Užduotis – atvesti žmogų prie žmogaus

Vasara ištraukia žmones iš namų į gamtą. Prie gamtos arti yra ir kaimas. Kaime miesto žmonės ką nors turi – ar savo sodybas, vasarvietes, ar giminių, ar tėviškes. Todėl kaimai ir maži miesteliai vasarą trumpam atgyja, prisipildo miesto žmonių, nes vyksta šventės, parapijų atlaidai, giminių, mokyklos ir klasės draugų susitikimai. „Bendraujam, kultūrinamės“, – tokį teiginį išgirdau Doviluose (Klaipėdos r.) – mažame Mažosios Lietuvos etnografinio regiono miestelyje. Savitame, ypatingame, savame.

Savitumai ir ypatumai

Ten vyko svarbiausias vasaros renginys – Dovilų „Kurorto“ šventė. Nuo pusiaudienio poilsiavietėje prie karjero vandenų kūrėsi pirtininkų kiemelis, kaimo bendruomenių pavėsinės, žolininkai, bitininkai, pakrantėje būrėsi žvejai, sporto rungčių dalyviai, žuvienės virėjai. Žiūrovų ir šiaip žioplinėtojų buvo nedaug, juos vis išvaikydavo trumpos liūtys. Į pavakarę žiūrovų pagausėjo, nutįso pirkėjų eilutės prie prekiautojų alumi ir užkandžiais, prisipildė pavėsinės, visi laukė nemokamo koncerto. Pažliugusi pieva, balos ir lietūs buvo bejėgiai prieš kaimiškos muzikos kolektyvus, Žilviną Žvagulį ir „Jonio“ ansamblį. Akivaizdus įrodymas, kaip mums reikia... O ko reikia labiausiai? Apie tai „Ūkininko patarėjui“ pasakojo patys Dovilų žmonės.

Doviluose yra apie 1,2 tūkst. gyventojų, seniūnijoje jų priskaičiuojama per 7 tūkst., o realiai gyvena dar daugiau, nes nemažai gyvenamąją vietą deklaravę Klaipėdos mieste. Miestelyje yra ambulatorija, vaikų darželis ir pagrindinė mokykla, o seniūnijoje dar kelios, kur jau nebetelpa vaikai, yra bibliotekos padalinys, kuriame apsispręsta turėti dvi darbuotojas, nes darbo apimtys ir sritys plečiasi. Seniūnijoje, Ketvergiuose, statomas vaikų darželio priestatas, nes to reikia jaunoms naujakurių šeimoms. Buvęs Dovilų etninės kultūros centras reorganizuotas į viso Klaipėdos rajono etninės kultūros centrą, vadinasi, čia yra tinkamų specialistų pajėgos, yra galimybės. Rengiamas seniūnijos pastato rekonstrukcijos projektas, čia žadama įkurdinti ir ambulatoriją, ir biblioteką.

Seniūnijoje veikia 7 kaimo bendruomenės, įvairioms veikloms, projektams joms per metus skiriama apie 14 tūkst. Eur, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Rajono mastu bendruomenių veikloms skiriama arti 400 tūkst. Eur. Didžiausi projektai gali pretenduoti gauti ir per 100 tūkst. Eur ar 20–30 tūkst. Eur. Kurie projektai svarbiausi, reikalingiausi, kurios idėjos vertos savivaldybės biudžeto pinigų, sprendžia patys žmonės, čia nuolat gyvenantys, jie savo nuomonę gali išsakyti internetu, balsuoti.

Klaipėdos r. savivaldybės administracija, pirmoji šalyje ir bene vienintelė, kuri turi rėmimo programą sodų bendrijoms. Dovilų seniūnijoje jų yra 19. Šis miestelis patenka į Klaipėdos priemiesčio zoną. Bendrijos rūpinasi vietovių infrastruktūra, ūkiniais reikalais.

Taigi ar čia ta pati Lietuva, kurioje vis dejuojama dėl šiurpių demografinių skaičių, mirštančio kaimo, gyventojų mažėjimo? Nėra žmonių, nėra lėšų, nėra poreikio, nėra galimybių ką nors veikti, planuoti, niekam nieko nereikia... Tokie išvardijami argumentai daugelyje atokių šalies regionų, kur sueinama padiskutuoti apie kaimiškųjų rajonų kasdienybę ir vystymo perspektyvas.

„Jūs gyvenate Dievo užantyje, viską turite, viskuo svarbiu jau pasirūpinta“, – taip pavydžiai pasakiau Dovilų seniūnei Nijolei Ilginienei. Panašiai sakiau ir etnografui Helmutui Lotužiui, ir Kiškėnų kaimo bendruomenės atstovams.

„Įmiestintas“ kaimas yra kitoks

Pasak seniūnės N. Ilginienės, viskas ne taip paprasta, nes čia įsikuria žmonės, turintys savų poreikių. Jie dirba mieste, vaikus ten išveža, ten patys dirba, o kasdienius poreikius, patogumų sąrašą įteikia vietos valdžiai, kuri privalo užtikrinti šiuolaikinę gerovę. Kokia ji?

Kad keliai būtų asfaltuoti, patogūs, žvyrkeliai vasarą nedulkėtų, žiemą keliai laiku būtų nuvalyti, nelytų per daug, nepatvintų gatvės, nebūtų triukšmo, būtų visur sutvarkytas gyvenviečių apšvietimas. Jiems kvapai – ne kokie, gyvulių ferma – per arti, kaimynas per anksti žoliapjoves burzgina ir dar daug visokių bėdų ir pageidavimų. „Nesupranta miesto žmonės kaimo realybės. Naujakuriai, grįžę iš užsienio, paprastai yra reiklesni, drąsesni, ypač socialiniuose tinkluose, anonimiškai peikia viską iš eilės, ką valdžia bedarytų. Nors ne visi tokie, bet tokių yra. Kiti linkę atsitverti savo sodybas aukštomis tvoromis, atsiriboti nuo vietos bendruomenių. Tai sukelia sunkumų, numuša ūpą nuoširdžiai dirbantiems seniūnijos ir miestelio aktyviems žmonėms. Stinga suvokimo, kad visko padaryti vienu metu ir greitai tiesiog fiziškai neįmanoma“, – tvirtino ŪP pašnekovė.

Didelis privalumas, pasak seniūnės N. Ilginienės, kad rajono savivaldybės valdžia geranoriškai žvelgia į kaimiškųjų seniūnijų, miestelių vystymo poreikius, suvokia kultūros, švietimo svarbą ir paskirtį, skatina bendruomeniškas idėjas. Materialieji poreikiai dažniausiai sukuria konkurenciją, varžymąsi, kurie miesteliai bus pirmesni, greitesni, nes visada visiems stinga lėšų, įstringa projektai, o kultūros prigimtis kitokia – ji sujungia žmones, suartina, suaktyvina, atsiranda daugiau draugiškumo. Bet viskam reikia nemažai pinigų. Miestelio laisvalaikio, poilsio zonos, pušynas, parkas, sporto treniruokliai, vaikų žaidimų aikštelės – jau daug padaryta, bet daug tebėra planuose. Ir bene svarbiausias dalykas, seniūnės nuomone, – bendruomeniškiems darbams padaryti reikia atsidavusių žmonių, entuziastų. Kur tai pavyksta atrasti, kaimiškosios gyvenvietės atgyja, žmonės drauge keliauja, rengia edukacijas, kuria spektaklius, taip atsiranda glaudi kaimynystė, pastebimi vieniši žmonės, kuriems reikalinga socialinė parama, gaunamas atgalinis ryšys. Seniūnė paminėjo pastaraisiais metais atgijusį Šiūparių k., ten veikiančią aktyvią bendruomenę, Birbinčių bendruomenės kultūrines veiklas. Gražiai bendradarbiaujama su evangelikų liuteronų parapija, jos kunigu Liudviku Fetingiu, Dovilų bažnyčioje vyksta puikūs koncertai, suplūsta žmonių iš visos savivaldybės ir iš Klaipėdos.

Etnografas pagal kilmę ir širdį

H. Lotužis save vadina etnografu savamoksliu iš prigimties ir iš širdies. Kitų vadinamas šio krašto šviesuoliu, Mažosios Lietuvos ir krašto liuteronybės istorijos žinovu, ekspertu, visiems jo reikia, visur jis pats suranda ką veikti ir kitiems papasakoti. Jis buvo vienas iš „Kurorto“ šventės organizatorių. Ištaikę ramesnę valandėlę, prisėdome pasikalbėti ant suoliuko parke.

Anot ŪP pašnekovo, kultūra, krašto istorija yra susiję su tautos ir žmogaus prasmingu buvimu, o kad tai taptų vertinga ne tik senbuviams, bet ir atvykėliams, reikia juos supažindinti. Todėl kažkam reikia imtis tokio ugdymo darbo, sudominti. Kieno tai užduotis?

„Nemanau, kad valdžiai labai rūpi kultūra, ji negamina naudos, kurią galima įvertinti pinigais. Kultūros įstaigos gali dirbti formaliai, žmogus tik atbūti darbo valandas, o esmė yra, ką ir kaip jis veikia, ar sugeba arčiau savęs pritraukti žmones. Turi dūšią skaudėti, tikrai rūpėti“, – tikino H. Lotužis.

Jo paties išmanymas apie lietuvininkus, Mažąją Lietuvą, savo parapijos istoriją kilo gimtinėje, Kisinių k., kur pats ir dabar gyvena. Visada jam rūpėjo istorija, praeitis, kultūra, domėjosi, rinko medžiagą. Dabar prižiūri etnografines Kisinių, senąsias Jurjonų kaimo evangelikų liuteronų kapinaites. Ir yra Klaipėdos r. etninės kultūros centro Doviluose etnografas, juo dirba per 20 metų.

O jo tikroji profesija – duonos kepėjas, 40 metų dirbo „Klaipėdos duonos“ gamykloje. Norėjo studijuoti mediciną, lituanistiką, kiti siūlė būti kunigu, mat yra giliai religingas, tėvų namuose net giliu sovietmečiu, iki pat 1980-ųjų, vyko vadinamieji surinkimai (religinės pamaldos), bet likimas susiklostė kitaip, o prie bendruomenės etninės veiklos atvedė būtent kepiniai – vis reikėdavo ką nors iškepti šventėms. H. Lotužis įsitikinęs, kad bendruomeniškumo ugdymas kaime yra pats svarbiausias dalykas, o čia, Klaipėdos krašte, jis yra ypač reikalingas. Ir etninės kultūros sklaida yra šventas reikalas.

„Keliasi čia gyventi daug miestiečių, kitų regionų žmonių, mes tampame Klaipėdos miegamuoju rajonu. Visi dirba kitur, laiką leidžia kitur. Manau, kad jie privalo prisidėti prie vietos bendruomenių darbų, planų, veiklų. Tai turi vykti savanoriškai ir geranoriškai. Sunku to pasiekti, sudominti, įtraukti, bet verta stengtis, man šis kraštas labai brangus, todėl nėra vargo tai daryti“, – svarstė etnografas.

Apie gyvenimo prasmę

Kiškėnų bendruomenės pavėsinė iš kitų išsiskyrė linksmu šurmuliu prie aprūdijusių pramoninių svarstyklių, tokios būdavo kolūkių gyvulių fermose. Už menką mokestį šventės dalyviai buvo kviečiami pasisverti, tik tas svoris įtartinai keistas... Linksmai svėrė ir tvarką ten prižiūrėjo Nikolajus Gorčiakovas. Priėjo ir bendruomenės pirmininkė Šarūnė Pukelytė-Narkuvienė.

Kiškėnų bendruomenė maža, susibūrė „Tolupio“ sodų bendrijos pagrindu. Sodų yra apie 600, nuolat gyvena apie pusė savininkų, aktyvių žmonių yra kelios dešimtys, o tikrųjų entuziastų – iki dešimties.

„Žmogaus dūšiai reikia atokvėpio, sueiti į krūvą, kad gyventi būtų linksmiau ir lengviau. Dalyvaujame rajono renginiuose. Gargžduose vyko cepelinų čempionatas, laimėjome trečiąją vietą – smagu prisiminti. Nieko labai reikšmingo, bet paįvairina kasdienybę, gyventi vien darbu neįdomu. Nikolajus seniau ten gyvena, jis įkūrė bendruomenę prieš šešerius metus, daugiau gali papasakoti“, – trumpai tepasakė pirmininkė.

N. Gorčiakovas, ilgametis „Kuršių ainių“ folkloro kolektyvo narys, pakalbintas pritilo. Ir prabilo emocingai: „Esu piktas. Žūsta kultūra, su valdžios pritarimu žudoma. Miesteliuose, kaimuose uždaromi kultūros namai, jie išdraskomi, atleidžiami žmonės, specialistų etatai „trupinami“, palieka dalelę. Esą, neapsimoka, nereikia, neefektyvu. Ar čia kalba apie kultūrą, apie žmogaus sielą, žmogaus buvimą? Bet ar tai eurais išmatuojama? Visko turime: patogumų, gerą buitį, didelius namus, kelis automobilius, kompiuterius, o paklausk žmogaus, kaip jis jaučiasi. „Vienišas, nėra su kuo pasikalbėti“, – atsakys. Skaudžiausia bėda – trūksta bendravimo. Kultūra – įvairiapusė, rimta ir populiarioji, etninė, giluminė – tai duoda, paliečia sielą, sujungia žmones. Ką daro valdžia, politikai? Priešina žmones, skaldo. Prisiminkime kovidą: paskiepytieji teisingi, be skiepų – blogiečiai. Karas Ukrainoje, remiantieji urmu – teisingieji, kalbantys kritiškai – vatnikai. Tai vyksta demokratinėje šalyje, žmonių rūšiavimas. Anksčiau priešinomės rusinimui, nors pats esu pusiau rusas, bet širdyje – lietuvis, dabar savanoriškai „anglinamės“, viskas mums okey, nebereikia lietuviškų žodžių. Maitinamės, gyvename greituoju būdu, kvailinami, bukinami, skubinami, gal ir gyvenimo prasmę, kaip paslaugą, tikimės nusipirkti“, – karštai dėstė ŪP pašnekovas.

O kaip elgtis turinčiam kultūrinių lūkesčių ir poreikių žmogui? N. Gorčiakovo nuomone, reikia būti aktyviam, netylėti, dalyvauti, eiti prie žmonių. Jeigu niekam negali padaryti ar pasakyti ko nors gero, kam tu gyveni?

Autorius: Virginija Juškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama