Subtilus rimtas reikalas

Daktarai tarpusavy kartais pajuokauja: jeigu konsultacijos metu prireikia laiko pagalvoti, paklausk paciento apie tuštinimąsi. Nors daugelis ir gėdijamės apie tokius subtilius dalykus kalbėti, bet su gydytoju turim būti atviri. Ten apačioj yra vietos daugybei ligų. Užkietėjimas, viduriavimas, pūtimas, hemorojus, išangės niežulys ir įplėša, tarpvietės dermatitas, prostatitas, visa ginekologija ir šito rašinėlio tema – storosios žarnos vėžys.

Kovo mėnuo kasmet skelbiamas storosios žarnos vėžio prevencijos mėnesiu. Tai dėl budrumo ir bendrojo gėrio. Kaip maldos intencijos visam mėnesiui pagal popiežiaus pasiūlytą temą. Tie, kas vartojate populiariąją žiniasklaidą, galėjote žinutes apie šitą vėžį pastebėti. O tie, kas skaitote tik katalikišką spaudą – prašom. Kad ir pavėluotai. Lietuvoje kasmet storosios žarnos vėžys naujai nustatomas maždaug 1600 žmonių. Ir nuo jo miršta apie 800. Praeitame numeryje gąsdinau erkiniu encefalitu, tai pernai juo sirgo tik 800, mirė 11 žmonių.

Storoji žarna prasideda pilvo apačioje, dešinėje, ten, kur „apendicitas“. Iki tol žarna būna plonoji ir akloji. Dešine pilvo puse storžarnė pakyla iki diafragmos, skersai šauna kairėn ir nusileidžia kairiąja pilvo puse. Visa šita konfigūracija vadinama gaubtine žarna. Nes gaubia. Kita storžarnės dalis vadinasi riestinė žarna, nes nuvingiuoja gilyn iš pilvo į dubenį. Ir paskutinė trumpa storosios žarnos atkarpa vadinama tiesiąja žarna, nes veda jau tiesiai laukan, nevingiuoja. Storoji žarna mums reikalinga tam, kad susiformuotų tinkamos konsistencijos išmatos, kad būtų pasisavintas vanduo iš suvirškinto maisto, ji reguliuoja tuštinimąsi. Ir kad sutalpintų didžiąją dalį gerųjų bakterijų, be kurių mes gyventi negalime.

Vėžys paprastai atsitinka vidiniame žarnos sluoksnyje, auglys kemša spindį, perauga sienelę į išorę ir gretimus organus, plinta kraujagyslėmis ir limfagyslėmis atokiau. Paprastai žmogus pastebi du dalykus. Pirmasis – pasikeičia tuštinimasis. Ne vienkartinai ir staiga, o palaipsniui, keletą savaičių, ir blogėjančiai. Gali skaudėti tuštinantis, gali užkietėti viduriai, gali pūsti vidurius, paviduriuoti, gali atsirasti neproduktyvus varymas tuštintis, gali pasikeisti tuštinimosi ritmas. Ir visa tai be akivaizdžios priežasties. Antrasis požymis – kraujas išmatose. Nebūtinai šviežias paviršiuje, dažniau tamsus ir susimaišęs. Kiti požymiai – mažakraujystė ir silpnumas, pilvo skausmas, liesesni užsičiuopia guzą pilve, blogas apetitas…

Rizikos veiksniai, kurie didina tikimybę susirgti, statistiškai patvirtinti. Tai vyresnis amžius, rūkymas, alkoholis (kaip ir visiems vėžiams), raudona mėsa, nejudrumas, nutukimas, vidurių užkietėjimas, paveldimumas. Jei vėžį nustato vėlai, išplitusį, ketvirtosios stadijos (tokių Lietuvoje trečdalis), pasveiksta tik kas penktas. Jei pavyksta diagnozuoti anksti – pirmos ar antros stadijos (irgi trečdalis), pagydoma 70–90proc. Trečiosios stadijos tikimybė išgyventi apie 50 proc. Tokia statistika. Siekiamybė, kad pavyktų pirmose stadijose „pagauti“ bent du trečdalius.

Dėl tos statistikos ir dėl mūsų gyvybių, iš mūsų sumokėtų mokesčių, mūsų išrinkta valdžia šiemet skiria beveik 8 milijonus pinigų prevencinei programai. Tie, kas turim tarp 50 ir 74 metų, kas dvejus metus galime atnešti į savo polikliniką išmatų mėginį. Nereikia dėti į degtukų dėžutę, yra specialūs indeliai su šaukšteliu ant dangtelio. Patogu. Sandariai užsisuka. Laboratorija patikrina dėl išmatose pasislėpusio kraujo. Jei randa, gydytojas nusiunčia žmogų kolonoskopijai. Vaistinėse yra ir greitųjų testų kraujui išmatose nustatyti, galima pačiam namuose pasidaryti. Šiek tiek kainuoja.

Kolonoskopija – toks tyrimas, kaip ir skrandžio, kai reikia „lemputę praryti“. Tik čia iš apačios per užpakalį. Teoriškai turėtų neskaudėti, bet kiek nemalonu. Tai du trečdaliai lietuvių renkasi, kad tyrimo metu duotų narkozę. Prieš tyrimą reikia pagal specialią instrukciją gerti specialius druskų tirpalus, kad iš žarnyno viskas švariai išbėgtų ir daktarui žarnos sienelė gerai matytųsi. Šioks toks nepatogumas, bet visi išgyvena. Tyrimo metu dažniausiai nieko blogo neranda. Gali rasti priešvėžinius pakitimus – polipus, gleivinės pokyčius. Lengva išgydyti ir vėžio išvengti. Gali rasti kažką panašaus į vėžį, tuomet paims audinio gabalėlį ištirti – biopsija, jos rezultatai patvirtina diagnozę. Pagal kolonoskopijos ir biopsijos rezultatus gydytojų specialistų komanda nutars, ką daryti. Dažniausiai paskiriama dar atlikti vaizdinius tyrimus – tomografiją, kad matytųsi, kiek vėžys išpiltęs. Storžarnės vėžį beveik visada reikia operuoti, pagal situaciją skiriama chemoterapija ar / ir švitinimas. Kai kada operacijos apimtis tokia, kad nepavyksta išlaikyti normalaus tuštinimosi būdo. Tenka padaryti dirbtinę išangę, vadinamąją stomą, kai žarnos galas per pilvo sieną išvedamas lauk ir išmatos renkamos į specialų priklijuojamą sandarų maišelį. Ir su tuo susigyvenama.

O kad gyventume ilgai ir laimingai kaip pasakoje – tikrinkimės. Jei pastebėjome kraują išmatose ar pasikeitė tuštinimosi reikalai – kreipkimės. Aš pasitikrinau, kolonoskopijos nereikia. Žmona pasitikrino, pasidarė kolonoskopiją – sveika. Mano tėtei žarnyno vėžį nustatė ir išgydė prieš 17 metų. Dabar dėdeliui 91, inkilus kelia.

2025 m. balandžio Artuma

Autorius: Gydytojas Vytis Žemaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama