Pro Langą ataidi muzika iš dangaus

35-erius metus švenčiantis choras „Langas“ nuo pat Vilniaus Bernardinų atšventinimo pradžios gavo įkvėpimą giedoti ir šlovinti šioje bažnyčioje. Apie choro augimą iki sakralinės chorinės mokyklos, jo misiją puoselėti šiuolaikinę chorinę muziką bažnyčioje, kalbamės su choro įkūrėja ir vadove Rita Kraucevičiūte.

– Ar siejate choro „Langas“ gimimą su Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžiu ir atkurta laisve?

– Nepriklausomybė suteikė galimybes atsigręžti į bažnyčią ir į sakralinę muziką, nes iki tol ji buvo tabu. Pirmieji choro daigeliai atsirado dar iki Nepriklausomybės. Dirbau chormeistere Dailės akademijos chore, viena choristė pasiūlė padainuoti sekmadieniais Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Sudomino pasiūlymas, mat buvau linkusi į sakralinę muziką, o ją tuo metu mažai giedojom. Susitikau su tuometiniu bažnyčios vargonininku Zigmu Pilkausku, paskui tapusiu mano mokytoju, ir jis pirmasis supažindino mane su krikščioniška muzika ir liturgija. Lig tol į bažnyčią aš nevaikščiojau. Jis iškart priėmė, pasitikėjo, taktiškai patardavo ir pataisydavo, nekritikuodavo. Taip jam grojant per Mišias galėjom pagiedoti Šubertą, Bachą, o vargonininkas džiūgavo, kad į bažnyčią, pasak jo, atėjo tikra muzika.

– Kaip pasirinkote chorinę muziką?

– Stiprią trauką muzikai jutau nuo darželio, manau, kad Dievas man turėjo planą, Jis įdėjo meilę muzikai. Mama svajojo, kad mes su sese išmoktume groti, tad leido mus į Čiurlionio meno mokyklą, kurioje mano mėgstamiausios pamokos buvo choras ir kūno kultūra. Kai mokiausi konservatorijoje, visad patiko choro skambesys ir chorinė muzika.

– Kodėl sumanėte suburti naują chorą „Langas“?

– Nieko pati nekūriau, Dievas dėliojo. Ėjau muzikos keliu ir siekiau dirbti su choru. Išgirdusi Šv. Mikalojaus bažnyčioje sakralinę muziką pastebėjau, kad ji daug sudėtingesnė, įdomesnė. Ne tik mane, bet ir dailininkus-choristus ši muzika patraukė. Ir taip su tais žmonėmis, kurie norėjo giedoti ir bažnyčioje, išėjome iš Dailės akademijos choro ir atsidūrėme gatvėje. Sakiau, Dievas išvedė į dykumą, bet aš pasitikėjau. Ketverius metus choras neturėjo vietos, kol vasarodama pas mamą sužinau apie „Mažąją studiją“ – klausausi jos – ir išgirdau, kad atšventinama Vilniaus Bernardinų bažnyčia. Tuomet tik pasvajojau: gal būtų galima ten prisiglausti? Rudenį grįžusi į Vilnių sulaukiau chorvedžio Romo Gražinio skambučio, kuris pakvietė pokalbiui į Bernardinų bažnyčią. Ten manęs ir paklausė, ar nenorėčiau su choru dalyvauti bažnyčios liturgijoje? Man toks pasiūlymas – kaip dangaus išklausyta mintis. Bet grįždama po pokalbio galvojau, kaip reikės pasakyti choristams, kurių dalis buvo dalininkai, bohemščikai... Bet ryžausi rizikuoti.

– Kaip prasidėjo jūsų kelionė su Bernadinų bažnyčia?

– Prisimenu pirmąsias šv. Mišias Bernardinų bažnyčioje, kai vietoj altoriaus sukrovė nuo bažnyčios sienų nubyrėjusias plytas, ant jų užtiesė drobinį rankšluostį ir mes pagiedojom pirmas mišias su „Langu“. Atėjimas giedoti į Bernardinus labai pakeitė mūsų chorą. Pradžioje per pamokslą visi vyrai išeidavo parūkyti ir man būdavo labai gėda, bet iškentėjau. O broliai buvo labai kantrūs mums. Kartais mes pasirinkdavome giedoti Schuberto Mišias ir kunigams reikėdavo kantriai išlaukti mūsų giesmės pabaigos, bet nepriekaištaudavo, tik pasakydavo: baikit koncertuoti. Padiskutuodavom, bet mus visada priimdavo tokius, kokie esame. Iš pradžių net niekas iš choristų neidavo Komunijos, ale paskui atsivertėme.

Broliui Benediktui Jurčiui tapus bažnyčios rektoriumi, sykį po šv. Mišių su juo gerdami arbatą išsikalbėjome, kad pranciškonai nori aukštesnio muzikinio lygio bažnyčioje. Jam atsakiau, kad jei norite lygio, reikia pradėti nuo vaikų, ir papasakojau, kaip įsivaizduoju vaikų muzikinį ugdymą nuo ketverių metukų; toliau pagal amžiaus grupes galėtų būti keturi vaikų ir mišrus chorai. Taip būtų galima auginti choristus muzikiniai raštingus. Kadangi ir pranciškonai užsidegė mano pasiūlymu, tai pakviečiau pažįstamus mokytojus ir netrukus paskelbėme apie mokyklos kūrimą, pradėjome kviesti vaikus. Dabar Bernardinų giedojimo mokykloje vaikai mokosi chorinio dainavimo, solfedžio, turi individualaus vokalo pamokas.

– Ar tuomet žinojote apie buvusias senąsias ikikarines Bernardinų bažnyčios chorines pedagogines tradicijas?

– Žinių apie senąją muzikinę Bernardinų tradiciją aš tuomet neturėjau, bet gal ir čia – Dievo planai. Nešiojausi mintį apie giedojimo mokyklą, mat baigusi Konservatoriją pagal paskyrimą dirbau LRT vaikų chore, ir man patiko dirbti su vaikais – visad stebėjausi, kiek daug jie gali išmokti. O dirbdama chormeistere Vilniaus universiteto chore „Virgo“, lankiausi su choru Katalonijoje ir sužinojau apie Montserrat vienuolyną, seną muzikos kultūros centrą, suteikiantį berniukams sakralinės muzikos išsilavinimą. Mane sužavėjo toks ugdymas, pasvajojau apie tokios mokyklos atsiradimą ir Lietuvoje.

– Kodėl choras pavadintas „Langu“?

– Pavadinimas atsirado mums besiblaškant po Vilniaus gatves, kai vienas iš choristų, įsteigęs galeriją „Langas“, pasikviesdavo chorą pagiedoti į parodų atidarymus, o kai neturėjome repeticijoms vietos, mus priėmė į galeriją. Ruošiantis su choru važiuoti į Prancūziją, pagalvojau, kad „Langas“ – visai geras lietuviškas pavadinimas, užsieniečiams patogus ištarti, per langą eina šviesa, per jį gali išskristi į laisvę, ir daug kitų simbolinių reikšmių šis žodis turi. O vaikų mokyklėlės chorams pavadinimai gimė iš gyvenimiškos patirties: mažiausieji vadinami „Brangiausiųjų“ choru, pradinukai – „Angelų“ choru, nes mokytoja juos taip vadindavo, toliau – „Serafimai“, aukštesnės gradacijos angelai, ir aukščiausia vaikų choro pakopa yra „Šv. Pranciškaus paukšteliai“. Šis pavadinimas kilo, kai kompozitorius Algirdas Martinaitis kūrė oratoriją Saulės giesmė Pranciškaus Asyžiečio žodžiais, vieną jos dalį skyrė vaikams ir pavadino Šv. Pranciškaus paukšteliai. Vaikams patiko tas kūrinys, ir taip prilipo chorui vardas. Be to, kelionėje į Asyžių matėme Džoto freską, kurioje šv. Pranciškus sako pamokslą paukščiams. Na, o išaugę vaikystę choristai žengia į chorą „Langas“. Tai ir yra giedojimo mokykla pagal gradacijas ir augimą.

– Paminėjote kompozitorių Martinaitį, kuris jūsų chorui sukūrė gan sudėtingą kūrinį, tad esate profesionalus bažnyčios choras, puoselėjantis senąsias ir naująsias chorinės muzikos tradicijas bažnyčioje?

– Kai kompozitoriaus Algirdo Martinačio sūnų ištiko nelaimė, visa mūsų bažnyčia ir broliai meldėsi, labai konkrečiai stengėsi padėti... Ir įvyko stebuklas, vaikinas pasveiko. Atsidėkodamas kompozitorius parašė Šv. Pranciškaus litaniją. Paskui br. Benediktas, meno mylėtojas ir puoselėtojas, pasižymintis puikiu meniniu skoniu, pradėjo kalbinti kompozitorių parašyti Saulės giesmės muzikinę interpretaciją. Šią oratoriją per šv. Pranciškaus atlaidus atlikome kartu su choru „Aidija“. Taip ir tampame profesionaliu choru, kai gauname aukšto lygio kūrinius ir mumis pasitiki, kai giedame su profesionaliais chorais. Ne taip seniai dirigentas Modestas Pitrėnas pasiūlė vaikų chorui giedoti Operos ir baleto teatre, spektaklyje Mažasis princas. Tai buvo penkerių metų projektas, sunku apsispręsti, mat vaikai nuolat keičiasi, turi juos nuolat mokyti, tačiau tokie gauti pasiūlymai skatina tobulėti, taip ir kyla kartelė.

– Bažnyčios chorai nėra profesionalūs, dažniau – apeiginiai, susirenkantys pagiedoti Mišioms. Tokių chorų prie bažnyčių, kurie profesionaliai galėtų atlikti aukšto lygio kūrinius, nėra daug. Kaip jūs įvardijate savo choro misiją?

– Puošti ir plėtoti liturgiją, pagilinti religinį jausmą. Man religinis jausmas atėjo per muziką, kai pirmą kartą šviesios atminties Jonas Aleksa statė Bacho H-moll mišias, trunkančias beveik tris valandas. Tai buvo drąsu tarybiniais laikais, bet man paliko neišdildomą įspūdį. Kelis kartus klausydama, kūrinio pabaigoje aš jusdavau didžiulį troškimą gyventi ir niekada neišeiti. Tai tarsi būti Dievo artume, kai negali pasitraukti nuo Jo. Per tą kūrinį supratau šv. Mišių dalių prasmę, per tą muziką man atsiskleidė tikėjimo tiesos ir esmė, supratau, kad yra galingas, turtingas ir visai kitoks dvasinis pasaulis, kuriame aš noriu gyventi ir būti. Iš to ir kyla noras dalintis ir užkrėsti kitus, kad jie tą patį pajustų. Choras „Langas“ skatina kitus kompozitorius rašyti profesionalią sakralinę muziką. Mes draugaujame su kompozitoriumi Donatu Zakaru.

Šiais Jubiliejiniais metais dalyvavome Lietuvos nacionalinės piligrimystės dienose Romoje ir kaip tik mūsų chorui paskyrė giedoti per šv. Kazimiero dieną. Man reikėjo kūrinio šiai progai. Tad paklausiau kompozitoriaus, gal jis turi ką parašęs, o buvo likusios dvi savaitės iki kelionės. Iš Donato gavau žinutę: „Jei atsiųstum kokį tekstą ir jis man suskambėtų, tai per savaitgalį parašysiu.“ Nusiunčiau kelis tekstus, ir jam patiko jaunimo malda į šv. Kazimierą: „Šventas, garbingas Lietuvos vyre“. Ir pirmadienį Zakaras man atsiuntė kūrinį, kurio premjera įvyko Šv. Petro bazilikoje! Piligriminėje kelionėje susipažinome su kompozitore Zita Bružaite, subtiliai jaučiančia muziką, tikiuosi, gal irgi draugausime. Kažkada Vilniaus katedroje susitikome su Kristina Vasiliauskaite, ji padovanojo labai gražius Didžiojo Penktadienio motetus, kurie nelengvi atlikti, bet vieną iš jų mes giedame. Yra Dievo vedimas, dėliojantis mūsų gražius santykius, per kuriuos gimsta puikūs kūriniai.

Nuoširdžiai dėkodama už dar vieną Dievo stebuklą – „Langą“, galvoju, kiek daug žmonėse Dievas sudeda talentų ir kaip nuostabiai per tai kuriamas pasaulis, kai leidžiame tiems talentams skleistis.

Kalbino ir pokalbį užrašė Inesa Vaitkūnaitė

2025 m. liepos–rugpjūčio Artuma

Autorius: Inesa Vaitkūnaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama