Slėptis, bėgti ar evakuotis?

Ekstremali situacija, evakuacija, išvykimo krepšys, 72 valandos... Deja, visa tai tampa arba gali nesunkiai tapti visų mūsų ir kiekvieno atskirai gyvenimo ir išgyvenimo dalimi. Šitaip tvirtindami galvoje turime ne tik karą ar kitokius priešiškų valstybių veiksmus. Pastaraisiais metais Lietuvoje nuolat dega atliekų sąvartynai, naudotų padangų sandėliavimo vietos, evakuotis gali tekti bet kada, bet kurio rajono ar savivaldybės gyventojams. Taigi apie ekstremalias situacijas ir evakuaciją! Daugiausia remsimės Vilniaus pavyzdžiu, tačiau tik todėl, kad jis pirmasis paskelbė turįs evakuacijos planą, vyko vieši šio plano pristatymai ir aptarimai. Vilnius turi savo specifiką – sostinė, didžiausias Lietuvos miestas, keliasdešimt kilometrų nuo Baltarusijos sienos – tiktai viskas, apie ką kalbama ar nekalbama šiame plane, tampa aktualu ir kitiems miestams, juose gyvenantiems žmonėms su regos negalia. 

Planas 

Balandžio pabaigoje paskelbtas Vilniaus miesto gyventojų evakavimo planas turi viešą ir neviešą dalis. Apie neviešą dalį, skirtą institucijoms, nežinome nieko (tam ji ir nevieša!), vieša dalis aptarinėjama, svarstoma, vertinama. Balandžio 30 d. Vilniaus evakavimo planui skirta LTV laida „Lietuva kalba“. Jos metu vykusią diskusiją galima rasti lrt.lt tinklalapyje mediatekoje, todėl plačiau jos neaptarinėsime, paminėsime tik svarbesnius akcentus. Visi dalyviai sutiko, kad planą turėti – gerai. Kartu reikia suprasti, kad atėjus dienai X joks planas iki galo neveikia – žinoti, ką daryti, kai planas griūva! Ne kartą buvo prisiminta Ukraina, jos patirtis, klaidos, dažnai chaotiškas jos žmonių evakavimas. Daugiausia klausimų diskusijos dalyviams kėlė pati galimybė išvykti iš miesto – keliai, jų pralaidumas, galimos automobilių spūstys. Tiktai yra kaip yra, greitkelių visur nenutiesi, visų kelių neišplatinsi, remonto, priežiūros reikalauja ne tik keliai, vedantys iš Vilniaus, o ir evakuotis gali tekti ne tik vilniečiams. Papildomų investicijų reikalauja ne tik išvykimo, bet ir atvykstančiųjų priėmimo infrastruktūra. Laidoje konstatuota, kad nors apie ekstremaliąsias situacijas kalbame nuolat, įvairios apklausos rodo, kad iš tikrųjų joms nesiruošiame. Galima abejoti šių apklausų visišku patikimumu, tačiau bendras tendencijas jos parodo: beveik 60 proc. žmonių net neįsivaizduoja, ko griebtųsi atėjus dienai X, apie 30 proc. apytikriai žino, ką darytų, pasiruošę tik 5 proc. Vilniaus gyventojų. Nacionalinė apklausa atskleidžia, kad išvykimo krepšį turi susidėję 15 proc. šalies gyventojų. Čia druskos ant žaizdos dar užberia ir žinovai: viskam pasiruošti neįmanoma. 

Galima retoriškai klausti: kodėl žmonės, tarp jų ir turintys negalią, nesiruošia, kodėl nesiruošiame mes patys? Tačiau retoriniai klausimai dažnai ir lieka tik retoriniais. Pamokslavimas čia mažai ką padės. Viena iš dažniausių nesidomėjimo priežasčių – daugelis giliai viduje tikimės, kad blogiausio scenarijaus išvengti pavyks. Gal kitur, gal kitiems, bet ne man... Dalis žmonių kaip priežastį nesidomėti įvardija nuolatinį kalbėjimą apie ekstremalias situacijas, nelaimes, kaip bus, taip jau bus, bet nuo ryto iki vakaro girdėti apie tai kalbant jiems per sunku. Pastarąją aplinkybę nurodė ir keletas LASS filialų pirmininkų: žmonės arba nesidomi, mano, kad visokios grėsmės, nelaimės juos aplenks, arba yra pavargę nuo neigiamos informacijos – nuo ryto iki vakaro visi apie grėsmes, nelaimes tik ir kalba. Nenorime šios informacijos dar labiau dauginti, tačiau nenorėti nieko žinoti ir girdėti – ne pati geriausia strategija! 

Ekstremali situacija ir žmonės su negalia 

Kas aktualu Vilniaus evakuacijos plane žmonėms, turintiems negalią? Vilniaus miesto evakuacija skirstoma į tris tipus: 

- evakuojantiems savarankiškai (savo transporto priemone); 

- evakuojantiems su savivaldybės pagalba (pagalbiniu transportu); 

- evakuojantiems gaunant socialines ar slaugos paslaugas namuose. 

Apie besievakuojančius savarankiškai nekalbėsime. Gyventojai, galintys savarankiškai ar su kitų asmenų pagalba pasiekti artimiausią surinkimo vietą, turi judėti laikydamiesi nurodymų, pateiktų su jais kontaktuojančių darbuotojų ar savanorių. Gyventojai, galintys judėti tik padedant kitiems asmenims, bet neturintys tokios pagalbos, pranešę apie pagalbos poreikį turi laukti, kol į jų gyvenamąją vietą atvyks darbuotojai arba savanoriai ir palydės ar paveš iki artimiausios surinkimo vietos. Štai čia ir prasideda: kur pranešti, kaip pranešti (mobilusis ryšys gali neveikti), ko prašyti pagalbos, kiek laiko laukti ir panašiai? Evakuacijos plane numatyta, kad savivaldybė pasirūpina žmonėmis, gaunančiais jos paslaugas. Dalis negalią turinčių žmonių vienokias ar kitokias savivaldybės paslaugas gauna – paslaugos į namus, asistento paslauga ir panašiai, bet aiškėja, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra ir negaunančių. Ką daryti, kur kreiptis negaunantiems? 

Asmens su negalia gerovės tarybos prie Vilniaus savivaldybės vicepirmininkė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė pasakoja: „Laukėme ilgai, savivaldybė vis prašė duoti laiko pasiruošti. Balandį pagaliau pristatė civilinės saugos situaciją Vilniaus mieste žmonių su negalia kontekste. Vilniaus miestas atliko tam tikrą darbą ir tai yra gerai. Gerai yra turėti planą, žinoti informaciją, kur galima kreiptis. Kartu kyla daug klausimų: kaip bus pasirūpinta žmonėmis, kurie negalės patys atvykti į surinkimo punktus, kada įsitrauks tarnybos, kaip vyks evakuacija? Žmonių su negalia atstovus būtina kviesti į civilinės saugos programų, evakuacijos planų rengimą – nereikės išradinėti dviračio.“ 

G. Žemaitaitytė-Buinevičė atkreipia dėmesį į tą evakuacijos plano punktą, kur kalbama apie savarankiškai negalinčius judėti žmones. Kad tokiais žmonėmis būtų galima laiku ir tinkamai pasirūpinti, reikia žinoti, kur jie gyvena. Pirmas darbas, kurį reikia atlikti, – sudaryti tokių žmonių registrą. Tiktai turint registrą galima planuoti tolesnius veiksmus, reikalingus resursus. Štai, pavyzdžiui, Naujamiestyje didesnis regos negalią turinčių žmonių susitelkimas, Pilaitėje – turinčių judėjimo negalią. Kiek vietų šiems žmonėms bus skirta kolektyvinės apsaugos statiniuose (KAS)? Kokia galimybė jiems atvykus iki KAS patekti į patalpą, pasinaudoti tualetu? 

Įvairių registrų, sąrašų sudarymas yra vienaip ar kitaip susijęs su asmens duomenų konfidencialumu arba gali jam net prieštarauti. G. Žemaitaitytės-Buinevičės teigimu, žmogus turėtų pats nuspręsti, nori duoti savo kontaktus ar nenori. Tinkamai paaiškinus, kad jo duomenimis bus naudojamasi tik tada, kai kils reali grėsmė jam pačiam, nenorinčių neatsirastų arba atsirastų labai nedaug. Turimais kontaktais savivaldybė ar kitos įstaigos turėtų pasidalinti su Raudonojo Kryžiaus (RK) ar kitų organizacijų savanoriais, gelbėjimo tarnybomis. Tai aktualu ne tik ekstremalios situacijos ar evakuacijos atveju – name kyla gaisras, atsitinka avarija, tarnybos, vykstančios į įvykio vietą, jau turėtų žinoti, kokios pagalbos čia gyvenantiems žmonėms gali prireikti, pasiruošti. Jeigu žmogus nevaikšto, jam gali reikėti neštuvų, laiptų kopiklio. Galbūt žmogus vaikšto, bet nemato ar negirdi, tada jam prireiks kitokios pagalbos. 

Vilniaus miesto savivaldybės atstovų teigimu, šiuo metu sostinėje identifikuotos iš viso 2185 priedangos, iš jų tik 348 pritaikytos žmonėms su negalia. Patvirtintas dar 20 naujų priedangų, kurios bus pritaikytos asmenims su judėjimo negalia, finansavimas. Šioje vietoje kas nors būtinai paklaus, o kaip neregiai ir silpnaregiai? Taip, kai kalbama apie pritaikytas ar nepritaikytas patalpas, dažniausiai galvoje turimi judėjimo negalią turintys žmonės. Mūsų žiniomis, yra keletas savivaldybių, kurios pasirūpino ar norėtų pasirūpinti baltosiomis lazdelėmis neregiams, kalbama apie spalvų kontrastus silpnaregiams, specialius žymėjimus tiek patalpų išorėje, tiek jų viduje. Gali būti, kad toliau kalbų dar nepasistūmėta. G. Žemaitaitytė-Buinevičė atkreipia dėmesį, kad RK kviečia lankytis priedangose, KAS, susipažinti su jų aplinka, maršrutais, kuriais į jas patenkama. Pasidomėjus aiškėja, kad nei mes patys, nei mūsų filialai tokia galimybe beveik nesinaudoja – ar galime tokiais atvejais ko nors norėti, reikalauti iš kitų? Ko turėtume norėti ir reikalauti? 

G. Žemaitaitytei-Buinevičei antrina kaunietė Laura Stadalninkaitė. „Domėjimasis ar nesidomėjimas, kaip elgtis ekstremalių situacijų metu, išlikimo krepšys – daugiausia yra individualus reikalas. Už visus neregius kalbėti negaliu – man tai aktualu, aš domiuosi. Vilniečiai turi evakuacijos planą, žino, kur yra priedangos, žmonių surinkimo punktai. Nežinau, ar toks planas Kaune iš viso egzistuoja? Gyvenu ne tame rajone, kuriame yra susitelkę daugelis regos negalią turinčių žmonių – kitame miesto gale. Ką reikėtų daryti atėjus dienai X, kur kreiptis pagalbos, likti namuose ar evakuotis? Jeigu evakuotis, kur yra artimiausia priedanga ar žmonių surinkimo punktas netoli mano namų? Į šiuos klausimus kol kas neturiu atsakymo. Feisbuko grupėse bendrauju su kitų negalių turinčiais žmonėmis. Jie irgi kelia panašius klausimus. Žinau, kad neseniai vyko kursai RK savanoriams. Gerai, kad tokie kursai vyksta, visuomenė daugiau sužino apie mus, mes irgi sužinome svarbių dalykų. Kursų metu simuliuojamos įvairios situacijos, jeigu kada nors atsitiks realiame gyvenime, žinosime, kaip elgtis.“ 

Kursai savanoriams 

Regos, judėjimo, klausos, intelekto – kiekviena negalia skirtinga, kiekviena turi tik jai būdingų ypatumų. Kaip saugiai vesti neregį, kaip jam padėti įvairiose situacijose, ar silpnaregystė reiškia vien tai, kad žmogus mato silpniau, o gal jis mato kitaip? Gegužės pradžioje Kauno rajone vyko RK savanorių festivalis, o jo metu – pirmieji tokio pobūdžio Lietuvos negalios organizacijų forumo ir RK savanorių kursai. LNF komanda – trijų negalių organizacijų atstovai ir vienų globos namų gyventojai – bendravo su RK savanoriais, atsakinėjo į jų klausimus, aptarinėjo įvairias praktines situacijas. Norintiems pasiūlyta užsidėti nepermatomus ar įvairias silpnaregystės formas imituojančius akinius, į rankas paimti baltąją lazdelę. Per pusdienį LASS atstovas susitiko su keturiomis savanorių grupėmis, visose atsirado norinčių užsidėti akinius, pavaikščioti su lazdele – praktiškai pabandyti suprasti, kaip orientuojasi neregiai ir kas jiems svarbu. Ne mažiau svarbu suprasti, kad negalia – tik bendras vardiklis. Visi žmonės skirtingi, skirtingai supranta aplinką, joje orientuojasi, skirtingai pajėgūs fiziškai ir emociškai. 

LNF atstovė Marija Bočiarovaitė: „Idėja surengti kursus sklandė jau kurį laiką. RK savanoriams reikėjo žinių apie negalią. Žmonės nuoširdžiai domėjosi, klausinėjo, išbandė įvairias situacijas. Tai buvo pradžia, tolesni planai priklausys nuo daugelio aplinkybių, tačiau jau dabar akivaizdu, kad bendrų kursų ar pratybų reikia. Kauno rajone vyko respublikinis RK savanorių sąskrydis, dalyvavo žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, tačiau norintys bendrauti, pasidalinti patirtimi ar jos įgyti patys, nebūtinai turi laukti sąskrydžio. RK rengia pirmosios pagalbos, civilinės saugos kursus savivaldybėse. Neįgaliųjų organizacijos gali juose dalyvauti savarankiškai. Rudenį numatytos respublikinio lygio pratybos. Jas organizuoja Nacionalinis krizių valdymo centras. Kaip ir praėjusį kartą prieš dvejus metus, su RK jose būsime partneriai. Dalyvausime ne tik pratybose, bet ir parengiamuosiuose jų darbuose.“ 

Anot kursuose dalyvavusios G. Žemaitaitytės-Buinevičės, pagalbos tarnybos, savanoriai per mažai žino apie negalią, skirtingas jos formas, apie tai, kaip padėti žmogui konkrečioje situacijoje. Kartu ji primena, kad savivaldybėse pagalbos kursus, ekstremalių situacijų pratybas rengia įvairios tarnybos, jose tenka dalyvauti ir pačiai. Norintieji galimybių bendrauti, skleisti savo patirtį, mokytis patys – turi. 

RK atstovė Vytautė Stankevičienė: „Vienas iš tikslų, kad tiek mūsų savanoriai, tiek žmonės su negalia suprastų, kas vyksta evakuacijos metu: kaip organizuojamas žmonių perkėlimas, kaip dirba surinkimo punktai, kas yra kolektyvinės apsaugos statiniai. Svarbu patiems suprasti, į ką turime atkreipti dėmesį, ką ir kaip pažymėti, kad, atsitikus ekstremaliam įvykiui, būtų kuo mažiau chaoso. Tai, ką sužinome, perduodame už civilinę saugą atsakingoms valstybės institucijoms. Ateityje norėtume glaudžiau bendrauti su negalios žmonių organizacijomis, vykdyti daugiau edukacijų, susijusių su civiline sauga – nuo perspėjimo sirenų iki išvykimo krepšio susidėjimo.“ 

V. Stankevičienė primena, kad RK rengia edukacines išvykas į evakuacinius punktus, kolektyvinės apsaugos statinius. Norintys tokiose edukacijose dalyvauti, turi iš anksto užsiregistruoti. Visa informacija, kaip tai padaryti, organizacijos tinklalapyje redcross.lt. 

Žada pasirūpinti visais 

Pabaigai – keli klausimai Vilniaus miesto savivaldybės Civilinės saugos skyriaus vadovui Žygimantui Solovjovui. 

– Mieste skelbiama ekstremali situacija – kas tie savanoriai, padedantys evakuoti žmones su negalia ar kitus žmones, kuriems reikia pagalbos? 

– Bendradarbiaujame su dviejų organizacijų – Raudonojo Kryžiaus ir Maltos ordino – savanoriais, taip pat su Šaulių sąjunga. Svarbu, dėl kokių įvykių skelbiama ekstremali situacija. 

Vienais atvejais šauliai galbūt prisijungtų visu pajėgumu, kitais – tik iš dalies. Karo atveju prisijungtų gavę komendanto nurodymą. Tiek RK, tiek Maltos ordino savanoriai žino, kaip elgtis ekstremalių situacijų metu, kokias užduotis gali vykdyti. 

– Plane kalbama apie žmones, gaunančius savivaldybės paslaugas, kas pasirūpintų negaunančiais? Dalis asmenų su negalia iš savivaldybės paslaugų negauna, nes šiuo metu tų paslaugų jiems nereikia, bet tai nereiškia, kad nereikės pagalbos evakuojantis. 

– Žmones, kuriems savivaldybė teikia paslaugas, identifikuoti galime labai greitai. Šiuo metu tokių asmenų turime daugiau nei du tūkstančius. Skaičiuojame, kad Vilniaus mieste pagalbos reikalingų žmonių turėtų būti apie 12 tūkst. Tai reiškia, kad apie 10 tūkst. gyventojų nesinaudoja savivaldybės paslaugomis, bet tai nereiškia, kad tokiems žmonėms savivaldybė nepadės. Turime informaciją apie tokių žmonių sankaupas aplink artimiausią surinkimo tašką, pavyzdžiui, gyvenantys tam tikru spinduliu aplink objektą Konstitucijos pr. 3. Jeigu žmogus gali tvarkytis ir judėti savarankiškai ar su artimųjų, galbūt kaimynų pagalba, tada reikėtų iš anksto susižinoti, kur yra artimiausias evakuacijos punktas ir judėti jo link. Jeigu žmogus negali evakuotis savarankiškai, skambina savivaldybės pagalbos numeriu ir kviečiasi pagalbą. Jeigu asmuo gauna savivaldybės paslaugas, paskambinus pagalbos numeriu operatorius greičiausiai informuotų, kad jis jau užregistruotas ir nurodytų laukti pagalbos, kuri atvyks gyvenamosios vietos adresu. Pagalbos sulauktų visi besikreipiantys – tiek gaunantys savivaldybės paslaugas, tiek negaunantys. Tiktai gaunantys būtų identifikuojami lengviau, galbūt pagalba jiems būtų suteikiama greičiau, sklandžiau. 

– Žmonių su negalia organizacijos siūlo, kad turėtų būti sukurtas pagalbos reikalingų žmonių registras ar sąrašai, ką apie tai manote? 

– Sudarinėti atskirą registrą nėra būtinybės, taip pat ir teisinių galimybių. Reikia turėti adekvatų pagrindą, kodėl tokie duomenys yra renkami. Mes neidentifikuojam žmonių iki vardo, pavardės ir kitų duomenų, bet žinome tokių žmonių sankaupas. Jeigu turite negalią arba priklausote tam tikrai prioritetinei grupei, ar turėtumėte atsidurti kokiame nors atskirame sąraše – vieni galbūt norėtų, kiti nenorėtų. Kaip pavyzdį imkime vyresnių nei aštuoniasdešimties metų žmonių grupę, kuriai turėtų būti teikiama pagalba. Vienas aštuoniasdešimtmetis visiškai pajėgus savimi pasirūpinti pats, važinėja dviračiu, bėgioja parke, kitas neišeina iš namų. Ar į tokį registrą arba sąrašą jie turėtų būti įtraukiami abu? Ar, kilus ekstremaliai situacijai, savanoriai turėtų vienodai greitai skubėti pas abu? Tie, kam šiandien yra reikalinga pagalba, ją gauna iš savivaldybės ar valstybės, tiems, kas negauna paslaugų, siūlome identifikuoti, kokios pagalbos reikėtų. 

– Vilniaus mieste didelė dalis regos negalią turinčių žmonių gyvena Skroblų gatvės rajone, tačiau artimiausias punktas yra Statybininkų g. 5, ar įmanoma, kad toks punktas atsirastų Skroblų gatvėje? 

– Turbūt įmanoma, į konkrečius pasiūlymus atsižvelgsime. Tiktai reikia suprasti, kad procesas nėra greitas. Plane minimuose punktuose yra paliktos tam tikros priemonės, inventorius, apmokyti darbuotojai, savanoriai. Šiuo metu reikėtų orientuotis į punktus, kurie yra nurodyti plane todėl, kad jie jau yra paruošti priimti žmones, padėti evakuotis. 

– Ar evakuacijos planas bus pildomas, tobulinamas? 

– Viešoji plano dalis kis labai minimaliai, tačiau, kalbant apie įvairių tarnybų, organizacijų bendradarbiavimą, galimybės didelės: seniūnijos, seniūnaičiai, nevyriausybinės organizacijos. Kai jau aišku, kaip viskas vyktų, kreipiasi pačios organizacijos, siūlo savo pagalbą, kelia klausimus, apie kuriuos, ruošdami planą, pagalvojome mažiau. Į šiuos klausimus atsakysime arba dabar, arba ateityje. 

Nuotrauka. Į įvairias pratybas kviečiami mūsų bendruomenės žmonės padeda geriau suprasti asmenų su regos negalia poreikius / LASS archyvo nuotr. 

Šviesioje sporto salėje iš priekio užfiksuoti eilute ant šviesių plastikinių kėdžių sėdintys keturi aklųjų ir silpnaregių bendruomenės atstovai. Kairėje įsitaisęs į priekį palinkęs tamsiai apsirengęs vyras. Jo purūs, tamsūs, garbanoti plaukai kiek pasišiaušę ir praretėję viršugalvyje, o tanki nuaugusi barzda pražilusi po smakru. Dešinėje sėdintys trys žmonės vilki šviesius kombinezonus ilgomis rankovėmis ir užsidėję kapišonus. Antras nuo dešinės žmogus laiko ant kelių sulankstytą baltąją lazdelę, trečias – pasidėjęs rankas ant kelių, o ketvirtas sugniaužtą dešinįjį kumštį ties petimi, o kairįjį – ties keliais. Ant laisvos kairiosios kėdės yra šviesus lapas su tamsiu užrašu didžiosiomis raidėmis: „Laukiamasis“. Priešais grupelę yra dar viena kėdžių eilė, ant kairiosios padėtas tamsus maišas. Salės gale kairėje pusėje yra keli žmonės bei daugiau eilėmis išdėliotų kėdžių. Salės centrą atskiria STOP juostos. Patalpoje justi neįprasta atmosfera ir atrodo, kad situacija reikalauja parengties bei susikaupimo. 

Autorius: Alvydas Valenta

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama