Saulę pakeitusi muzika

Jau daugiau kaip keturis dešimtmečius Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) kultūrinis gyvenimas neįsivaizduojamas be Onos Matusevičiūtės – muzikės, dainų atlikėjos, muzikinių kolektyvų vadovės, žurnalistų dažnai lyginamos su garsiąja nerege dainininke Beatriče Grincevičiūte. Kolegų ir bendraminčių išsakomu susižavėjimu bei įvertinimu Onutė drąsiai galėtų varžytis su minėta dainininke. Lietuvos ir kitų šalių publikai pažįstama kaip atlikėja solistė, įvairių muzikinių kolektyvų narė arba kviestinė dainininkė, O. Matusevičiūtė gali pasigirti gausybės festivalių, konkursų ir peržiūrų trofėjais. Solistė už koncertinę veiklą yra įvertinta ir aukščiausių Lietuvos Respublikos vadovų. 

Vaikystės lopšinės 

O. Matusevičiūtė gimė 1965 metų birželio mėnesį Švenčionėliuose (Švenčionių rajonas). Ji, kaip ir jos brolis Leonas, ketveriais metais vyresnis, negalėjo džiaugtis dienos šviesa. Tačiau mergaitę nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų apgaubė tėvų ir senelių meilė bei globa, o vaikystę lydėjo dainos. Ji mėgo klausytis mamos ir močiutės dainų, dainuojamų dirbant kasdienius darbus, o vakarais užmigdavo girdėdama mamos lopšinę... Ypač Onutei įstrigo gražus močiutės balsas. Ji ne tik mokėjo daug dainų, bet ir būdavo nuolatinė šermenų giedotoja. „Broliui išvažiavus mokytis į Kauno aklųjų mokyklą, apsigyvenau Ziboliškės kaime pas senelius. Tada man tebuvo ketveri. Seneliams aš buvau princesė. Jie mane kaip įmanydami lepino. Iki šiol pamenu jųdviejų ginčus. Į kaimą atvažiavus „autolafkei“ (prekybinis furgonėlis – red. pastaba) senelis pripirkdavo įvairiausių gardėsių ir, žinoma, vaišino mane. Iki soties prisiragavusi gardumynų, močiutės paruoštų pietų atsisakydavau. Už tai atsiimdavo diedukas. Esu iki šiol ne tik seneliams, bet ir giminėms dėkinga už požiūrį į mus. Giminėms mudu su broliu buvome ir esame (dabar aš viena, brolis miręs) visavertėmis asmenybėmis. Neslėpsiu, tėvų ir senelių gimtasis kraštas buvo tamsokas. Žmonės pilni prietarų. Gal todėl kaimynų požiūris į mus, švelniai tariant, buvo keistas. Tačiau pusbroliai ir pusseserės niekada manęs vienos nepalikdavo. Bėgdami į kiemą žaisti, visada paduodavo ranką ir drauge lėkėme į saulę“, – vaikystės prisiminimais dalijosi O. Matusevičiūtė. 

Onutės vaikystė prabėgo gyvūnėlių apsuptyje. Ypač, kai neregė mergaitė apsigyveno kaime pas senelius. Mažoji ištisas dienas leido senelių tvarte, jai patikdavo glostyti mažus veršiukus. Davus jiems žiupsnelį druskos – jausti jų šiurkščius liežuvius. O kur dar veršelių ar karvučių dėkingas baubsnojimas ir iš šnervių pučiamas šiltas garas. Anūkėlei senelis leisdavo ir kumeliuką paglostyti, tik su viena sąlyga – kad viena to nemėgintų. Ypač Onutei patikdavo rytinis karvių išgynimas į ganyklą. Rytų Aukštaitijoje karves ganydavo kerdžius arba pasikeisdami šį darbą atlikdavo kaimynai. Neregė iki šiol prisimena vakare iš ganiavos grįžtančių karvių baubimą, o melžiamos karvutės pieno čiurkšlių garsas, tekantis į melžtuvę, iki šiol aidi ausyse. Vis dėlto, iki šiol Onutei gyvūnų karalius – šuo. Būtent šis gyvūnas ne tik prižiūrėdavo tvarką senelių kieme, bet ir buvo geriausias draugas. Onutė įsitikinusi, kad jei būtų turėjusi regėjimą, būtų tapusi veterinarijos gydytoja ir padėtų sergantiems keturkojams. 

Ilgi koridoriai 

Broliui pradėjus lankyti aklųjų mokyklą Kaune, Onutės mama dėjo visas pastangas, kad būtų arčiau sūnaus. Ji suprato, kad ir duktė lankys tą pačią mokyklą. Žūtbūt reikėjo apsigyventi Kaune. Palikusi vyrą dirbti Švenčionėliuose, moteris su vaikais persikėlė į Kauną. Vėliau prie šeimos prisijungė ir tėvas. Gyvenimas nelepino. Šeima įsikūrė kukliame būste senos mokyklos pusrūsyje. Onutė pasakoja: „Apsigyvenus Kaune iš karto pradėjau lankyti šalia klinikų veikiantį aklųjų ir silpnaregių darželį. Jame neprapuoliau, nes kaip vaikas buvau labai drąsi. Mane vadino čigoniuke, turėjau ilgus juodus plaukus. Kasos man nepatiko, todėl kartą, mamai nežinant, paėmusi žirkles juos nusikirpau ir nuo tos dienos neauginu ilgų plaukų. Esu krepšinio sirgalė. Pasigirsiu – bendravau su Šarūnu Marčiulioniu. Jo mamytė dirbo geografijos ir istorijos mokytoja toje pat mokykloje, kurios pusrūsyje mes gyvenome. Šarūnas su manim žaisdavo. Tai jis mane išmokė, kaip reikia užsukti pripūstą balioną, kad iš jo neišeitų oras.“ 

Sulaukusi aštuonerių, mergaitė pradėjo mokytis Kauno aklųjų mokykloje. Onutei pasisekė, nes, broliui baigus keturias pradinės mokyklos klases, jo mokytoja Aldona Baltramiejūnienė perėmė pirmą klasę, į kurią ir pateko mergaitė. A. Baltramiejūnienė buvo labai griežta, bet kartu motiniškai mylėjo savo auklėtinius. Pati nežinodama mokytoja nuo pirmos klasės inspiravo tolesnę Onutės ateitį. Ji įskiepijo supratimą, kad mergaitės gyvenimas turi būti susietas su muzika. Iki šiol neregė dainininkė-muzikantė atmena mokytojos ištartus žodžius: „Tau labai tiktų groti fleita. Tai moteriškas muzikos instrumentas.“ 

Onutė Kauno aklųjų mokykloje mokėsi dvejus metus. Mokykloje nelikdavo nakčiai, nes vakarais mama ją pasiimdavo. Internatinis gyvenimas prasidėjo tik persikėlus į Vilnių, kur nuo 1975 metų rudens mokslus tęsė Antano Jonyno Aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Čia baigė devynias klases. „Man ši mokykla pasirodė labai didelė, joje prabėgo vaikystė, paauglystė. Pirmasis rūpestis buvo savarankiškai, vienai išmokti vaikščioti tais nesibaigiančiais mokyklos koridoriais, bet mokyklos erdvę pamažu prisipratinau. Ji buvo užmiestyje, prie Fabijoniškių kaimo. Iki šiol atsimenu landžiojimą sniego koridoriais, kurių aukštis – virš galvos. Mergaitės juos vadino sniego karalienės rūmais. Mokykloje tinginiauti neteko. Rytais – pamokos, po pietų – Balio Dvariono muzikos mokykla, o po jos – pamokų ruoša. O kur dar papildomos fleitos repeticijos!“ – apie mokyklos laikus pasakojo Onutė. Kokia mokykla be išdaigų. Jų būta įvairių. Kartą klasė grįžo iš Operos ir baleto teatro. Vakaras, o valgyti taip norisi, lašinių atsargos, kaip tyčia, visoms pasibaigė. Mergaitės nusprendė išsivirti virtinių. Tam tikslui panaudojo skalbimui skirtą dubenį ir vandens kaitintuvą. Deja, naktipiečių neteko paragauti, nes buvo užkluptos. Bematant viską atėmė ir dar mokytojai ilgai linksniavo, piktindamiesi neatsakingu auklėtinių elgesiu. 

Muzikos paviliota 

Onutę muzika lydi nuo pat pirmųjų žingsnių. Mamos giminė buvo labai daininga. Onutė dar nežinojo, kad turi absoliučią klausą: per šermenis klausdavo močiutės, kodėl šalia giedančios tetos balsas kitoks, drebantis ir ne taip darniai skambantis. Besimokydama Vilniuje pradėjo lankyti Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklą, fleitos klasę. Brolis Leonas taip pat lankė šią mokyklą. Čia išryškėjo mergaitės gabumai. Ji grojo keletu instrumentų, dainavo, su scena „susidraugavo“ vos pirmą kartą joje pasirodžiusi. Vyresnėse klasėse atsirado tvirtas supratimas, kad muzika taps jos kelrode žvaigžde. 

Baigusi devynias klases, O. Matusevičiūtė įstojo į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija). Kartu lankė ir aklųjų suaugusių vakarinę mokyklą. Onutę į paskaitas lydėdavo mama, kantriai mezgusi, kol dukra mokėsi, o užsiėmimams pasibaigus abi grįždavo namo. Studijos nebuvo lengvos. Norėdama konspektuoti paskaitas, Onutė privalėjo išmokti greitai rašyti. Tada dar nebuvo kompiuterių, diktofonų. Teko naudoti grifelį ir lentelę. Onutė susikūrė tik jai vienai aiškų trumparaštį. Ilgainiui sąsiuvinių krūvelė išaugo iki kalno dydžio. Visus muzikinius kūrinius persirašydavo brailiu: taip būdavo patogiau juos perprasti ir išmokti. Diktuodavo bendramoksliai. Prieš egzaminus neregė būdavo apsupta kurso draugų. Jie nuolat klausinėjo, o tai ją blaškydavo. Studentė surado išeitį: egzamino laikyti eidavo pirmame ketvirtuke, o išėjusi iš auditorijos pasinerdavo į konsultacijas. Lyg žuvis vandenyje ji nardė po solfedžio ir harmonijos užduotis, o kitiems studentams tai buvo tikra rakštis. 

Onutė prisiminė nuostabų fleitos dėstytoją Joną Kebliką, iš karto neregei studentei pasakiusį, kad jokių lengvatų jai nebus. Su Onute jis dirbo daug, įdėdamas visą širdį. Kasdieniai užsiėmimai, repeticijos ir kūrinių mokymasis Onutę priartino prie siekiamo tikslo – groti aklųjų pučiamųjų orkestre. 

Kasdienius užsiėmimus pagyvindavo pačios Onutės krečiamos išdaigos. Štai viena krepšinio tema. Neregė studentė ruošėsi eilinei įskaitai. Vakare „žiūrėjo“ krepšinį, žaidė „Žalgiris“. Per tas rungtynes Arvydui Saboniui trūko Achilo sausgyslė. Onutė labai išgyveno. Norėdama nusiraminti, mamos rankinėje surado valerijono buteliuką. Pagalvojo – jis toks mažytis, reikia išgerti visą. Kaip tarė, taip ir padarė. O ryte – techninė grojimo įskaita. „Stoviu už durų, o man viskas „dzin“! Nejaučiu jokio jaudulio. Įėjus į auditoriją pirmoji įskaitos dalis – grojimas sveikosiomis natomis – buvo lyg ir pusė vargo. Pats įdomumas prasidėjo, kai reikėjo groti chromatines gamas. Pirštai sau, liežuvis sau, kvėpavimas irgi ne ką geriau. Tikra tragedija. Tik išėjus iš kabineto galva pradėjo šviesėti. Mama klausia – na ir kaip? Jai prisipažinau. Netrukus pasirodė ir dėstytojas. Priėjęs ir sako: jeigu Onutės nepažinočiau, manyčiau, kad ji čia atsitiktinė viešnia. Mama dėstytojui papasakojo mano paslaptį. Fleitos dėstytojas priėjo prie manęs, delnais apkabino galvą ir aš ant savo kaktos pajutau jo barzdą ir tėvišką bučinį. Po to tarė: kol yra tokių aistruolių, tai „Žalgiris“ tikrai gyvuos. Dėstytojas man leido įskaitą perlaikyti po kelių dienų“, – juokėsi fleitos virtuozė. O. Matusevičiūtė 1987 metais baigė Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, fleitos ir vokalo klases. 

(Bus daugiau) 

Nuotrauka. Visuomet smagiai nusiteikusią O. Matusevičūtę muzika lydi nuo vaikystės / asmeninio archyvo nuotr. 

Elektriniu pianinu grojančios O. Matusevičiūtės nuotrauka. Stambesnio sudėjimo moteris sėdi šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji vilki tamsią suknelę, kurios viršutinę dalį ir permatomas rankoves puošia siuvinėti augaliniai motyvai ir yra pasipuošusi perlų karoliais, apyranke ant kairiojo riešo ir kabančiais auskarais. Jos trumpi, tamsūs, iškarpyti plaukai gaubia apskritą veidą, ant kaktos įstrižai krenta kirpčiukai. Onos veide laiminga išraiška – akys užmerktos, o siauros, šiek tiek pravertos lūpos šypsosi. Priešais ją stovi šviesus elektrinis pianinas, kurio pailgo, stačiakampio korpuso viduryje yra skaidri, tuščia atrama natoms. Už Onos vaikštinėja ir stoviniuoja susilieję žmonės, kairėje prie šviesaus staliuko su įranga, iki kurios atvesti įvairūs laidai, nuleidęs galvą sėdi plikas vyras. Atrodo, kad pianistė mėgaujasi savo menu ir galimybe juo dalintis su kitais.

Autorius: Henrikas Stukas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama