PASTABOS SPORTO ŽURNALISTIKAI

Kai žurnalo „Žurnalistika“ vyriausiasis redaktorius Vytautas Žeimantas per geriausiųjų 2024 metų Lietuvos sporto žurnalistų apdovanojimų šventę pasiūlė parašyti savo nuomonę apie šių dienų sporto žurnalistiką – sutikau iškart. Vis dėlto po kelių dienų suabejojau, ar turiu moralinę teisę vertinti profesionalių žurnalistų darbą?

 Kritikuoti lengviausia, o ir pagirti (jei yra už ką) nesunku, tačiau visa tai – tik tavo asmeninė nuomonė... Bet priminsiu, kad tai nuomonė žmogaus, pusę amžiaus dirbusio profesionalioje sporto srityje, parašiusio per šimtą straipsnių ne tik sporto tematika, pažinojusio kelių kartų geriausius sporto (ir ne tik) žurnalistus.

           Taigi pabandysiu.

           Tenka pastebėti, jog šiandien pats gyvenimas daro pataisas į žurnalistų veikloje. Jis tapo daug dinamiškesnis, nenuspėjamas. Pasaulio geopolitinė situacija verčia spręsti daugelį su sportu tiesiogiai nesusijusių klausimų. Bet šiandien ne apie tai.

           Visais laikais žurnalistas turėjo būti žingeidus, komunikabilus, greitai dirbti (šių dienų realijos). Galiu konstatuoti, jog dauguma sporto žurnalistų tokie ir yra. Tai gerai. Bet šiandien to maža. Pagrindinis akcentas – žurnalisto išsakytas ar parašytas TURINYS.

           Parašiau – „išsakytas“, ar „parašytas“. Vertinant sporto žurnalistiką reikėtų kalbėti atskirai apie žurnalistus, dirbančius TV ir radijo stotyse, interneto tinklalaidėse. Žodžiu – kalbančius – komentuojančius sporto varžybas, vertinančius atskirus sporto įvykius, reiškinius, kalbinančius sporto tematika įvairias „personas“; ir žurnalistus, dirbančius rašytinėje spaudoje (internetiniuose portaluose, periodiniuose leidiniuose, komunikacinėse agentūrose).

           Kaip jau minėjau, kokioje sferoje bedirbtų sporto žurnalistas – svarbiausia - jo pasakytas ar parašytas turinys. Čia ir susiduriame su kai kuriomis problemomis.

PRADĖSIU NUO RAŠYTINĖS SPAUDOS

Kadangi „tradicinė“ popierinė spauda (dienraščiai) praktiškai baigia sunykti, tad viskas persimetė į internetinius portalus, kurie didžia dalimi lemia ir straipsnio turinio kokybę. Pagrindinis akcentas – pavadinimas. Po to – jei tai informacija, tai labai siaura (kuo greičiau pateikta informacija, tuo geriau), o jei platesnis rašinys – koks nors nuskambėjęs negatyvas, liečiantis sporto sferą, be jokios analizės. Blogiausia, kad sporto žurnalistai pasiduoda sportininkų norui bet kuria kaina patekti į žiniasklaidos „erdvę“. Aš labai gerai matau, kad nemažai sportininkų perpranta šių dienų realijas. Reikia būti žinomam, net nepasiekus rezultato. Jie gerai žino, ką reikia daryti, kad išgarsėtum: būti auka arba viešinti savo privatų gyvenimą.

           Kai kurie, net žinodami, jog tikrai to nebus – „kovos dėl olimpinio medalio, nes tai jam, greičiausiai „bus mano paskutinės olimpinės žaidynės“. (Geriausia prieš olimpinių žaidynių sezone pasiekta vieta – penkiasdešimtukas)... Bet skaitytoją sudomino!

           Šiuolaikinių olimpinių žaidynių atgaivintojas Pjeras de Coubertinas sakė, jog olimpinis varžybų principas turi būti „svarbu ne laimėti, o dalyvauti ir kovoti dėl pergalės“. Mūsų atletai vis dažniau tik patekę į svarbiausias ketverių metų (gal net karjeros) sporto žaidynes sako – „noriu mėgautis varžybomis“. Galvoju, jog „mėgautis“ galima tik joms (varžyboms) pasibaigus ir nebūtinai pasiekus pergalę, bet prisiminus kovą dėl jos. Kažkodėl žurnalistai negrįžta prie davusiojo interviu apie „mėgavimąsi“.

           Apskritai, šiandien beveik neturime tiriamosios žurnalistikos. Galiu drąsiai teigti, jog Lietuvoje rašančių analitinius straipsnius sporto tematika suskaičiuotume ant vienos rankos pirštų. Vertinant optimistiškai, žinau, jog tai nelengvas darbas, užimantis daug laiko, o atlygis toks pat. Redakcijos turėtų skatinti tokius autorius. Tai yra vertingiausi žurnalistai, keliantys šalies sporto kokybę.

KELIOS PASTABOS APIE „KALBANČIĄ“ ŽURNALISTIKĄ

           Dažniausiai su kalbančiais sporto žurnalistais susiduriame žiūrėdami laidas per TV ar internetą, paklausydami per radiją varžybų transliacijas. Komentarų kokybė, be jokios abejonės, priklauso nuo žurnalisto tos ar kitos sporto šakos išmanymo, taisyklių, rungtyniaujančių atletų, ir visa tai, kas su jais susiję, faktų bei  mokėjimo eteryje sklandžiai reikšti savo mintis. Kaip ir tarp rašančių analitinius straipsnius, taip ir komentuojančių gerai bent tris-keturias sporto šakas, žurnalistų yra mažai. Tai ypač jaučiasi transliuojant olimpines žaidynes (apie atidarymo ar uždarymo ceremonijų komentarus reikėtų kalbėti atskirai).

           Šiandien šalies TV populiariausios krepšinio (LKL, Eurolyga) bei futbolo, ledo ritulio varžybų transliacijos. Turime profesionalių komentatorių, tikrai gerai išmanančių sporto šakos niuansus, pažįstančių komandas, jų žaidėjus, trenerius. Vis dėlto nemaži vyresnio amžiaus (o ir dalis jaunimo) ypač krepšinio aistruolių nelabai supranta specifinius anglicizmo krepšinio terminus (pvz., „pikenrolas“, „step autas“. „pikenpépas“, „slóuteris”, „skautingas“, „svyč ól“(sweech all gynyba).

           Suprantama, jog komentatoriai lygiuojasi į krepšinio trenerių ir žaidėjų „tarmę“, tačiau būtų gerai, jog ją vartodami išverstų į lietuvių kalbą... Gaila, kad paskutinis sporto terminų žodynas, kurį buvo parengęs profesorius Stanislovas Stonkus, išleistas 2002 metais, o šių dienų Lietuvos sporto universitete parengti papildyto žodyno nėra kam (?!).

           Gerai, kai komentatoriai turi savo nuomonę vienu ar kitu žaidimo aspektu, tačiau kai kada geriau vertėtų patylėti (pvz., vertinant kai kuriuos trenerių ar teisėjų sprendimus).

           Ypač daug vertinimų pateikia krepšinio tinklalaidžių vedėjai. Dažnai pasižiūriu, tačiau dažniausiai nusiviliu ne turiniu, o vartojama leksika. Net ir garsūs krepšininkai, galbūt norėdami būti „natūralūs“, artimi žiūrovui (žiūri pakankamai daug žiūrovų) per dažnai leidžia sau reikšti „natūralias emocijas“ (pagal Lietuvių kalbos komisijos kai kurių keiksmažodžių vertinimą), jau nekalbu apie tinklalaidžių vedėjus, susireikšminusius iki begalybės.

           Čia galėčiau pacituoti žinomo filosofo Liutauro Degėsio atsakymą į klausimą: „Kaip atkreipti Jūsų dėmesį?“

           „Patraukliausi ir įdomiausi man yra protingi žmonės, nedemonstruojantys savo protingumo. Protingumą esu palyginęs su apatiniais drabužiais: tu turi būti įsitikinęs, kad jie yra, bet jų neturi matytis.“

           Norėčiau, jog dauguma sporto tinklalaidžių dalyvių atitiktų filosofo kriterijus.

           Suprantu, jog visų problemų viename rašinyje išvardinti neįmanoma, bet dar vieną pastabą privalau pasakyti, nes tą klaidą kartoja visi Lietuvos komentatoriai. Nesu labai didelis lietuvių kalbos žinovas, bet man ir kitiems skaudžiai ausį rėžia ne laiku ir ne vietoje vartojamas žodelis iš. Štai keli pavyzdžiai. „Toks atsakymas iš Žibėno. Gera pražanga iš Žemaičio. Taškai iš antrojo šanso. Pagalba iš Biručio. Koks perdavimas iš Butkevičiaus pusės“ ir t.t. O juk taip paprasta pasakyti: Žibėno atsakymas. Gera Žemaičio pražanga. Antrojo šanso taškai. Biručio pagalba. Koks Butkevičiaus perdavimas...

           Pabaigai norėčiau paprašyti pagrindinių žurnalistų „kalvių“ – mūsų universitetų kelių dalykų.

           Kai studentas jau pasirenka specializaciją, prieš nukreipiant jį stažuotėms, leisti išklausyti buvusių sporto žurnalistų, dirbusių TV, radijuje, spaudos leidiniuose, paskaitų (pakviečiant juos susitikimams su studentais). Jie tikrai turėtų ką pasakyti.

           Būtų neblogai šioje srityje bendradarbiauti su Lietuvos sporto universitetu. Kuo geriau bus parengti ne tik sporto specialistai, bet ir aukštos kultūros žurnalistai, besispecializuojantys sporto srityje, tuo tvirčiau Lietuvos sportas garantuos bent minimalų krašto populiarumą pasaulyje.

           P. S. Visiškai sutinku su 2024-ųjų – olimpinių žaidynių Paryžiuje bei Lietuvos olimpinio sąjūdžio šimtmečio Metų Lietuvos sporto žurnalistų federacijos sprendimais, apdovanojant geriausius metų žurnalistus.

Autorius: Dr. Artūras Poviliūnas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama