Cerebrinį paralyžių turintis vertėjas Matas: „Šeima visada sakė, kad plytų nenešiosiu, todėl turiu kažką veikti su galva“

[intro_text content="„Žmonių požiūris, ypač mano kartos, jau yra kitoks. Jeigu ir sulaukiu kreivų žvilgsnių, tai būna pensininkų, kurie arba stebisi, arba sako: vaikeli, aš už tave pasimelsiu“, – apie mažėjančią negalios stigmą visuomenėje kalba MATAS GELEŽAUSKAS. Cerebrinį paralyžių turintis Matas dar vaikystėje pamilo knygas, o šiandien sėkmingai dirba vertėju iš anglų ir ispanų kalbų."] Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Penktojoje dalyje istorijos herojus Matas pasakoja apie knygų vertėjo darbo ypatumus, paties kuriamą darbotvarkę ir optimistinio požiūrio į gyvenimą priežastis. [youtube embed=yySZck374CU] „Žmonės laksto, o tu keturiomis šliaužioji“ Gimti turėjęs kovo 10 dieną, Matas pasaulį išvydo naujųjų metų išvakarėse. Kūdikio neišnešiotumas lėmė cerebrinį paralyžių. „Paralyžius būna lengvas, jei žmogus paeina be jokios pagalbos, tik šiek tiek šlubuodamas. Sunkus, jei vos pasėdi vežime, tavęs nelaiko stuburas ir būni susmukęs kaip bulvių maišas. Aš esu per vidurį – su lazdomis galiu nueiti apie kilometrą“, – paaiškina Matas. Kaip pasakoja istorijos herojus, judėjimo negalia neleido lakstyti po kiemą ir žaisti su vaikais, todėl nuo vaikystės pamėgo skaityti knygas: „Skaityti išmokau ketverių ir tik dvylikos metų gavau pirmąjį kompiuterį.“ Paūgėjęs Matas pradėjo lankyti integruotą mokyklą, kurioje trečdalis moksleivių turėjo įvairias negalias. Vis dėlto vaikinas anksti suprato savo kitoniškumą: „Mokykloje matai, kad žmonės laksto, o tu keturiomis šliaužioji. Vienu metu paauglystėje išgyvenau liūdesį, klausiau savęs: „Kodėl aš ne toks, kaip visi?“ „Galiausiai susitaikiau su mintimi, kad kitaip nebus. Cerebrinis paralyžius yra toks daiktas, kad kol nemokėsime persodinti neuronų, tol bus nepagydomas. Galima tik palengvinti“, – sako pašnekovas. [caption id="attachment_1315610" align="alignleft" width="1830"] Vertėjas Matas Geležauskas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Lingvistikos ir pedagogikos studijos Mokyklos metams einant į pabaigą ir artėjant laikui rinktis studijas, Matas turėjo malonių sunkumų – kadangi sekėsi beveik visi mokomieji dalykai, išsirinkti vienintelę profesinę kryptį pasirodė sunku. „Mokykloje daugmaž visi pažymiai buvo geri, išskyrus dalykus, kuriems reikėjo rankų – dailės ir technologijų. Vieną dieną atsiverčiau pažymių knygutę ir pažiūrėjau, kuriose pamokose mano pažymiai buvo stabiliausi. Atsakymas – anglų ir lietuvių kalbos. Rinktis lietuvių kalbą atbaidė dvyliktos klasės kursas, o išmėginti anglų pasirodė įdomu. „Man patinka kalbos, bet netraukė literatūros nagrinėjimas, todėl ieškodamas specialybės radau lingvistiką. Tai kaip filologija, tik išmetus literatūrą – kalbos kaip reiškinio nagrinėjimas“, – aiškina Matas. Šalia ispanų ir anglų lingvistikos vaikinas pasirinko gretutines pedagogikos studijas: „Dvyliktoje klasėje, žiūrint į savo mokytoją, šmėstelėjo mintis, kad padaryčiau geriau. Taip, tam reikia žinių, bet jeigu turi idėjų, reikia fiksuoti. Greičiausiai ne be reikalo taip galvoji.“ [caption id="attachment_1315623" align="alignleft" width="1920"] Vertėjas Matas Geležauskas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Pirmasis žmogus su negalia fuksų stovykloje Paklaustas, kiek Vilniaus universiteto patalpos buvo pritaikytos žmogui su negalia, Matas atsako: „Priklauso nuo to, kur esi – Saulėtekyje ar sename Filologijos fakultete prie prezidentūros. Dabar yra geriau, o kai mokiausi senuosiuose rūmuose, buvo tragedija: laiptai, jokio lifto, daug slenksčių. Jeigu būčiau buvęs vežimėlyje, būčiau negalėjęs ten mokytis“, – atvirauja jis. Dėl kylančių klausimų būsimas studentas kartu su mama dar prieš prasidedant mokslo metams apsilankė universiteto atvirų durų dienoje. „Atsimenu, nerimavau, kad bus kaip mokykloje – 45 minučių pamoka ir 10 minučių pertrauka. Man būtų šakės – dėl savo tempo nespėčiau nueiti iš vienos paskaitos į kitą. Tada sužinojau, kad pertrauka trunka pusvalandį“, – džiugią naujieną prisimena jis. Į universiteto gyvenimą Matas sėkmingai įsiliejo nuo pat pirmųjų dienų: „Užsirašiau į fuksų stovyklą norėdamas susipažinti su žmonėmis ir jiems pasirodyti. Kadangi Užsienio kalbų institutas buvo ganėtinai jaunas, buvau pirmasis fakulteto studentas su negalia. Tiek stovykla, tiek visa kita praėjo puikiai.“ „Visiems dėstytojams sakydavau tą patį: jeigu neįskaitysite mano kringelių, pasakykite – atsinešiu kompiuterį arba ką nors sugalvosiu. Vienas dėstytojas vėliau prisipažino, kad mano rašinius skaito paskutinius, nes žino, jog užtruks. Kita dėstytoja pasakė: „Nesijaudink, jaunystėje šifravau hieroglifus – kaip nors perskaitysiu““, – juokiasi Matas. [caption id="attachment_1315609" align="alignleft" width="1828"] Vertėjas Matas Geležauskas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Sėkmė pasirinkus svajonių profesiją Dar studijuodamas Matas pradėjo dirbti vertimų biure – kalbos kursų mokytoju: „Tai buvo pirmasis mano darbas – tam tikrą valandą atvažiuoti į įstaigą ir vesti pamokas. Tačiau visą laiką žinojau, kad jeigu ir mokysiu, tai bus antrinė veikla. Norėjau susitelkti į vertimus.“ Svajonė išsipildė, kai ketvirtame kurse lingvistikos studentai turėjo atlikti vertimų praktiką: „Dauguma kursiokų nuėjo arba į vertimų biurus, arba naujienų portalus, o aš vienintelis pasirinkau leidybą. Jau tada supratau, kad noriu versti knygas.“ „Parašiau vienai leidyklai, paaiškinau, ko man reikia, jie man davė dviejų knygų ištraukas. Viena jų buvo Henry Davido Thoreau „Voldenas“. Ne pats lengviausias tekstas – XIX amžius, kitokia anglų kalba nei dabar. Prie teksto praleidau kelias valandas, padariau geriausia, ką galėjau, bet buvau nusiteikęs, kad gerai nebus. Gavau atsakymą: „Vertimas vietomis geresnis už tą, kurį naudojame oficialiai.“ Tai buvo pirmasis kertinis momentas, kuris užtvirtino, kad galiu versti knygas“, – karjeros pradžią prisimena istorijos herojus. [caption id="attachment_1315617" align="alignleft" width="1826"] Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] Keturios darbo dienos per savaitę Dirbdamas pagal individualią veiklą, Matas darbų grafiką gali dėliotis pagal savo poreikius. Tokiu būdu dabar jis dirba ne penkias, o keturias dienas per savaitę. Likusią laisvą dieną išnaudoja mokydamas. „Standartinė dienos norma yra 8 puslapiai, taip per savaitę susidaro 32. Vienas puslapis – pusvalandis gryno darbo, o sudėjus visą dieną su pertraukomis, išeina beveik normali darbo diena – 8 valandos. Išvertęs trečdalį ar pusę knygos, kad nebūtų perdegimo, darau savaitės pauzę. Vieną kartą tai patyriau ir nebenoriu, kad pasikartotų – savaitę laiko negalėjau net paspausti „Word“ ikonėlės. Baigęs knygą pasiimu ilgesnes atostogas, pavyzdžiui, mėnesį. Per visus šiuos metus išmokau, kaip svarbu yra poilsis“, – vertėjo darbo rutina dalijasi jis. Matas neslepia džiaugsmo iš pirmo karto pasirinkęs svajonių profesiją: „Pasikalbėjęs su jaunesniais žmonėmis girdžiu: nežinau, kur stoti, įstojau, bet nepatinka arba nežinau, ką veikti ateityje. Klausau ir galvoju – man pasisekė. Pataikiau iš pirmo karto, radau darbą, kurio norėjau, gyvenu patogiai, turiu vardą ir reputaciją.“ [caption id="attachment_1315615" align="alignleft" width="1821"] Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras[/caption] „Koks skirtumas, šalia guli lazdos ar ne?“ „Yra dvi kategorijos negalios žmonių: tie, kurie sėdi namie, skundžiasi, ir tie, kurie eina ir daro“, – tvirtina pašnekovas kalbėdamas apie požiūrį į gyvenimą turint negalią. Pasak jo, susikurti pozityvią pasaulėžiūrą padėjo aplinka: „Pirmiausia mano šeima. Ji niekada manęs nelaikė našta, net kai reikėjo tampyti po ligonines, sanatorijas, operacijas. Taip pat mokykla – dauguma mokytojų suprasdavo, kur dirba, ir koncentruodavosi į gerus pažymius: „Matas protingas, nesvarbu, kad su vežimu.“ Vėliau ir universitete – buvau vienas geresnių studentų, už gerą mokymąsi gaudavau stipendiją.“ Pasak Mato, kurti sėkmingą ir stabilų gyvenimą taip pat padėjo nuo vaikystės skiepytas tėvų požiūris, skatinantis išnaudoti intelektinius gebėjimus: „Mano šeima visada sakė, kad plytų nenešiosiu, todėl turiu kažką veikti su galva, kad galėčiau užsidirbti duonai.“ „Esu ekstravertiškas, tai man padeda, ypač bendraujant su naujais žmonėmis. Jeigu iš pradžių jie dvejoja, pradėję bendrauti pamato, kad esu žmogus kaip žmogus. Koks skirtumas, šalia guli lazdos ar ne?“ – dalijasi jis. Apibendrindamas pašnekovas džiaugiasi vis progresyvesniu visuomenės požiūriu į neįgalius žmones: „Žmonių požiūris, ypač mano kartos, jau yra kitoks. Jeigu ir sulaukiu kreivų žvilgsnių, tai būna pensininkų, kurie arba stebisi, arba sako: vaikeli, aš už tave pasimelsiu.“ Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]