Lietuvių kalba Kipre: kaip išlaikyti tapatybę tarp kelių kalbų

2008 metais su šeima į Kiprą persikėlusi nekilnojamojo turto agentūros savininkė Rasa šiandien vadovauja verslui ir aktyviai puoselėja lietuvišką tapatybę – tiek savo šeimoje, tiek lietuvių bendruomenėje. Nors šalyje oficialios kalbos yra graikų ir turkų, o plačiai paplitusi ir anglų kalba, Rasa pabrėžia, kad lietuvių kalba jos šeimoje išliko gyva ir svarbi.

Persipynusios kalbos – kasdienybė, bet lietuvių kalba svarbiausia

„Aš su vaikais kalbu lietuviškai, tai mūsų kasdienybė, todėl išlaikyti kalbą Kipre mums paprasta. Dėl gramatikos ar žodyno – čia reikia stengtis daugiau, reikia įdėti daugiau pastangų ir lavinti vaikus papildomai“, – sako Rasa. Ji pasakoja, kad skatina vaikus žiūrėti lietuviškas televizijos laidas ir filmus, nes emigracijoje gyvenančių vaikų kalboje dažnai pasitaiko linksnių ar žodžių darybos klaidų, o jas geriausiai gali padėti ištaisyti nuolat girdima kalba ir buvimas lietuviškoje aplinkoje.

Maišytas kalbų vartojimas – dažno užsienyje gyvenančio lietuvio realybė. „Kai mes kalbame, kartais viename sakinyje būna trys kalbos, pavyzdžiui: „susitinkam prie „school“, – pasakoja Rasa. 

Pasak jos, tai neišvengiama, kai šeima kasdien kalba keliomis kalbomis. Ji stengiasi paaiškinti vaikams žodžius ir angliškai, jei įtaria, kad lietuviško termino jie gali nesuprasti. Tačiau vaikai dažnai nustebina: „Mano vaikai man pasakė: „Mama, tu negalvok, kad mes lietuviškai blogai kalbam. Mes viską ir taip mokam“, – šypsosi Rasa.

Svarbus vaidmuo tenka ir vasaros atostogoms Lietuvoje – tai proga sustiprinti kalbinius įgūdžius natūralioje aplinkoje. „Aš stengiuosi, kad vasaros atostogas vaikai leistų Lietuvoje. Tuomet augdami lietuviškoje aplinkoje po vasaros jie daug geriau kalba lietuviškai.“

Bendruomenė – išlaikytos kalbos pagrindas

Rasa pasakoja, kad ne tik jos šeimoje, bet ir tarp kitų Kipre gyvenančių lietuvių šeimų gimtoji kalba išlieka svarbi. „Didžioji dalis Kipre gyvenančių lietuvių vaikų kalba gimtąja kalba. Jų antroji kalba dažniausiai yra graikų, kartais turkų. Angliškai irgi visi kalba, bet lietuviškai – būtinai“, – pasakoja Rasa. 

Lietuvių bendruomenė Kipre veikia kaip tikra atrama. „Bendruomenė vienija ne tik mus, bet ir vaikus. Organizuoja proto mūšius lietuviškai, veikia šeštadieninė mokyklėlė. Mamos susitinka ne tik sau, bet ir tam, kad vaikai tarpusavyje bendrautų“, – sako ji.

Rasa vadina save „Lietuvos ambasadore Kipre“, nes vietiniams dažnai pasakoja apie lietuvių kalbą ir kultūrą. „Jie dažnai klausia, į ką yra panaši lietuvių kalba, iš kur ji kilusi. Tai priverčia susimąstyti ir mane pačią.“ Pasak jos, kipriečiai lietuvių kalbą vertina – girdi ją kaip gražią ir išskirtinę.

Be kasdienės kalbos praktikos, lietuvių bendruomenė Kipre puoselėja ir kultūrines tradicijas. „Mes kviečiame muzikantus iš Lietuvos, organizuojame lietuviškos muzikos vakarus. Netgi buvome pasikvietę atlikėją Donatą Montvydą – surengėme vakarėlį su baltos spalvos tema. Pamatę, kaip smagu, dabar ir kipriečiai bando kažką panašaus daryti.“

Rasos istorija – tai pavyzdys, kaip net gyvendami toli nuo Lietuvos lietuviai geba išsaugoti kalbą ir kultūrą, ją perduoti vaikams bei dalintis su kitų tautų atstovais. 

Remiantis 2021 metų surašymo duomenimis, Kipre gyvena ne mažiau kaip 66 skirtingų tautybių atstovų, iš kurių apie 86 000 – ES piliečių ir 142 514 – ne ES piliečių. Nors oficialiuose duomenyse lietuvių skaičius nėra atskirai išskirtas, „InterNations“ platformoje lietuvių imigrantų bendruomenė Kipre apibūdinama kaip „tvirta ir aktyvi“, su reguliariais susitikimais – daugiausia Nikosijoje, Limasolyje ir Pafose. Nikosijoje įsikūręs ir Lietuvių garbės generalinis konsulatas.

Autorius: Gerda Vaičiūnaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama