MOKSLO ŽURNALISTIKA: IDEALAI, PROBLEMOS, PASEKMĖS, SPRENDIMO BŪDAI

Mokslo Žurnalistika – tai specializuota žurnalistikos forma, kuria prieinama kalba, visuomenei pateikiama tiksli informacija apie naujausius mokslo atradimus, tyrimus ir inovacijas. Ji orientuota į tikslios ir patikimos mokslinės informacijos pateikimą visuomenei. Skirtingai nei mokslo populiarinimas, kuris dažnai siekia tik paprastai ir suprantamai paaiškinti sudėtingas sąvokas plačiajai auditorijai, mokslo žurnalistika apima nuodugnų tyrimą, faktų tikrinimą ir jų analizavimą.

Taigi mokslo žurnalistas yra profesionalas, kuris specializuojasi tam tikroje mokslo srityje: medicinoje, technologijose, fizikoje, biologijoje ar pan. Jis nuolat seka naujausius tyrimus, analizuoja mokslinius straipsnius ir perteikia jų esmę visuomenei. Jis laikosi objektyvumo ir mokslinio tikslumo principų. Jis veikia kaip tarpininkas tarp mokslinės bendruomenės ir visuomenės.

Tačiau realybėje skaitydami mokslo žurnalistų parašytus straipsnius, dažnai susiduriame su mokslo esmės iškraipymu. Man, kaip mokslininkui ir kaip žurnalistui, skauda širdį dėl abiejų sferų.

 Kiek pamintijęs, galėčiau įvardinti tik tris tikrai gerus mokslo žurnalistus Lietuvoje, tačiau jų vardų neminėsiu, tegul kiekvienas įsivertinęs pagal žemiau esantį tekstą, pabando atspėti ar jis patenka į šį trejetuką. Taigi turime mokslo žurnalistus ir turime problemą.

MOKSLO ŽURNALISTIKOS IDEALAS

Idealas yra aukščiausias tikslas, vertybė ar būsena, kuri laikoma tobula. Tai siekiamybė, tai idėja, standartas arba etalonas, įkūnijantis tobulumą, kuriuo žmogus vadovaujasi savo gyvenime, veikloje, darbe bei egzistenciniuose pasirinkimuose. Nors idealas paprastai nėra pasiekiamas, jis tarnauja kaip tam tikros gairės, leidžiančioms tobulėti. Taigi, pabandykime apsibrėžti kuo savo darbe turi vadovautis mokslo žurnalistas.

Mokslo ir žurnalistikos idealas yra duomenų tikslumas ir jų perteikimo objektyvumas, tad čia nėra vietos improvizacijai, tu negali piršti savo asmeninės nuomonės, tad privalai vengti subjektyvumo ir iškraipymo. Perskaitęs mokslo straipsnį, turi gebėti tiksliai perteikti jo esmę. Tai nėra lengva užduotis.

Viena mano dėstytoja mėgo kartoti: Kontekstas yra Dievas. Šventa tiesa, be konteksto niekaip. Viena vertus, be jo, net ir tiksliausiai perteikta informacija išsikreipia, kita vertus be konteksto pasidaro labai lengva manipuliuoti duomenimis, tai beje labai mėgsta daryti propagandos ir pseudomokslinių idėjų skleidėjai, bet mokslo žurnalistui to neleidžia daryti idealas. Kiekvienas save gerbiantis mokslo žurnalistas turi atsižvelgti į tai kas buvo tiriama, kokie tyrimo apribojimai ir kaip tai gali paveikti visuomenę.

Tekstą skaitantis asmuo mėgsta gauti sukramtytą informaciją. Jei žurnalistas jos nesukramto, žmogui sutrinka virškinimas, nes jis nepasiruošęs kritiškai vertinti informaciją. Taigi prieš skelbdamas savo tekstą, žurnalistai turėtų išanalizuoti mokslinius straipsnius, suprasti naudojamus metodus ir identifikuoti galimus trūkumus, o tik tada pateikti viešumon. Pats žurnalistas turi būti įgudęs tekstus vertinti kritiškai. Taigi, jis turi gebėti apie sudėtingus dalykus kalbėti parastai, nes tūlas pilietis, skaitydamas mokslinį tekstą jo nesupranta, jam mokslo kalba skamba it beprasmis ezoterinio pobūdžio garsų rinkinys. Mokslo žurnalistas turi gebėti ją išversti į žmonių kalbą. Svarbu ne tik supaprastinti, bet ir neprarasti esmės bei tikslumo.

Toli gražu ne kiekvienas geras žurnalistas, gali būti geru mokslo žurnalistu, nes tam reikia ne tik mokėti gražiai parašyti ar pakalbėti, bet ir susigaudyti moksle. Todėl mokslo žurnalistas turi gilintis į mokslą ir jo metodikas, skirti asmeninę nuomonę ir mokslo duomenis.

MOKSLO ŽURNALISTIKOS IŠŠŪKIAI

Mokslo žurnalistas susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie daro įtaką jo gebėjimui tiksliai ir suprantamai perteikti informaciją visuomenei. Viena pagrindinių problemų yra sudėtingos mokslinės medžiagos nesupratimas ir negebėjimas ją tinkamai analizuoti. Šiam procesui reikia specifinių žinių apie tyrimų metodologiją, statistiką ir mokslinių disciplinų ypatumus. Deja, tačiau daugelis žurnalistų neturi pakankamo pasirengimo šiose srityse, todėl jie dažnai remiasi paviršutiniškais šaltiniais iš kitų žiniasklaidos priemonių, o į mokslo straipsnius net nepažvelgia. Dėl kompetencijų stokos, jiems patiems sunku suprasti mokslinių straipsnių turinį ir rezultatus, o tai lemia paviršutinišką arba klaidinantį informaciją pateikimą. Nesuprantant mokslinių tekstų specifikos, bandymas perteikti tyrimų rezultatus paprastesne forma, paprastai pasibaigia kokia nors pseudomosline nesąmone ar elementariu nusišnekėjimu.

Kitas svarbus iššūkis yra spaudimas, pvz. iš redaktoriaus, sukurti „klikablią“ medžiagą, kuri pritrauktų auditorijos dėmesį ir didintų puslapio nuorodos paspaudimų kiekį arba laikas per kiek reikia paruošti publikaciją. Tai, savo ruožtu, nulemia informacijos iškraipymą, netikslumus, paviršutiniškumą ar realybės neatitinkančius deklaratyvius teiginius antraštėse. Iš čia randasi antraščių sensacionalizmas, kai pavadinimas neatitinka tyrimo esmės ar ją iškraipo. „Klikabilu“, bet kartais skaitant tokį apima svetimos gėdos jausmas.

Kita bėda, retas kuris žurnalistas konsultuojasi su ekspertais. Ir nenuostabu, dažnas mokslininkas stovėdamas prieš kamerą arba duodamas interviu, jaudinasi ir šneka nerišliai, be to naudoja jam įprastą, tačiau eiliniam piliečiui sudėtingą kalbą, tad mažiau įgudęs mokslo žurnalistas tokios kalbos nesupranta, o kažką nerišliai veblenantis susijaudinęs mokslininkas, tikrai ne pats geriausias pašnekovas studijoje. Tačiau, tai, kad mokslininkai retai kada kalbinami, mažina pasitikėjimą mokslo žurnalistika ir mokslu kaip tokiu, nes vietoje pastarųjų kalbinami visokie neaiškios kilmės pseudomoklininkai, kurie paprastai patys veržiasi į studiją, o ir gražiai pakalbėti moka.

Iš pastarosios problemos išplaukia kita bėda: mokslo žurnalistas negeba identifikuoti kas yra mokslininkas, o kas ne. Kartais pseudomokslų atstovai kalbinami, kaip alternatyvios nuomonės atstovai, tačiau taip rodomas nesupratimas kas yra mokslas. Viena vertus, ši alternatyvi nuomonė nėra alternatyvi, nes negalima gretinti mokslu grįstų įrodymų ir kliedesių, kita vertus, toks gretinimas formuoja įsitikinimą, kad pseudomokslinės idėjos yra lygiavertės moksliniams įrodymams. Tokiu būdu populiarinamas pseudomokslas ir bukinama visuomenė.

PASEKMĖS YRA...

Netinkama mokslo žurnalistika turi rimtas ir plačiai siekiančias pasekmes, nes ji formuoja visuomenės nuomonę, požiūrį į mokslą. Ilgainiui tai atsiliepia ekonomikai ir visuomenės sveikatai. Klaidingai pateikiama informacija apie mokslo atradimus ir naujoves formuoja nuomonę, kad moksliniai tyrimai yra nepatikimi, prieštaraujantys vieni kitiems.

Nepatikima mokslo žurnalistika sudaro pagrindą pseudomokslų plitimui. Tam labai pasitarnauja socialiai tinklai. Sudedame prastą straipsnio turinį ir visuomenėje egzistuojančią antraščių kultūrą gauname užtaisą, kuris ypatingai stipriai leidžia plisti pseudomoksliniams blėniams. Pseudomokslų plitimas skatina visuomenę pasitikėti menamomis gydymo praktikomis, nepatikrintais produktais ir pasaulėžiūrinėmis koncepcijomis.

Klaidinančios arba iškraipytos medicininių tyrimų naujienos skatina nepasitikėjimą gydytojais, vakcinomis ar kitais mokslu grįstais gydymo būdais. Tai gali turėti tiesioginę įtaką visuomenės sveikatai, o individualiais atvejais tragedija. Netikusi mokslo žurnalistika siejasi ir su ekonominė žala, nes pasitikėjimas pseudomokslais nulemia uždelstą gydymą, generuoja daugiau ligonių, o tai vėliau kenkia darbo rinkai nes apkraunama sveikatos apsaugos sistema. Pakanka, kad dalis visuomenės, patikėjusi alternatyviais gydymo būdais, atsisako vakcinų, staigiai išauga sveikatos apsaugos kaštai. Tai gali atvesti ir prie medicininės sistemos krizės.

Įsisąmoninus kokią reikšmę, visuomeninės nuomonės formavime, turi mokslo žurnalistas, ateina suvokimas, kad kiekvienas viešumon išeinantis netikęs straipsnis ar vaizdo siužetas, turi tam tikras moralines pasekmes. Tikėtina, kad netikęs mokslo žurnalistas arba žurnalistas pozityviai pristatinėja pseudomokslus, netiesiogiai gali būti atsakingas už dešimtis ar šimtus mirčių.

 Man asmeniškai, nesinori net ir netiesiogiai, pakenkti kitam žmogui, tad stengiuosi, kad mano straipsniai apie mokslą būtų kuo tikslesni ir ugdytų skaitančiojo kritinį mąstymą.

KAIP IŠSPRĘSTI MOKSLO ŽURNALISTIKOS PROBLEMAS?

Nei vienas negimė mokėdamas, tad kiekvienas mokslo žurnalistas turi nuolat šviestis. Tai reiškia, kad jis asmeniškai arba jo darbdavys, turi investuoti į specializuotus mokymus, kurie suteiktų žurnalistui pagrindines mokslo žinias ir gebėjimus analizuoti mokslinius straipsnius. Tokius mokymus gali kuruoti pvz. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, kuriame yra žurnalistikos bakalauro programa (deja peržiūrėjus ją neaptikau mokslo žurnalistikos dalyko, o jis turėtų ten atsirasti). Dar geriau, jei mokslo žurnalistais taptų asmenys ne vienerius metus dirbę mokslininkais, bet čia vėlgi, mažai tikėtinas idealas, ne faktas, kad geras mokslininkas bus geras žurnalistas, o ir abejoju ar net ir didžiausi Lietuvos dienraščiai skirs laiko ieškoti tikro specialisto: moki rašyti, gauni algą, ko dar reikia?

Pravartus būtų ir glaudus mokslo žurnalistų bendradarbiavimas su mokslininkais, pvz. Naujų Metų išvakarėse į laidą pasikviesti ir pakalbinti mokslininkus, kurie pristatytų kas nuveikta per šiuos metus ir kas numatoma ateinantiems, o ne kalbinti astrologus. Tokiu atveju pasaulio bei mokslo įvykius, problemas ir jų sprendimo būdus derėtų aptarinėti su mokslininkais, o ne su alternatyvaus pasaulio gyventojais, neturinčiais išsilavinimo aptariamame klausime. Tai turėtų būti visuotinai priimta etikos norma.

Kitas problemos sprendimo būdas galėtų būti faktų tikrintojų pareigybė žiniasklaidos priemonėse. Šie asmenys turėtų užtikrinti publikuojamos informacijos patikimumą. Tokių bandymų tarsi ir būta, bet jie pavieniai ir ne nelabai suveikė. Greičiausiai dėl to, kad tikrino tik labai siauros srities faktinę informaciją. Faktų tikrintojų pareigybė veiktų, jei būtų tikrinamas visas dienraščio turinys, nes dabar viename straipsnyje pateikiama patikrinta ir patikima informacija, o greta puikuojasi pseudomokslinė arba ezoterinė nesąmonė. Save gerbianti žiniasklaidos redakcija neturėtų apsileisti iškraipyta informacija.

Mokslo žurnalistas turi suprasti, kad greta visuomenės informavimo, jis turi ir kitą svarbią funkciją – visuomenės švietimą. Kuo daugiau mokslo žurnalistika pateikia kokybiškų, kritiškų bei tikslių straipsnių apie mokslą ir jo pasiekimus, tuo labiau visuomenė geba kritiškai mąstyti. Kritiškas mąstymas svarbus ne tik aptariant mokslo klausimus, bet ir renkant atstovus į Seimą, nepasiduodant hibridinio karo propagandai ir visokiems anti-judėjimams bei gvildenant medicinos klausimus.

PABAIGOS PAMĄSTYMAS

Tai buvo trumpas žvilgtelėjimas į mokslo žurnalistikos pasaulį ir jo problemas. Viliuosi, kad ateityje šiai sričiai bus skiriama vis daugiau dėmesio. Gyvename neramiais laikais, tad neturime prabangos rašyti ir skaityti kvailystes. Kelkime mokslo žurnalistikos kokybę ir per tai ugdykime sąmoningą visuomenę.

Autorius: Dr. Gabrielius E. Klimenka Vytauto Didžiojo universitetas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama