Grėsmė privatumui: kaip veido atpažinimo technologijos keičia mūsų laisvę

Dirbtinio intelekto pagrindu veikiančios veido atpažinimo technologijos tampa vis dažnesnės kasdieniniame gyvenime – jas kuriantis verslas pabrėžia, jog naujosios technologijos gali kur kas pagreitinti aptarnavimą ir palengvinti kasdienį gyvenimą. Visgi slypi ir tam tikri pavojai – dėl silpno reglamentavimo, teisėsauga šias technologijas gali naudoti norėdama slopinti protestus ir rinkti milžiniškus kiekius duomenų, to piliečiams net nežinant.  

Veido atpažinimo technologijos – tai dirbtinio intelekto (DI) pagrindu veikiančios technologijos, kurios analizuoja ir atpažįsta žmogaus veidą iš nuotraukų ar vaizdo įrašų. Jos naudojamos žmogaus tapatybei nustatyti, arba patvirtinti pagal unikalius veido bruožus.

Vienais atvejais, atpažinimas gali būti gana nesudėtingas.

Pavyzdžiui, oro uoste žmogus pateikia savo pasą, o tuomet jo tapatybė patvirtinama padarius nuotrauką ir išanalizavus ją pasiteikiant DI, tikrinant, ar jo veidas sutampa su atvaizdu, esančiu pase. Tokiu atveju duomenys nekaupiami.

Tačiau visai kitaip yra tais atvejais, kuomet duomenys yra kaupiami duomenų bazėse.

Tuomet šis veido atpažinimas veikia keliais etapais.

Pirmiausia, sistema užfiksuotoje nuotraukoje aptinka veidą, tam naudojami algoritmai. Tuomet sistema išskiria veido bruožus – akis, nosį, burną, žandikaulio liniją, atstumus tarp šių taškų.

Šie duomenys tada paverčiami į matematinį modelį – veido vektorių, arba skaitmeninį veido parašą. Tuomet sukurtas vektorius lyginamas su kitais duomenų bazėje esančiais vektoriais. Jei randamas pakankamai panašus vektorius, žmogus atpažįstamas.

Ši sistema tikrai ne visuomet veikia idealiai – vienais atvejais panašaus vektoriaus gali nerasti, o kitais atvejais, identifikuoti ne tą žmogų.

Skirtingi panaudojimo būdai

Toks yra pagrindinis veido atpažinimo technologijų veikimo principas, tačiau šių sistemų panaudojimo būdai gali būti itin skirtingi.

Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkė Dr. Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė išskiria, jog verslas neretai naudoja veido atpažinimo technologijas, siekiant paslaugų naudojimąsi padaryti patogesniu vartotojui.

„Pavyzdžiui, nuvykstant į sporto klubą klientas yra atpažįstamas iš veido. Arba naudojantis mobiliomis aplikacijomis, parodžius savo telefoną, jis atrakinamas.

Tokiu būdu patikrinama, ar asmuo kuris sako esąs tas asmuo, būtent toks ir yra. Vieną kartą jo vaizdas yra įdedamas ir patikrinama, ar čia tas pats asmuo“, – vardija E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė.

Beje, tokias technologijas kuria ir Lietuvoje veikiantys verslai. Dar šių metų kovą žiniasklaidoje pasirodė žinia, jog nuo rugsėjo mėnesio, kai kuriose parduotuvėse pirkėjų amžius bus nustatomas pasitelkiant dirbtinį intelektą (DI).

Šią sistemą sukūrė įmonė „StrongPoint“ – technologijos kūrėjai sako, jog panaudojant DI, apsipirkimas klientams bus greitesnis.

„Testinės automatinės veido atpažinimo sistemos pradės veikti jau šį rudenį. Tai reiškia, kad laikui bėgant jos supaprastins apsipirkimą savitarnos kasose ir leis padidinti apsipirkimo greitį. Parduotuvių darbuotojai galės daugiau dėmesio skirti klientų aptarnavimui savitarnos kasose, o tai pagerins apsipirkimo patirtį visiems. Juk trumpesnės eilės ir greitesnis apsipirkimas – visų mūsų interesas“, – tuomet teigė „StrongPoint“ Savitarnos produkto direktorius Povilas Kepalavičius.

Jis taip pat pabrėžė, jog jokių duomenų ši sistema nesaugo, atpažinus pirkėjo veidą, duomenys iš karto ištrinami.

E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė pastebi, jog nemažas grėsmes kelia kitokie atvejai – kuomet žmogus užfiksuojamas be jo sutikimo ir kone akimirksniu nustatoma jo tapatybė.

„Kur kas pavojingesnis būdas – kai gatvėje viskas filmuojama, užfiksuojamas žmogaus veidas ir tada greitai pertikrinama realiu laiku per daug duomenų bazių, labai greitai nustatoma konkretaus žmogaus tapatybė. Tie panaudojimo tikslai yra labai skirtingi.

Ir jeigu kalbėti apie tą pirmą, kai yra tiesiog patikrinama, ar tai yra tas pats asmuo, kaip sako esantis, tai čia pavojų gal yra mažiau.

Bet tie atvejai, kuomet realiu laiku patikrinama iš daug skirtingų veidų, tas būdas yra keliantis daugiau grėsmės žmogaus teisėms“, – perspėja mokslininkė.

Trūksta informuotumo

Nepaisant potencialių grėsmių, Lietuvos gyventojai apie veido atpažinimo technologijas žino itin nedaug.

„Problema yra ne tiek pačios technologijos, bet tiek Lietuvoje, tiek kitose Rytų Europos valstybėse yra nepakankamas žmonių informuotumas ir noras domėtis šia tema.

Jei kitose šalyse (kalbama apie Vakarų Europą, aut.) yra daug nevyriausybinių organizacijų kurios garsiai šneka, kad veido atpažinimo technologijos gali pažeisti žmogaus teises, tai pas mus nevyriausybinių organizacijų, tiesiogiai dirbančių su šita tema, beveik nėra.

Lietuvoje daugiau kalbama apie teigiamus šių technologijų aspektus ir mažiau kalbama apie grėsmes, nors apie tai tikrai reikėtų daugiau šnekėti“, – teigia E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė.

Nepadeda ir tai, jog Lietuvos institucijos apie šių technologijų naudojimą atvirai nekomunikuoja.

Pavyzdžiui, portalas „Kas vyksta Kaune“ pabandė paklausti Policijos departamento, ar policija savo darbe naudoja veido atpažinimo technologijas. Uždavus klausimą, buvo sulaukta itin migloto atsakymo.

„Apie policijoje naudojamas įvairias technologijas, metodus ir būdus viešai nekomentuojame“, – nurodė Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus vedėjas.

Kaip pastebėjo mokslininkė, apie naujųjų technologijų keliamus pavojus retai informuoja ir Lietuvoje veikiančios žmogaus teisių organizacijos.

Anot mokslininkės, veido atpažinimo technologijų keliamų grėsmių problema dar netapo tokia aktualia visuomenėje, kad šiuos poreikius atlieptų ir žmogaus teises ginančios organizacijos.

„Nevyriausybinės organizacijos (Lietuvoje, aut.) yra labiau šakinės – gauna tam tikroje srityje (antikorupcija ar skaidrumas) ir toje srityje dirba. Arba bendra žmogaus teisių sritis – kalbama apie saviraiškos laisvę, ar kitas labiau apčiuopiamas, nuo seno gerai žinomas teises ir laisves. (…)

Pirmiausia, nelabai yra finansavimo, tokiai organizacijai atsirasti.

Antra – daryčiau prielaidą, kad Lietuvoje nėra buvę rimtų su šiomis technologijomis susijusių skandalų“, – svarstė pašnekovė.

Naudoja ir teisėsauga

Visgi anot E. Kavoliūnaitės-Ragauskienės, teisėsauga savo darbe tikrai naudoja veido atpažinimo technologijas.

Užsienio valstybėse buvo nuskambėjęs ne vienas atvejis, kuomet teisėsauga protestų ar riaušių dalyvių tapatybes nustatė veido atpažinimo technologijų pagalba. Kai kuriais atvejais, DI suklydo ir kaip nusikaltėlius nustatė niekuo dėtus žmones.

„Anglijoje buvo bylos dėl to, kad per futbolo rungtynes kilus riaušėms, naudojant veido atpažinimo technologijas buvo nustatyti ir sulaikyti asmenys, kurie tose riaušėse dalyvavo. Buvo skandalai ir todėl, kad žmonės buvo stebimi gatvėse, buvo false positive (liet. klaidingai teigiamų, t.y kai rodomas teigiamas vektorius, bet asmuo neturi tinkamų požymių, aut.) atvejų, kai buvo pagaunami ne tikrieji nusikaltėliai“, – pasakoja pašnekovė.

Tačiau panašu, jog bent ribota apimtimi veido atpažinimo technologijas naudoja ir Lietuvos teisėsaugos institucijos.

Tai buvo nustatyta Lietuvos mokslų tarybos finansuojamo mokslinio tyrimo „Veido atpažinimo technologijos valstybės institucijų veikloje: teisiniai iššūkiai ir galimi sprendimai“ (VeidAI) atlikimo metu, kuomet buvo atliekami pusiau struktūruoti interviu.

Anot specialistės, veido atpažinimo technologijos gali būti naudojamas ne tik norint iš karto atpažinti veidus. Pavyzdžiui, vaizdas gali būti užfiksuotas įprasta stebėjimo kamera, o tuomet surinkta medžiaga perleidžiama per veidų atpažinimo įrankius.

„Tyrimo metu kalbėjau su specialistais, kurie tiesiogiai dirba su veido atpažinimo technologijomis. Jie atskleidė, kad kai buvo vienas iš svarbiausių pasipriešinimo valdžiai atvejų, berods sausio 16 d., tie viešosios tvarkos pažeidėjai buvo filmuojami ir daugelio jų tapatybė buvo nustatyta naudojantis šiomis technologijomis. Ar buvo imtasi veiksmų, kas buvo nustatyta, tai jau kitas klausimas.

Esmė, kad teisėsauga turi visus būdus nustatyti asmenis, kurie prieštarauja valdžios veiksmams. Kadangi pas mus viešų protestų nėra tiek ir daug, galbūt ta problema nėra tokia ir aktuali. Bet jei tai nutiktų, valdžia tikrai turėtų galimybes susidoroti su tais, kas jai prieštarauja“, – teigia E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė.

Kadangi gyventojai nėra itin gerai informuoti apie šių technologijų naudojimą, gyventojai retai kreipiasi į institucijas prašydami ištirti, ar jų atžvilgiu duomenys buvo renkami teisėtai.

„Tikrai ne visada žmogus žino, kada prieš jį vykdomi operatyviai veiksmai. Ir išsiaiškinti, ar teisėtai, ar neteisėtai yra vykdomi operatyviai veiksmai, paprastam žmogui labai sudėtinga“, – pastebi mokslininkė.

„Man atrodo, kad pažeidimų atvejų tikrai būna“, – pridūrė pašnekovė.

Oficiali statistika patvirtina šią versiją. Portalas „Kas vyksta Kaune“ kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (VDAI) ir paklausė, ar inspekcija yra nustačiusi atvejų, kuomet duomenys būtų neteisėtai surinkti ar apdoroti naudojant veido atpažinimo sistemas.

Inspekcija atsakė, jog tokių atvejų nepasitaikė nei vieno.

„Iš Jūsų paklausimo, manytina, kad Jūs teiraujatės apie neteisėtus biometrinių duomenų tvarkymo atvejus, kai tvarkomas veido atpažinimas. Informuojame, kad tokių atvejų Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nėra nustačiusi“, – pateiktame atsakyme teigia VDAI teisės skyriaus patarėja Oksana Pedaniuk.

Primename, tyrimus dėl galimai neteisėtai renkamų duomenų VDAI pradeda ne pati, o pagal gautą skundą. Taigi tikėtina, jog Lietuvos gyventojai tokių skundų institucijoms neteikia.

Reguliavimas nepakankamas

Nors potencialios grėsmės yra nemažos, Lietuvoje šių technologijų naudojimas nėra reglamentuojamas atskiru įstatymu. Remiamasi bendromis Europos Sąjungos direktyvomis, Bendrojo duomenų apsaugos reglamentu (BDAR).

Europos Sąjungos lygmeniu lyg ir bandoma pasverti grėsmes. Štai Europos Parlamentas 2024 m. galutinai priėmė ES dirbtinio intelekto aktą – tai pirmasis pasaulyje išsamus teisinis dokumentas, skirtas reguliuoti dirbtinio intelekto sistemas.

Šis aktas įsigalioja etapais, nuo šių metų rugpjūčio bus pradedamos taikyti nuostatos dėl bendros DI priežiūros ir valdymo, taip pat dėl didelio masto (general-purpose) DI modelių.

Visgi E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė sako, jog ES dirbtinio intelekto aktas veikiausiai netaps saugumo garantu.

„Didžiausia problema yra ta, kad visas reguliavimas kalba apie ribojimus tvarkant biometrinius duomenis. Bet naudojant veido atpažinimo technologijas, tą galima atlikti realiuoju laiku. Tas dirbtinio intelekto akte yra sureguliuota – to daryti nebegalima, išskyrus tam tikras išimtis.

Bet tuo atveju, jeigu daromos paprastos nuotraukos ir jos yra praleidžiamos per veido atpažinimo technologijas ir asmuo yra identifikuojamas, tokie atvejai nebus sureguliuoti.

Galima surinkti labai daug nuotraukų ir vaizdo įrašų apie kažkokius žmones, sudaryti didelį poolą (duomenų bazę, aut.) ir tai nėra reguliuojama. Bet tada atsiranda problema, kad praleidus visą tą poolą vieną kartą per veido atpažinimo technologijas, bus įmanoma nustatyti tūkstančius tapatybių.

Tas reguliavimas, sakyčiau, yra nelabai patikimas“, – pabrėžia mokslininkė.

Pasak E. Kavoliūnaitė-Ragauskienės, padėtis yra tokia prasta, jog neretai apie papildomą duomenų rinkimą sužinoma iš žiniasklaidos, o ne pačių institucijų. Vienas toks pavyzdys – Lietuvoje veikiantis habitoskopinių duomenų registras.

„Yra nurodyta, kokia informacija fiksuojama tame registre – įvairūs asmenų nuotraukų aprašai, tačiau bent atliekant tyrimą, ten nebuvo paminėta apie tai, kad būtų naudojamos veido atpažinimo technologijos.

Bet vėliau žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad vykdomas kažkoks projektas, finansuojamas iš ES lėšų, kurio metu tas registras yra sujungiamas su veido atpažinimo technologijomis – esą tai padės lengviau išaiškinti atvejus, kai nusikalstamose veiklose dalyvauja nežinomi asmenys.

Neužtikrinus tinkamo reguliavimo, tik iš žiniasklaidos paviešintos informacijos paaiškėjo, kad yra daromi tokie dalykai“, – teigia ekspertė.

Ateityje tik populiarės

„Kas vyksta Kaune“ kalbintos pašnekovės nuomone, veido atpažinimo technologijos ateityje veikiausiai tik populiarės.

Žinoma, tai tėra spėjimas, tačiau mokslininkė mano, jog nugalės kasdieninis šių technologijų patogumas.

„Technologijų patogumas kasdieniniame gyvenime ko gero nugalės. Aišku, nežinau ar pasieksime tokį stebėjimo lygmenį, kokį yra pasiekusi Kinija.

Bet viskas matyt priklauso nuo to, nuo ko ir pradėjau – ar technologijos bus naudojamos norint identifikuoti konkrečius asmenis visuomenėje, ar tik norint patvirtinti, ar tai yra tas pats asmuo (parduotuvėje, banke ir t.t)“, – reziumuoja E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė.

Autorius: Aleksandras Znamerovskis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama