Bažnyčios archyvų slaptis ir vyskupų (ne)drąsa

Beveik visi per pastarąjį dešimtmetį Vakarų šalyse atlikti tyrimai, kuriais siekta išsiaiškinti seksualinio išnaudojimo atvejų Bažnyčioje paplitimą, aprėpė ilgą laikotarpį, paprastai nuo XX a. šešto dešimtmečio pradžios iki mūsų dienų. Dėl šios priežasties jų sudėtine dalimi buvo ir istorinė bažnytiniuose bei valstybiniuose archyvuose esančių šaltinių analizė. Mūsų vyskupams vis dar nedrįstant inicijuoti panašaus pobūdžio tyrimo Lietuvoje ir atverti bažnytinių archyvų duris, mėginkime pasiaiškinti, ką apie vyskupijų kurijų archyvų tvarkymą ir panaudojimą byloja Kanonų teisė, bei pasidairykime, ar – ir kaip – bažnytiniai archyvai naudoti neseniai atliktuose tyrimuose keliose Europos šalyse, galiausiai dar kartą pasvarstykim apie Lietuvos archyvų (bažnytinių ir valstybinių) panaudojimo galimybes tiriant piktnaudžiavimo galią Bažnyčios aplinkoje.

Bendros bažnytinės teisės nuostatos vyskupijų archyvų klausimu

Tiriant mums rūpimus klausimus vienos valstybės mastu, aktualiausi, be abejonės, yra vyskupijų archyvai, nes parapijų archyvuose dėl suprantamų priežasčių tokių nusikaltimų pėdsakų ieškoti neverta, o visi Šv. Sosto archyvai šiuo metu yra atviri tik iki popiežiaus Pijaus XII mirties, t y. iki 1958 metų. Prieigą prie pašvęstojo gyvenimo institutų centrinių ir provincijų archyvų saugyklų reglamentuoja kiekvieno iš jų vidinė tvarka, kurios čia dėl jų įvairovės ir vietos stokos neaptarinėsime.

Vyskupijos archyvų tvarkymą ir prieigą prie jų reguliuoja dabar galiojančio Kanonų teisės kodekso (KTK, lot. Codex Iuris Canonici) 486–491 straipsniai. Jie apibrėžia tris diecezinio archyvo tipus: einamąjį, slaptąjį ir istorinį. Tiriant piktnaudžiavimo galia atvejus, be abejonės, aktualiausi yra slaptieji vyskupijų archyvai, kuriuose, be kita ko, turi būti saugomi kriminalinių bylų „moralės dalykuose“ dokumentai. Apie šį diecezinio archyvo tipą KTK 489 straipsnyje rašoma taip:

§1. Vyskupijos kurijoje taip pat turi būti slaptasis archyvas arba bent jau bendrajame archyve spinta arba seifas, visiškai uždarytas ir užrakintas, kurio nebūtų galima pajudinti iš vietos; jame akyliausiai turėtų būti saugomi slapti dokumentai.

§2. Kiekvienais metais turi būti sunaikinami dokumentai baudžiamųjų bylų doros klausimais, kurių kaltinamieji yra mirę arba kurios prieš dešimt metų buvo baigtos kaltinamuoju nuosprendžiu, išsaugant trumpą įvykio santrauką su galutinio nuosprendžio tekstu.¹

Taigi, pati bažnytinė teisė legitimuoja reguliarų slaptojo archyvo valymą, nors ir daro išlygą, kad buvusių tyrimų pėdsakai turi likti bent santraukos pavidalu. Tai, beje, yra įpareigojanti norma, todėl vyskupai, norintys gauti dispensą jos nesilaikyti, turi gauti ir specialų Šv. Sosto leidimą. Atsiklausti Vatikano būtina ir norint suteikti galimybę kam nors kitam susipažinti su šio archyvo dokumentais, mat KTK numato, kad raktą nuo slaptojo archyvo gali turėti tik vyskupas, o dokumentai iš jo niekur neturi būti išnešami. Į kitas vyskupijos archyvo dalis patekti ar susipažinti su jame saugomais dokumentais, be abejonės, irgi galima tik su vyskupo leidimu.

Dar vienas svarbus vyskupijų archyvų bylų masyvas, kuriame galima tikėtis rasti duomenų apie buvusius kaltinimus dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų ar kitų piktnaudžiavimo veikų, yra dvasininkų asmens bylos, kurios paprastai saugomos einamajame archyve, o po mirties praėjus tam tikram laikui perkeliamos į istorinį vyskupijos archyvą. Jose teoriškai taip pat turėjo likti kuriją pasiekę pranešimai apie vieno ar kito kunigo nederamą elgesį bei tuose pranešimuose buvusios informacijos tyrimo dokumentai, vyskupijos tribunolo ar paties vyskupo priimtų sprendimų aktai.

Bažnytinių archyvų panaudos patirtys europiniuose tyrimuose

Čia apžvelgsime keturis nuo 2018 m. iki 2025 m. vykdytus nepriklausomus tyrimus, kuriuos inicijavo nacionalinės vyskupų konferencijos Vokietijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje ir Šveicarijoje. Pradžioje galima išskirti kelis visiems jiems būdingus bendrus elementus: 1) tai buvo tarpdisciplininio pobūdžio tyrimai su aiškiai išreikšta istorine tyrimo dalimi; 2) pastaroji turėjo panašius chronologinius rėmus, t. y. aprėpė laikotarpį nuo maždaug II Pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų; 3) visur tyrėjams daugiau ar mažiau buvo atverta prieiga prie vietinių bažnytinių archyvų; 4) visose šalyse galioja itin griežti asmens duomenų apsaugos reikalavimai: ES šalyse – Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), Šveicarijoje – nacionalinis duomenų apsaugos įstatymas (šio reikalavimai yra dar griežtesni nei BDAR).

Vokietijoje tarpdisciplininį tyrimą 2018–2019 m. atliko trijų universitetų – Mainheimo, Heidelbergo ir Gieseno (MHG Forschungprojekt) – mokslininkų grupė, tyrimas aprėpė 1946–2014 m. laikotarpį. Šio tyrimo išvados daugiausia paremtos archyvinių duomenų analize. Duomenys surinkti peržiūrėjus 27 vyskupijų bažnytiniuose archyvuose saugomas kunigų, diakonų ir vyrų vienuolijų narių asmens bylas. Iš viso buvo peržiūrėta 38 156 bylų, ieškant juose kaltinimų dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo pėdsakų. Konfidencialumo ir asmens duomenų apsaugos sumetimais, taip pat dėl didžiulio bylų kiekio, bažnytinė vyresnybė tyrimų komandai nesuteikė tiesioginės prieigos prie bylų. Peržiūrą atliko specialiai tam apmokytas vyskupijų personalas, kuris rėmėsi standartizuotomis detaliomis gairėmis, parengtomis tyrimo grupės. Tyrimų rezultatus apibendrinančiame straipsnyje tvirtinta, kad „per šešis dešimtmečius aprėpiantį tyrimo laikotarpį nežinomas skaičius asmeninių bylų ar dokumentų jose buvo sunaikinta. <...> Kai kuriose vyskupijose pastebėta požymių, kad asmeninėse bylose duomenys apie kaltinimus dėl seksualinės prievartos buvo manipuliuojami arba iš viso sunaikinti. Tikslaus tokių manipuliacijų skaičiaus negalima nustatyti. Todėl tikėtina, kad visi šiame straipsnyje pateikti duomenys neatspindi tikro nusikaltimų dažnio“².

Prancūzijoje 2019–2021 m. veikusi nepriklausoma komisija, kaip teigiama jos tyrimo santraukoje, „turėjo prieigą prie bažnytinių archyvų. Iš esmės jai buvo atverti dauguma Prancūzijos bažnytinių archyvų, tiek centriniai, tiek 31 diecezijų ir 15 pašvęstojo gyvenimo institutų archyvų, prieinamos buvo visos jų dalys, t. y. istoriniai, einamieji ir slaptieji archyvai. <...> tik du atsisakymo bendradarbiauti atvejai: vienas iš diecezijos ir vienas iš vienuolijos pusės“³. Čia, beje, buvo peržiūrėti ir valstybiniai archyvai – gavus reikalingas išimtis dėl asmens duomenų apsaugos, tyrėjai galėjo susipažinti su Teisingumo, Vidaus reikalų ministerijų bei žandarmerijos archyviniais fondais. Deja, anglų kalba publikuotoje šio tyrimo ataskaitos santraukoje daugiau nieko nerašoma apie darbo su archyviniais šaltiniais metodiką ir / ar Prancūzijos bažnytinių archyvų būklę.

Portugalijoje nepriklausomos komisijos istorinio tyrimo grupė prieigą prie bažnytinių archyvų gavo tik 2022 m. spalį, t. y. pačiam tyrimo terminui jau besibaigiant. Prieiga suteikta tik po specialios Vatikano autorizacijos⁴. Dėl šios priežasties tyrimas čia buvo daugiau sociologinio ir psichologinio pobūdžio, paremtas internetiniu anketavimu bei interviu su aukomis. Istorinis tyrimas bažnytiniuose archyvuose buvo tik pilotinis ir atliko pagalbinę funkciją. Tyrėjai Portugalijoje konstatavo, kad duomenys apie seksualinės prievartos atvejus, atrasti bažnytiniuose archyvuose, turi būti traktuojami kaip „aisbergo viršūnė“. Jie darė prielaidą, kad neapibrėžtas skaičius aukų tiesiog nesikreipė į bažnytines institucijas, o dauguma pranešimų patikrinti nepaliekant jokių dokumentinių pėdsakų apie juos. Tyrėjų kalbinti dvasininkai neva sutartinai patvirtino, kad nemažai asmeninių kunigų bylų buvo „išvalytos“ nesilaikant KTK normų. Jų atliktas pilotinis tyrimas bažnytiniuose archyvuose taip pat parodė, kad XX amžiaus bažnytinei korespondencijai būdingas labai didelis neapibrėžtumas. Pavyzdžiui, dokumentuose fiksuojami vidiniai kunigų kilnojimai arba net perkėlimai į kitas šalis nenurodant priežasčių arba tik užsimenant, kad vienas ar kitas perkėlimas atliekamas vengiant viešo skandalo, bet eksplicitiškai netikslinant, ar tai yra seksualinio piktnaudžiavimo atvejis. Kartais randami pranešimai tokie ambivalentiški, kad iš jų neįmanoma suprasti, ar čia turimas galvoje neteisėtas finansinių resursų išeikvojimas, ar homoseksualūs santykiai, ar santykiai su suaugusiomis moterimis. Susidūrę su tokia bylų tyla, tyrėjams teko konstatuoti, kad jų pastangos remiantis archyviniais duomenimis nustatyti bent apytikslius kiekybinius duomenis yra bergždžios.

Šveicarijos tyrimas iš visų tokio pobūdžio tyrimų labiausiai išsiskiria savo istoriniu pobūdžiu, jį nuo 2022 m. tebevykdo Ciuricho universiteto tyrėjų grupė, kuriai vadovauja dvi šio universiteto šiuolaikinės istorijos profesorės Marietta Meier ir Monika Dommann. Kaip teigiama, tyrėjai čia taip pat galėjo laisvai naudotis vyskupijų archyvais, taip pat ir slaptaisiais, kuriuose saugomi bažnytinių nusikaltimų tyrimų dokumentai. Projekto vadovės, beje, kelis kartus prašė leidimo susipažinti su nunciatūros ir Tikėjimo mokymo kongregacijos archyvais Vatikane, tačiau, be abejo, tokio leidimo negavo. 2023 m. rudenį buvo paskelbti pilotinės archyvų studijos rezultatai, kur konstatuota, jog „Katalikų Bažnyčia Šveicarijoje turi daugialypį archyvinio paveldo landšaftą, kuriame esama turtingų šaltinių masyvų, aktualių seksualinio piktnaudžiavimo tyrimui“⁵. Jau pilotinio tyrimo metu buvo nustatyti 1002 seksualinių nusikaltimų tyrimų atvejai, septyniose Šveicarijos vyskupijose įvykę 1950–2022 m. Tyrimas taip pat atskleidė kelis dokumentuotus su šiais nusikaltimais susijusių bylų naikinimo atvejus.

Pilotinio tyrimo išvadose esama ir tokio įdomaus teiginio: „Iš tyrimo ir nukentėjusiųjų perspektyvos kaip pozityvų dalyką galima pažymėti tai, kad dauguma Šveicarijos vyskupijų paskutiniais metais daugiau nebesilaikė arba laikėsi tik iš dalies egzistuojančių bažnytinės teisės normų, reguliuojančių tiek slaptojo archyvo tvarkymą, tiek jame esančių bylų naikinimą“⁶. Galiausiai šių metų balandžio pradžioje Šventasis Sostas pranešė Šveicarijos vyskupų konferencijai, kad jis neturi nieko prieš jų savanorišką įsipareigojimą daugiau nebenaikinti su seksualiniais nusikaltimais susijusių bylų, kaip tai numato Kanonų kodekso 489 str. 2 paragrafas.

Apibendrinant tai, kas iki šiol pasakyta, galima daryti dvi tarpines išvadas:

Nors bendroji Bažnyčios teisė neskatina bažnytinių archyvų atvirumo, o Vatikano archyvai taip pat išlieka uždari seksualinių dvasininkijos nusikaltimų tyrėjams, esant vietos vyskupų gerai valiai ir nuoširdžiam norui išsiaiškinti tiesą, tai nėra kliūtis vyskupijų archyvų, taip pat ir slaptosios jų dalies atvėrimui. Tam taipogi netrukdo BDAR, nes dauguma aptartų atvejų yra tyrimai, vykdyti ES šalyse.

Net ir Vakarų Europos valstybėse, kurios po II Pasaulinio karo nepatyrė totalitarinių sistemų vykdomo krikščionybės persekiojimo, bažnytiniai archyvai atveria tik dalį tiesos apie seksualinius nusikaltimus Bažnyčios aplinkoje (vienur, kaip Vokietijoje, didesnę, kitur, kaip Portugalijoje, ko gero, tik ledkalnio viršūnę). Tokią būklę lemia ilgalaikė tylos kultūra gaubusi šias veiklas katalikiškuose regionuose, teisiškai įtvirtinta bažnytinių archyvų reguliaraus „valymo“ praktika, visuotinai paplitusi eufemistinė dokumentų leksika, naudota dvasininkų nusižengimams pridengti.

Lietuvos archyvų (bažnytinių ir valstybinių) panaudojimo galimybės
ir ribos

Pirmoje Piktnaudžiavimo galia konferencijoje (seniau nei prieš metus) skaitytame pranešime jau minėjau (tekstas paskelbtas Artuma 2024 m., Nr. 3), kad dėl persekiojimo baimės sovietmečiu Bažnyčioje įsitvirtino įprotis kuo mažiau to, kas vyksta, užrašyti popieriuje. Taip daryta vengiant palikti dokumentinius liudijimus, kuriais galėtų pasinaudoti priešiškos pasaulietinės valdžios struktūros. Todėl ir mūsų laikus pasiekę bažnytiniai sovietmečio archyvai yra labai skylėti.

Kita problema yra tai, kad išlikę vyskupijų ir vienuolijų archyvai labai blogai sutvarkyti pagal elementarius archeografinius principus. Beje, beveik visuose anksčiau aptartuose tyrimuose svetur irgi akcentuojama XX a. bažnytinių archyvų tvarkos stoka. Nesant fondo inventorinių aprašų, bylų paginacijos iki šiol labai lengva nuslėpti sunaikintus dokumentus. Lietuvoje savo daugiau ar mažiau sutvarkytus istorinius archyvus, kuriuose daugiausia saugomi dokumentai nuo 1944 m., turi tik Kauno, Vilniaus ir Panevėžio kurijos. O likusios vyskupijos griežtai laikosi KTK 489 str. reikalavimų, tačiau ignoruoja KTK 486 str. §3, kuris numato, kad turi būti parengtas visų vyskupijos archyve saugumų dokumentų inventorius ar katalogas su visų rašytinių dokumentų trumpa santrauka.

Dvasininkų asmens bylos ir dokumentai, susiję su bažnytinių teismų vykdytais tyrimais dėl dvasininkų moralinių prasižengimų, aišku, nėra išduodami ir tose kurijose, kurios turi savo veikiančius archyvus. 2000 m. pasirašytos Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje 13 str., deklaruojantis Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą kultūrinio paveldo, taip pat ir archyvų, išsaugojimo ir panaudojimo srityje, aptaria iš esmės tik valstybės įsipareigojimus. Betgi Bažnyčios atvirumą tariamai implikuojantis šio straipsnio punktas yra labai aptakus: „Katalikų Bažnyčia, siekdama, kad jos kultūros paveldas ir toliau būtų prieinamas visuomenei, užtikrina suinteresuotiems asmenims galimybę domėtis juo ir jį tyrinėti.“

Šioje vietoje norisi paklausti – o tai gal bažnytinių archyvų tylą mums rūpimu klausimu galėtų pramušti (po)sovietinės teisėtvarkos institucijų archyviniai fondai? Teigiamas atsakymas į šį klausimą yra abejotinas, dėl mažiausiai trijų tarpusavyje susijusių priežasčių:

Tame pačiame minėtame savo pranešime jau kalbėjau apie tai, kad sovietmečiu teisėtvarkos institucijos visuomenės daugumos buvo vertinamos su dideliu nepasitikėjimu kaip okupacinės valdžios įrankis. Tai dar labiau sutirštino šį reikalą ir taip gaubusios tylos sluoksnį, todėl tikėtis, kad iki XXI amžiaus pradžios būta daug pasaulietinių teisėtvarkos institucijų pradėtų tokio pobūdžio bylų, nėra svaraus pagrindo;

LSSR Aukščiausiojo teismo ir rajonų teismų nagrinėtų bylų inventoriniai apyrašai liudija, kad bylos pagal LSSR BK 119-122 straipsnius buvo itin retos. Šie gi straipsniai numatė baudžiamąją atsakomybę atitinkamai už seksualinį priekabiavimą, lytinius santykius su lytiškai nesubrendusiais asmenimis, nepilnamečių tvirkinimą ir homoseksualius santykius (taip pat ir su nepilnamečiais). Sovietinei sistemai vis labiau degraduojant, bendras kriminalinio nusikalstamumo lygis nuosekliai didėjo, todėl sovietinės teisėtvarkos institucijos pagrindinį dėmesį telkė į kovą, su jų požiūriu, svarbiausiomis grėsmėmis: valstybinio turto grobstymu ir „spekuliacija“, chuliganizmu, alkoholizmu ir narkomanija;

Kol kas tik hipotetiškai galima daryti prielaidą, kad pagal nerašytą žodinį susitarimą (o gal ir rašytinį įpareigojimą?) apie visus pareiškimus, kuriuose dėl seksualinių nusikaltimų kaltinti dvasininkai, VRM, Prokuratūra ir teismai privalėjo informuoti KGB, kuris šiuos faktus galėjo naudoti kaip kompromituojančią medžiagą tokių piktadarių verbavimui. Kad toks (ne)formalus susitarimas galėjo egzistuoti, leidžia spėti ne vienas direktyvinis dokumentas dėl VRM, Prokuratūros ir KGB veiksmų koordinavimo kitais klausimais.

Viena keista sovietmečio istorija

Na, ir pabaigai – netipiškas pavyzdys iš LSSR Aukščiausiojo teismo devinto dešimtmečio pradžioje nagrinėtos vieno kunigo nužudymo bylos. Iš viso 13 tomų bylos pirmame tome yra ir keliais metais anksčiau vieno rajono prokuratūroje vykdyto tyrimo apie nužudytąjį medžiaga⁷. Šis tyrimas buvo pradėtas po to, kai to rajono partijos komitetas gavo aštuonių vienos parapijos parapijiečių pasirašytą pareiškimą, kur parapijos klebonas kaltintas tuo, kad „vilioja jaunus vyrus į zakristijonų pareigas ir prievartauja juos užsiiminėti onanizmais“⁸. Yra byloje ir kai kurių neva nukentėjusiųjų bei jų artimųjų rašytiniai parodymai. Po atlikto nedidelio tyrimo to rajono prokuroras išsiuntė atsakymą rajono partinei valdžiai, kuriame teigė, kad skunde nurodyti faktai iš esmės pasitvirtino. Vis dėlto jis priėmęs nutarimą nekelti bylos klebonui, motyvuodamas tuo, kad jo veikose nėra nusikaltimo sudėties, nes baudžiamaisiais įstatymais tokie jo veiksmai neva nėra numatyti.

Tikėti ir netikėti šia istorija skatina tai, kad bylos duomenys iš tikrųjų patvirtina keistą šio kunigo pomėgį samdyti zakristijonais-vairuotojais jauno amžiaus, žemo išsilavinimo vyrus, kurie pas jį dirbdavo sąlyginai trumpai. Dar vienas įtarimų keliantis faktas yra tai, kad šis kunigas mielai skolindavo dideles pinigų sumas savo tarnams, taip susaistydamas juos materialinės priklausomybės saitu. Santykiams dėl vienokių ar kitokių priežasčių pašlijus, vėliau dėl to turėjo ne vieną konfliktą su buvusiais samdiniais. Taigi, šiuo atveju labai sunku nuspręsti, ar hipotetinis seksualinis priekabiavimas čia buvo finansinio ginčo priežastis, ar, priešingai, kaltinimai priekabiavimu buvo kilusių nesutarimų dėl skolos negrąžinimo pasekmė, būdas šantažuoti dosnų globėją ir taip išvengti skolos grąžinimo...Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą bylos medžiaga nepateikia, ir tai tik patvirtina, kad sovietinių teisėtvarkos institucijų archyviniai fondai nelabai kuo gali padėti ieškant buvusių piktnaudžiavimų pėdsakų. Jie daugiau užveria, nei atveria.  

1  Cit. iš Kanonų teisės kodeksas. Codex Iuris Canonici. Katalikų pasaulio leidiniai, 2012, p. 257.

2  „Child Sexual Abuse by Catholic Priests, Deacons, and Male Members of Religious Orders in the Authority of the German Bishops’ Conference 1946–2014”, Sexual Abuse, 2021, t. 33(3), p. 280.

3  Sexual Violence in the Catholic Church France 1950–2020. Summary of the Final Report Independent Commission on Sexual Abuse in the Catholic Church (CIASE), prieiga internetu https://www.ciase.fr/medias/Ciase-Summary-of-the-Final-Report-5-october-2021.pdf.

\4 Sónia Simões, Em nome do Pai: Abusos sexuais na Igreja em Portugal, Alfragide: Oficina do Livro, 2023, p. 174.

5  Bericht zum Pilotprojekt zur Geschichte sexuellen Missbrauchs im Umfeld der römisch-katholischen Kirche in der Schweiz seit Mittedes 20. Jahrhunderts, internetinė prieiga https://zenodo.org/records/8315772, p. 109.

6  Ibid, p. 110.

7  Bylos dalyvių ir vietovių duomenys neskelbiami dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų.

8  N. bažnyčios parapijonių pareiškimas n. rajono partijos sekretorei, 1976 03 06, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-808, ap. 3, b. 8617, l. 118.

2025 m. liepos–rugpjūčio Artuma

Autorius: Prof. Arūnas Streikus

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama