Krikščionės kantrybė: viskas Dievo laiku

Senajame Testamente aprašyta, kiek ir kaip užtruko, kol Juozapo regėtas sapnas išsipildė tikrovėje. Ir kiek kančių bei skausmų jis turėjo patirti, kol tai įvyko. O kiek laiko Abraomas laukė, kol išsipildė Dievo duotas pažadas, jog  turės sūnų? Dvidešimt penkerius metus. Kiek laiko, jau Naujojo Testamento liudijimuose, moteris sirgo kraujoplūdžiu, iki gavo galimybę priliesti Kristaus rūbo ir sulaukė Viešpaties malonės – išgijimo? Dvyliką metų. O mes? Kiek turime kantrybės laukti ir pasitikėti Dievo laiku?

Tikėjimo kelias

Pažinojau ne vieną moterį, kuri jaudinosi dėl to, kad, nors yra tikinti, nejaučia artumo su Dievu. Didelė problema būdavo ir kaltės, nevertumo jausmas, mintys „kaip Jėzus mane tokią gali mylėti“. O tada laukimas: kada jau pasijusiu kitaip? Tai nesvetima man pačiai. Buvo etapas, kuomet pykau viduje. Galvojau: juk viską darau. Einu į bažnyčią, meldžiuosi rytais ir vakarais, skaitau Šventąjį Raštą, giedu... Tai kodėl vis dar nepajuntu to palaimingo artumo, apie kurį kalba kitos?

Kur ta absoliuti, visa apimanti ramybė, kai kiekvieną gyvenimo žingsnį jautiesi žengianti su Jėzumi? Laukimas virsta nekantrumu, nekantrumas – pykčiu. Ant savęs ir kitų. Bet asmeninio santykio su Viešpačiu radimas – dovana, kurią liudija ją gavusios, bet ne todėl, kad mechaniškai stengėsi atlikti „visą, ką reikia“, o iš malonės. Tiesiog malonė, gauta tuomet, kai Dievas pasirinko ją duoti. Ir tik Jis žino, kodėl.

Gal anksčiau nebuvai pasiruošusi ar nematei to, ką dabar matai? Ar, kaip aš, tikėjau labiau fariziejiškai ir laikiausi įsikibusi minties, kad malonę gausiu tik laikydamasi taisyklių? Įsitikinau – kuo ilgiau aktyviai stengsiuosi, kuo ilgiau nepasiduosiu Dievo vedimui, tuo ilgiau teks ir laukti. Artumas yra tai, kas nutinka iš meilės. O ne dėl taisyklių ar gero elgesio.

Kantrybė laukiant laukimo

Sunkiausia moteriai tikriausiai yra išlaukti prigimties išsipildymo. Šeimos kūrimo, nėštumo, kūdikio. Bet būtent šioje srityje Dievo laikas – stebuklingas, nes viskas taip sudėliojama į vietas, kaip pati nė nesugalvotum. Ir atvejai – labai skirtingi.

Mano mamos pavyzdys įkvepia niekada nesiliauti meldus. Ji manęs laukė dešimt metų. Norėjo kūdikio, bet vis ištikdavo bėdos, sveikatos problemos... Galiausiai gydytojų buvo pasakyta, kad vaikų neturės. Bet ji nenustojo melstis. Pasakojo man, kaip maldaudavo vaikelio, tiek melsdamasi bažnyčioje, tiek jai būnant namie... Ir galiausiai po dešimties metų nusivylimų, karšto tikėjimo ir maldų, ji pastojo. Pradėjo manęs lauktis tada, kai jau net mano tėvas nesitikėjo, kad tai įmanoma. Bet Dievui įmanoma viskas.

Mano pačios patirtis – priešinga. Galvojau, kad apie vaikus svarstoma maždaug nuo trisdešimties. Būdama dvidešimtmetė pati dar jaučiausi daugeliu klausimų vaikas. Įsivaizdavau šeimą tvarkingai: pirmiausia namas ar bent butas, geras darbas ir automobilis, tada madingas vežimėlis ir vaikai. Tik kad Viešpaties laiko nepareguliuosi, ir Jis apdovanojo mane anksti: pastojau dvidešimt dvejų. Neturėjau ne tik mašinos, bet net ir vairavimo teisių. O pagimdžiusi verkiau, nes jaučiausi gavusi didžiausią įmanomą malonę! Dabar vaikai jau gerokai didesni – dešimties ir aštuonerių metų – bet vis dar dėkoju Dievui už tai, ką man suplanavo ir išpildė. Savo laiku, ne mano.

Išsipildymas gali būti ir kitoks

Tai įmanoma kalbant ir apie vaikų ar šeimos laukimą, tačiau to neturėjimą tradiciniu būdu. Amerikoje gyvenanti krikščioniškos laidos vedėja Ariellė Reistma dažnai kalbėdavo nieko labiau netrokštanti, kaip būti mama. Dabar jai jau trisdešimt penkeri, ji nėra ištekėjusi ar susižadėjusi ir neseniai pripažino supratusi, kad Dievo planas jai gali būti kitas.

Jos norą auginti, rūpintis, maitinti ir saugoti – visas tas geras savybes, kurias moteris turi – galima padovanoti tiems, kas jau yra šiame pasaulyje ir kam to trūksta. Moteris pradėjo domėtis našlaičių globa, vežti paramą į vaikų namus ir teigė vis dažniau sapnuojanti, kaip augina ne savo biologinius, bet Dievo jai atsiųstus vaikus.

Taip pat pažįstu nuostabią moterį katalikę, kuri, nors ir neturi savo šeimos nei vaikų, visą save atiduoda kitiems. Padeda, veda tikėjimo keliu, dalijasi patirtimi ir skiria laiką kenčiantiems. Taip išpildoma jai skirta misija.

Ir kokia ji skirta kiekvienam iš mūsų – težino Dievas. Kada ir kokiu laiku? Taip pat Jo sprendimas. Vienintelis dalykas, kurį galime daryti patys: pasitikėti. Pasitikėti, melsti kantrybės ir eiti ten, kur Jis veda.

2025 m. rugsėjo Artuma

Autorius: Joana Gimberytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama