobuse. Žinoma, aš netekau galimybės naudotis savo telefonu, tai suteikė papildomo diskomforto, tačiau supratau, kad galimybės perteikti sukauptas žinias skirsis ir priklausomai nuo vietos, kuriose neregiai įsikūrę. Man pasirodė, kad Šiauliuose judėti viešuoju transportu gali nebūti taip paprasta dėl netinkamos vairuotojų kultūros bei jų mažos patirties talkinant keleiviams su specialiaisiais poreikiais“, – svarstė lektorė iš Šiaulių, kuri dar laukia galimybės pasidalyti mokymuose įgytomis žiniomis. 

Kita kursų dalyvė iš Klaipėdos – pedagogė Vilija Ivanovienė, vedanti rankdarbių užsiėmimus Klaipėdos rajono neregiams, išskiria psichologinės sveikatos stiprinimo svarbą: „Jau seniai nebuvau patyrusi tiek gerų emocijų mokymuose. Vis tenka dalyvauti skirtinguose kursuose, bet tiek praktinių patirčių programoje tikrai paliko labai gerą įspūdį. Aš neregius sutinku Klaipėdoje ir Gargžduose, bet būtent mano sutikti klaipėdiečiai dažnai apskritai vengia naudotis baltąja lazdele. Manau, kad neužtenka vien techninių žinių, kartais labai svarbu teikti ir tinkamą psichologinę pagalbą, kad žmonės žengtų tą žingsnį ir ryžtųsi pagerinti savo gyvenimą. Aš pati labai džiaugiuosi įgijusi šių įgūdžių. Savo kailiu patyriau, kaip sunku orientuotis gatvėse, kur judrus eismas. Iš tiesų man daugiausia iššūkių kėlė judėjimas vadinamajame Kauno aklųjų rajone, nes ten eismas tikrai intensyvus“, – įspūdžiais dalinosi pedagogė. 

O štai dalyvis iš Vilniaus, ergoterapeutas Jokūbas Urbonas, bakalauro darbe pasirinkęs nagrinėti neregių apsipirkimo patirtis ir atvykęs į mokymus pagilinti savo žinių, teigė, kad jam didžiausią įspūdį palieka sutinkamų neregių judėjimo greičiai: „Šiuose kursuose laikas tiesiog pralėkė. Buvo labai įdomu sužinoti, kaip reikėtų naudotis lazdele, kad būtų tinkamai apsaugotos abi kūno pusės. Man didžiausią įspūdį paliko gatvėje vaikštant sutikti nematantys žmonės – štai viena močiutė skubiu žingsniu, visai ne pagal taisykles naudodama lazdelę, pralekia pro šalį... Kitą akimirką matėme jaunuolį, kuris taip pat žingsniavo tinkamai neapsaugojęs vienos savo pusės. Bet kartu buvo visiškai aišku, kad tie žmonės jaučiasi saugiai. 

Džiaugiuosi supratęs, kaip reikėtų mokyti neregį. Taip pat kur kas drąsiau jaučiuosi galėdamas diskutuoti su kitais visuomenės nariais ir paaiškinti jiems, kam ir kodėl reikalingos vedamosios linijos. Pats nesaugiausiai jaučiausi būtent didelėse erdvėse, kur tų linijų trūko“, – apie kursus pasakojo vilnietis, žadėdamas ir toliau tęsti bendradarbiavimą su LASS. 

Matydami tokius pozityvius dalyvių atsiliepimus, tikrai galime džiaugtis LASS lyderyste ir pastangomis, suteikiančiomis dar daugiau galimybių neregiams išmokti savarankiškai orientuotis aplinkoje. Juolab kad prie pagrindinių orientavimosi įrankių, tokių kaip baltoji lazdelė, vis daugiau galime naudotis ir technologijomis, papildomomis galimybėmis gauti informacijos apie aplinką. J. Daunaravičius skaitytojams su regos negalia primena, kad norint išmokti vaikščioti tam tikrais maršrutais, galima kreiptis į LASS ir gauti tokią galimybę. O organizacija ir toliau ketina siekti, kad galinčiųjų suteikti neregiams reikiamų mobilumo žinių skaičius augtų. 

Nuotrauka. Žmonių su regos negalia orientacijos ir mobilumo specialistų kursų dalyviai labai pozityviai vertina įgytas žinias ir galimybę jas įtvirtinti / organizatorių nuotr. 

Nuotraukoje priešais LASS pietvakarių centrą pozuoja aštuoni glaudžia eilute sustoję kursų dalyviai, priešais save link vidurio ištiesę baltąsias lazdeles, bei J. Daunaravičius už jų. Dalyvių grupė, kurią sudaro septynios moterys ir vienas vyras, vilki striukes ir mūvi kelnes, dešinėse rankose laiko lazdeles, galus padėję ant šviesių vedimo linijos plytelių. Jie linksmai šypsosi, vieni nukreipę veidus į fotografą, kiti – į šoną. Už jų esantis Juozas žilais šiek tiek susitaršiusiais plaukais santūriai šypsosi. Vedimo linija nukreipia į fone tamsuojantį daugiaaukštį pastatą stiklinėmis durimis, ją kerta dar viena. Virš pastato durų yra šviesi iškaba, kurioje didžiosiomis raidėmis pateiktas užrašas: „LASS pietvakarių centras“. Grupė atrodo smagiai nusiteikusi ir pasiryžusi lavinti įgūdžius.

Autorius: Parengė „Nematomos spalvos“

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama