Kaimo žmonės ne vien duona sotūs
Ūkininko patarėjas
Turinį įkėlė
Žalpių kaimas Kelmės r. pakraštyje, prie vieškelio Lioliai–Viduklė, yra išskirtinis savo istorine praeitimi, puoselėjamomis ir kuriamomis tradicijomis. Iš šių vietų kilę Lietuvos didžiavyriai Jeronimas ir Kazimieras Raliai, Jonas Garalevičius. Kultūrinis gyvenimas Žalpiuose buvo gyvas visais laikais – tai, pasak Žalpių bendruomenės pirmininkės, muziejaus eksponatų prižiūrėtojos ir bibliotekininkės Alinos Žalandauskienės, tik patvirtina posakį, kad žmogus negali būti sotus vien duona.
Išskirtiniai istorine praeitimi
A. Žalandauskienė – Žalpių bendruomenės pirmininkė, bibliotekininkė ir muziejaus eksponatų prižiūrėtoja – save vadina asmeniu „trys viename“. Tiek bendruomenė, tiek biblioteka, tiek muziejus Žalpiuose likę vieninteliai kultūros taškai, kuriuose vyksta švietėjiška, kultūrinė ir net socialinė veikla. Kitąmet Žalpiai minės 465-ąsias gyvavimo metines – kaimas pirmą kartą paminėtas 1561 m. Viduklės teismo aktuose. Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia pastatyta 1928 m., tad netrukus laukia ir jos jubiliejus. Piečiau Žalpių kadaise stovėjo dvaras, o iki šių dienų tebėra išlikęs saugomas Žalpių alkakalnis, vadinamas Koplyčkalniu. Nuo 1932 m. paskutinįjį gegužės sekmadienį čia švenčiami Loskavos atlaidai.
Pagal naujausius duomenis, šiuo metu Žalpiuose gyvena apie 240 žmonių. Rudenį 20 metų jubiliejų minės ir Žalpių bendruomenė. „Mūsų dabartinis kultūrinis gyvenimas labai stipriai susietas su praeitimi, tradicijų saugojimu. Tačiau natūraliai atsiranda ir naujų elementų“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo aktyvi moteris. Seniau per Loskavą Žalpiuose skambėdavo šaulių dūdų orkestrų garsai, žmonės linksmindavosi visą dieną ir išsiskirstydavo tik vakare. Šiais laikais prieš mišias tradiciškai giedamos senosios kantičkinės giesmės – Žalpių giesmininkai ir jų vadovė Danutė Anankaitė yra gerai žinomi ne tik Kelmės r. Šiemet pirmą kartą per Loskavą iš 100 kiaušinių buvo iškepta kiaušinienė, pagaminta naminės giros. Žalpiškės pristatė savo rankdarbius, mokė siuvinėjimo, mezgimo, nėrimo paslapčių.
Be jų Žalpiai – ne Žalpiai
Pasak A. Žalandauskienės, Žalpiai neįsivaizduojami pirmiausia be šviesuolių K. ir J. Ralių, J. Garalevičiaus. Žalpiškiai juos prisimena įvairiuose renginiuose. J. Ralys, gimęs 1876 m., buvo gydytojas, prozininkas, vertėjas, dar gimnazijoje pradėjo iš senovės graikų į lietuvių kalbą versti Homero epines poemas „Odisėją“ (išleista 1921 m.) ir „Iliadą“. Tiesa, „Odisėją“ vėliau baigė versti Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jurgis Talmantas, Pranciškus Žadeikis, išleista 1930 m. J. Ralio dėka abi poemos į lietuvių kalbą išverstos daug anksčiau, negu į kai kurias kitas pasaulio kalbas. Šviesuolis mirė 1921 m. Jonavoje, palaidotas senosiose Jonavos kapinėse. Žalpių parke šviesuolio atminimui stovi akmuo, jo vardu pavadinta gatvė.
Kitas Žalpių krašto šviesuolis – K. Ralys – gimė 1885 m. Jis buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, švietėjas, rašytojas, spaudos darbuotojas, politinis veikėjas. 1900–1902 m. gyveno JAV, kartu su tėvu dirbo anglies kasyklose. Į Lietuvą grįžęs 1902 m., 1910–1914 m. dirbo redakcijoje „Lietuvos ūkininkas“, vėliau bendradarbiavo leidiniuose „Talka“, „Trimitas“, „Jaunimas“. Vilniuje savarankiškai pasirengė mokytojo egzaminams, baigė agrotechnikos kursus. K. Ralys 1917 m. dalyvavo Vilniaus konferencijoje, buvo I–III Seimo narys. K. Ralys neišvengė tremties – su šeima 1951 m. atsidūrė Krasnojarsko krašte. Iš Žalpių kilęs šviesuolis mirė 1957 m., jau grįžęs iš tremties, Kaune, ten ir palaidotas.
Pasak A. Žalandauskienės, K. Ralys aktyviuoju savo veiklos laikotarpiu kėlė tautiečių švietimą ir tautinį supratimą, Žalpių apylinkėse slapta platino lietuvišką spaudą ir knygas. 1916 m. išleido 6 ranka rašytus pirmojo Kelmės r. laikraštėlio „Mūsų ašaros“ numerius. Tais pačiais metais Žalpiuose įkūrė jaunimo ratelį „Dobilėlis“, jam vadovavo. 1919 m. rugsėjo mėn. K. Ralio namuose ratelis perorganizuotas į Žalpių šaulių kuopą. 1918–1919 m. įkūrė Žalpių valsčiaus komitetą. Išleido keturias knygas: apysaką „Vienturtis“, pjesę „Kova su girtuoklyste“, publicistines knygeles, yra parašęs apsakymų, eilėraščių. „K. Ralio sodybvietėje yra pastatytas paminklinis akmuo, prieš penketą metų ant buvusios Žalpių mokyklos pastato atidengta jam skirta atminimo lenta. Neužmirštas Žalpiuose K. Ralys“, – pažymėjo A. Žalandauskienė.
Dar viena išskirtinė Žalpių asmenybė – Lietuvos muzikos instrumentų meistras, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, aviacijos konstruktorius, verslininkas J. Garalevičius. Šviesuolis gimė 1881 m. Žalpiuose, mirė 1943 m. Kaune. Mokėsi statyti vargonus bei dirbo Barnimo Griunebergo vargonų statybos įmonėje Lenkijoje. Vargonus montavo įvairiose šalyse.
1898 m. atvykęs į Kauną, susipažino su kompozitoriumi Juozu Naujaliu. Per kompozitorių gavo pasiūlymą pataisyti Kavarsko bažnyčios vargonus. Kadangi užsakymų greitai pagausėjo, J. Garalevičius pradėjo dirbti savarankiškai. Neilgai trukus meistras pastatė pirmuosius naujus vargonus, o vėliau, kai kuriais duomenimis, Kaune įsigytame name įsirengė ir vargonų dirbtuvę. Manoma, kad nuo 1898 iki 1914 m. J. Garalevičius suremontavo, restauravo ir perstatė apie 100 vargonų, pastatė apie 20 naujų vargonų. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą vargonų dirbtuvė buvo sunaikinta.
Kita J. Garalevičiaus aistra buvo sklandytuvai. Kartu su A. Kulvinskiu 1911 m. savo dirbtuvėse jis sukonstravo ir pagamino pirmuosius Lietuvoje sklandytuvus. „Dažnai sulaukiu klausimo, kas yra pagrindinis renginių organizatorius kaime. Organizavome Kovo 11-osios renginį, kuris sutapo su K. Ralio 140-osiomis gimimo metinėmis. Bendrai organizavome, dar prisidėjo ir Pakražančio kultūros skyrius, mokykla. Muziejuje šiai asmenybei yra atskira ekspozicija. Prieš penkerius metus K. Ralio sūnus Dobilas Ralys Žalpiams padovanojo atšviestą tėvo dienoraštį, rašytą nuo 1910 m. Pristatymą su meniniais intarpais paruošiau kaip bibliotekininkė. O susirinkome į bendruomenės namus“, – pasakojo ŪP pašnekovė.
Pasak jos, jei ne K. bei J. Raliai ir J. Garalevičius, greičiausiai Žalpiuose nebūtų atsiradęs ir muziejus. Būtent K. Raliui vadovaujant Žalpių valsčiui buvo nuspręsta Žalpiuose pastatyti mokyklą. Muziejus 2006 m. įkurtas uždarytos mokyklos pastate ir iš pradžių priklausė bendruomenei, o dabar – Kelmės krašto muziejui.
Pamoka ir skanūs užsiėmimai
Žalpių muziejuje įrengtos ekspozicijos K. bei J. Raliams ir J. Garalevičiui, pristatoma Žalpių istorija, o nuo 2018 m. vedamos tarpukario pamokos. Pasak A. Žalandauskienės, kažkiek net keista, kad ne visai įprastos pamokos labai greitai išpopuliarėjo. Per jas į muziejų atvykę žmonės bando išmokti arba prisimena rašymą plunksnakočiais. Rašomas dailyraštis.
„Kiek tik žmonių buvo, tiek ir džiaugėsi. Emocijos – kuo geriausios. Ir vyresniems, ir jauniems labai patiko primirštas arba net nebandytas užsiėmimas. Dar papasakoju apie tarpukario švietimo reformą. Atvykusieji iš tolėliau po pamokos su mūsų šeimininkėmis gali pabandyti išsikepti bandelių bendruomenės namuose, pasivaišinti užsigerdami žolelių arbata. Kartais paprašome išsukti kastinį. Birželį sulaukėme svečių iš Pakruojo – tuomet virėme cepelinus“, – apie tarpukario pamoką ir skanius užsiėmimus pasakojo pašnekovė. Cepelinai buvo mėgstamiausias J. Ralio patiekalas, todėl žalpiškiai svarsto, ar nevertėtų cepelinų virimo edukacijos pasiūlyti lankytojams.
Nuo seno kiekvieną rudenį, nuveikę visus žemės ūkio darbus, žalpiškiai renkasi į kaimo šventę. Stengiasi patys pasiruošti meninę programą. „Mūsų žmonėms išmonės ir sugebėjimų nestinga. Galime pasidžiauti, kad Pakražančio kultūros skyriaus suaugusiųjų mėgėjų dramos teatro kolektyve – vien žalpiškiai artistai“, – pažymėjo Žalpių bendruomenės pirmininkė.
Švenčių, suėjimų, kitų renginių kokybė, patogumas žmonėms labai pagerėjo prieš keletą metų, kai 2019 m. buvo renovuoti bendruomenės namai. „Dabar pas mus – šilta, jauku. O seniau buvome priklausomi nuo oro sąlygų. Senieji namai net nebuvo šildomi“, – džiuginančiais pokyčiais dalijosi ŪP pašnekovė.
Tačiau bene didžiausias Žalpių galvos skausmas – žvyrkeliai. Neasfaltuota, per polaidžius ar šiaip šlapiais orais duobėmis „nusagstoma“ 10 km atkarpa iki Žalpių nuo Pakražančio ir Kryžkalnio pusės neleidžia dar labiau išplėtoti muziejaus, bendruomenės edukacinių programų, į renginius prisikviesti rimtų atlikėjų, kolektyvų, dalyvių. „Žmonės norėtų pas mus atvykti, dalyvauti programose, tačiau, kai sužino, jog nemažai teks važiuoti žvyrkeliu, atsisako“, – apgailestavo A. Žalandauskienė.
Rudenį Žalpių bendruomenei sukaks 20 metų. Ta proga sumanyta išleisti kalendorių, kuriame atsispindės svarbiausi, įdomiausi dalykai, nutikę per du dešimtmečius.
Svarbiausias kultūros taškas
„Galbūt ir egoistiškas atrodys mano požiūris, bet, manau, Žalpiuose svarbiausias kultūros taškas yra biblioteka. Iš bibliotekos išeina dauguma idėjų, bet nemažai pastebėjimų, pasiūlymų į biblioteką atneša ir jos lankytojai“, – pastebėjo ne vienerius metus bibliotekininke Žalpiuose dirbanti A. Žalandauskienė.
Muziejus, pasak ŪP pašnekovės, yra daugiausia edukacinė vieta. Bendruomenės irgi griežtai pagal vietą ir buvimą neapibrėši. O biblioteka visuomet gyva. Ir tikrai ne vien knygomis. Pasinaudojęs bibliotekos kompiuteriais, kaimo žmogus gali susimokėti mokesčius, užsiregistruoti pas gydytoją, į banką, sužinoti įvairios informacijos apie maršrutinių autobusų grafikus, seniūnijos telefonų numerius ir pan.
Didžiausią dalį bibliotekos skaitytojų sudaro jau penkiasdešimtmetį perkopę žalpiškiai ir aplinkinių vietovių gyventojai. Jei skaito tėvai, tai, pasak bibliotekininkės, ir vaikai žino kelią į biblioteką. „Kultūra yra neatsiejama žmogaus dalis. Ir visiškai nesvarbu, ar mieste, ar kaime jis gyvena, nesvarbu, kuo užsiima“, – įsitikinusi A. Žalandauskienė.
Autorius: Dalia Karpavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
