Žemės ūkio atliekos – energijos šaltinis

Organinės žemės ūkio ir pramonės atliekos, nuotekų dumblas, energetiniai augalai, bioskaidžioji komunalinių atliekų dalis ir kt. sudaro biodujoms tinkamų žaliavų įvairovę. Tačiau Europos šalių patirtis rodo, kad daugiausia žaliavų biometanui gaminti gaunama būtent iš žemės ūkio sektoriaus – gyvulių mėšlo bei energetinių ir tarpinių augalų. Lietuvoje jau veikia 7 biometano jėgainės, kurios pagamintą biometaną tiekia į dujų perdavimo ir skirstymo sistemą.

Pirmasis – prieš dvejus metus

Energetikos ministerijos (EM) duomenimis, pirmasis biometano gamybos projektas šalyje įgyvendintas 2023 m., kai rugsėjo 18 d. Pasvalio r. pradėjo veikti biometano gamykla. Projekto investicijų suma siekė 15 mln. Eur, o dalis investicijų finansuota Klimato kaitos programos lėšomis. Biometano gamykla buvo prijungta prie šalies dujų perdavimo tinklo ir tiekia biometaną į sistemą. Planuojama, kad įmonė per metus pagamins 100 tūkst. megavatvalandžių (MWh) biometano.

Pagal gamybos pajėgumą ši jėgainė yra viena didžiausių Europoje. Gamybos proceso metu iš nemaistinių grūdų ir maisto gamybos atliekų gaminamas bioetanolis, kuris įmaišomas į benziną, o iš bioetanolio gamybos procese susidariusių atliekų gaminamos biodujos – jos išgryninamos iki gamtinių dujų kokybės ir tiekiamos į magistralinį dujotiekį.

Biometano gamybai Lietuvoje reikalinga subalansuota parama ir naudojimo vietinėje rinkoje užtikrinimas, todėl būtinos ir skatinimo priemonės bei mechanizmai. EM teigimu, biometano gamyba Lietuvoje skatinama dotacijomis. Iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) lėšų šiuo metu yra įgyvendinami 4 biometano gamybos projektai, nė vienas iš jų šiuo metu dar nėra užbaigtas. Buvo skelbti 2 kvietimai teikti projektų įgyvendinimo planus. Bendra projektų finansavimo suma siekia 12,36 mln. Eur, o bendras būsimas instaliuotas suminis naujų biometano dujų gamybos įrenginių pajėgumas – 17,84 MW. Nuo 2020 m. biometano dujų gamybos projektai taip pat finansuojami ir Klimato kaitos programos lėšomis. Šiuo metu Lietuvoje veikia 7 biometano jėgainės, kurios pagamintą biometaną tiekia į dujų perdavimo ir skirstymo sistemą. Per 2024 m. į dujų tinklus buvo patiekta apie 126 GWh biometano.

Apie biometano gamybą ir plėtrą Lietuvoje informacija dalijosi EM, Aplinkos, Finansų, Susisiekimo ir Žemės ūkio (ŽŪM) ministerijų, projektus vystančių įstaigų atstovai. Konstatuota, kad spartesnė biometano gamybos plėtra žemės ūkio sektoriuje mažai tikėtina, nes finansavimas iš žemės ūkio fondų skiriamas tik mažoms biodujų jėgainėms, o pagamintos biodujos turi būti sunaudojamos tame pačiame ūkyje.

Svajoja apie biometaną

Niekas neabejoja, kad Lietuvoje reikalinga subalansuota parama biometano gamybai, nes biometano gamybos įmonių steigimo projektų jau yra. Tačiau jų įgyvendinimo galimybes apsunkina sudėtingos paramos sąlygos ir pernelyg trumpi projektų įgyvendinimo terminai. Vis tik, pasak Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) direktoriaus Gyčio Kauzono, reikia tikėtis, kad atsiras daugiau galimybių kurti biometano gamybos įmones.

„Biometano gamyba – vienas iš žaliausių kelių panaudoti gyvulininkystės produktą – mėšlą. Ir tai galima daryti tvariai. Viliamės, kad EM nepamirš šio reikalo. Anksčiau biometano gamybai skatinti skirtos lėšos jau panaudotos. Bet kokiu atveju, neatsisakome ketinimų statyti biometano gamybos įmones. Tik reikia sulaukti finansinės paramos“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė G. Kauzonas.

LPA biojėgainių pati nestatys. Yra atskirų asociacijos narių, kurie arba parduoda mėšlą jėgainėms, arba stato jas pagal savo projektus. Biometano jėgainė – didelė investicija, priklausomai nuo jėgainės dydžio, reikalaujanti nuo 10 iki 20 mln. Eur. Be paramos tokius projektus įgyvendinti, LPA direktoriaus tvirtinimu, yra labai sudėtinga, nes ir pats paukštininkystės sektorius susiduria su ne vienu iššūkiu. G. Kauzonas, beveik tris dešimtmečius dirbantis įvairiose pramonės srityse, pažymėjo, kad tiek iššūkių, kiek jų yra žemės ūkyje, apskritai nėra niekur kitur. Jei gamyboje, pasak ŪP pašnekovo, atlikus tam tikrus žingsnius, tikėtinas ir rezultatas, tai žemės ūkyje nieko negali prognozuoti.

„Fabrike įrenginiai nesuserga. Tinkamai prižiūrimi, laiku remontuojami, jie dirba ir dirba. Su gyvuliais taip nebūna – gali daryti viską, kas priklauso, bet vieną dieną jie ims ir sunegaluos. Tuomet visos tavo pastangos nueina perniek. Panašiai ir augalininkystėje. Rodos, viskas padaryta laiku – pasėta kokybiška sėkla, augalai apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų, bet įsikiša gamta – ir viskas“, – pastebėjo G. Kauzonas.

Paukštininkystės sektoriuje iššūkiai – specifiniai, dažniausiai susiję su investicijomis. Auginant broilerius, reikia investuoti į tvartų, kurių dalis yra 50–60 m. senumo, atnaujinimą, siekti, kad paukščiai augtų be antibiotikų, išauginta paukštiena atitiktų aukščiausius kokybės standartus. Kiaušinių gamyboje svarbus perėjimas nuo vištų laikymo narvuose prie laikymo ant kraiko. LPA direktoriaus teigimu, būtina investuoti tiek į naujas modernias technologijas, tiek ir į pačius tvartus.

„Pinigų sumos susidaro didžiulės. Dar skirti lėšų ir biometano gamyklų statyboms tampa sudėtinga, nes suskaičiavus rezervuarų įrengimo, įrangos įsigijimo išlaidas, tai tampa brangiu malonumu. Sulaukus paramos, būtų galima susidėlioti planus keleriems metams ar net dešimtmečiui į priekį, nes tik per tiek laiko atsiperka statybos. Negavus paramos, ateityje matyti tik neaiškus miražas“, – palyginimais kalbėjo ŪP pašnekovas.

Be šių iššūkių, paukštininkystės sektorius susiduria ir su daugiau problemų. Viena jų – užkrečiamosios paukščių ligos, tokios, kaip paukščių gripas ar Niukaslio liga. Šių ligų protrūkių jau pasitaikė kaimyninėse šalyse, todėl, pasak G. Kauzono, dedamos visos pastangos, kad mūsų šalies ūkiai kuo geriau apsisaugotų nuo užkrečiamųjų paukščių ligų. „Gerai, kad ŽŪM jau kurį laiką skiria lėšų investicijoms į biosaugos priemones, todėl labai didelių ligų protrūkių, kaip nutiko Lenkijoje, pavyksta išvengti“, – pastebėjo LPA direktorius.

Paukštininkystės sektorius, kaip ir visas žemės ūkis, G. Kauzono nuomone, neišvengiamai susiduria su iššūkiu valdžiai priimant vienokius ar kitokius sprendimus. „Rūpi, ar nesikeis politinis kursas, Vyriausybės programa, nes dabar nežinia nei ko laukti, nei ko tikėtis. Reikėtų daugiau aiškumo, darbų tęstinumo – tai mums bene svarbiausia. O kol kas didelėms investicijoms, greičiausiai, nesiryžtų nė vienas rimtas verslininkas ar ūkininkas“, – įsitikinęs ŪP pašnekovas.

Dar vienas iššūkis, kurio įtaka pasijaus vėliau – keleto mokesčių tarifų nustatymo metodika. G. Kauzonas minėjo, kad buvo tikėtasi žemės ūkiui, produkcijos perdirbimui šiek tiek didesnių lengvatų, bet nuo standartinių tarifų lengvata pakito tik 20 proc. Nepaisant įvairių iššūkių, LPA direktorius tikino, kad geriausias, patogiausias laikas šiam verslui yra dabar. Po beveik dešimtmetį trukusių problemų, kuomet paukštininkystės sektorius labai kentėjo nuo koronaviruso, energetikos kainų šuolio, suirutės, susijusios su Ukrainoje prasidėjusiu karu, pastarieji dveji metai atnešė stabilumo. „Galime bandyti „išsilaižyti savo žaizdas“, pasitvarkyti savo ūkyje – situacija tą daryti leidžia. Tik klausimas, kiek ilgai visa tai truks? Pagal nerašytą dėsnį, blogos bangos trunka ilgai, geros – gerokai trumpiau“, – svarstė G. Kauzonas.

Keičia mėšlas ir šiaudai

Biometano dujų gamybos perspektyvų Lietuvoje įvertinimo (studijos) duomenimis, įvertinus Europos Sąjungos (ES) ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų programų, pagal kurias skiriama finansinė parama biometano dujų gamybos plėtrai, planuojamus pasiekti rodiklius, dėl vykdomų ir numatytų vykdyti priemonių iki 2030 m. biometano dujų gamybos pajėgumai galėtų užtikrinti 1,62 TWh energijos gamybą. Nacionaliniame energetikos ir klimato kaitos srities veiksmų plane, taip pat ir Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta išnaudoti Lietuvoje susidarančių atliekų ir liekanų potencialą bei nuosekliai padidinti biometano gamybą iki 1,4 TWh 2030 m. ir iki 3,4 TWh 2040 m.

Nuo 2020 m. naujai pastatytose biometano gamyklose energetinius augalus – kukurūzus, javus, saulėgrąžas, pašarinius ir cukrinius runkelius – keičia mėšlas ir šiaudai, kitos augalinės liekanos, tarpinių pasėlių biomasė. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, žemės ūkio biodujų jėgainėse pagaminama gerokai daugiau negu pusė biodujų. Tokia biodujų gamybos dinamika rodo, kad šalyje didėja būtent žemės ūkio sektoriaus žaliavų, kurioms priskiriamas gyvulių ir paukščių mėšlas, organinės maisto ir pašarų gamybos atliekos, dalis. Panašios tendencijos – ir kitose šalyse.

Mokslininkų nuomone, didžiausią potencialą biodujų ir biometano gamybai iš galvijų, paukščių mėšlo, vasarinių ar žieminių šiaudų turi tie rajonai, kuriuose laikoma daugiausia galvijų, didžiausia paukštynų koncentracija arba auginami didžiausi grūdinių kultūrų plotai.

Europoje sektorius auga

Biometano sektorius Europoje, Europos biodujų asociacijos (EBA) duomenimis, auga, bet nepakankamai sparčiai. Įrengti gamybos pajėgumai iki 2025 m. pirmojo ketvirčio pabaigos pasiekė 7 mlrd. kub. m per metus, t. y. 9 proc. daugiau nei 2024 m. Vis tik augimas pradeda lėtėti, nepaisant to, kad investuotojų susidomėjimas išlieka didelis. EBA nuomone, skubiai reikia aiškios biodujų politikos strategijos, privalomų tikslų, kaip siūloma neseniai sektoriaus raginime parengti 2040 m. veiksmų planą, kad sektorius būtų paspartintas, kol pagreitis neišblėso.

EBA paskelbtoje 2025 m. biometano investicijų perspektyvoje numatoma investicijoms į biometano gamybą skirti 28 mlrd. Eur. Tai 1 mlrd. Eur daugiau, palyginti su prieš metus nustatytomis investicijomis. Bendras biometano jėgainių skaičius Europoje, lyginant 2024 m. ir 2025 m. duomenis, išaugo nuo 1 548 iki 1 678. Per šį laikotarpį pradėjo veikti 165 naujos jėgainės, iš kurių 56 veiklą pradėjo šių metų pradžioje. EBA tvirtinimu, šis padidėjimas atspindi nuolatinę perspektyvaus ir tvaraus sektoriaus plėtrą.

Autorius: Dalia Karpavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama