Kaip evangelizuoti baimę

„Aš bijau karo. Pabundu pastirusia nugara, kausto siaubas, niekas nebedžiugina. Ateinu į bažnyčią – nuostabią mylimą jėzuitų bažnyčią – ir vaizduotė kuria, kaip ji atrodys subombarduota, o kai pagalvoju apie savo vaikus... kartais net giliai įkvėpti negaliu...“ Ir neduok Dieve, jei tokį skundą išsakei nulinį emocinį intelektą turinčiam katalikui. Jis tau paaiškins, kad jei tikėtum, tai nebijotum. Sakys, kad tau reikia eiti išpažinties, nes nepasitiki Dievu ir paklusai velniui, ir per mažai meldiesi, ir per mažai pasiaukojai...

Baimė praneša, kad yra pavojus. Tuomet aktyvuojasi trys reakcijos: pulti, bėgti ir sustingti. Pirmoji reakcija – pulti, kai žmogus jaučiasi pajėgus kovoti su jam iškilusia grėsme. Kartu juntama kita emocinė reakcija – pyktis. Iš to pykčio galima melstis litanijas, pasninkauti, lieti pyktį ant kitų aplink esančių ir bijančių. O bėgti norisi, kai grėsmė atrodo didesnė nei turimos jėgos kovoti – tuomet galima planuoti emigraciją, išvykti į fantazijų pasaulį, skaityti visokias pranašystes, sakančias, kad mums tai tikrai nieko blogo nebus. Sustingimo reakcija yra pati stipriausia baimės patirtis. Reiškia, kad žmogaus pati seniausia (evoliuciškai) smegenų dalis „nusprendė“, jog išeities nėra. Šios reakcijos neturi nieko bendra su tikėjimu, jos priklauso nuo patirtų gyvenime traumų, asmeninio jautrumo, nuo santykio su artimais žmonėmis, nuo socialinės aplinkos, kurios reakcijos juntamos. Juk vienai aviai pasileidus bėgti, ima bėgti visa banda.

Pati baimės emocija kyla visai ne iš tos smegenų dalies, kuri „gamina“ tikėjimą. Tad tikintysis turi didžiulį resursą: tikėjimo praktikomis savo baimę „nuvesti“ pas Jėzų. Kuo baisesnė baimė, tuo šis procesas artimesnis Jėzaus maldos Alyvų sode scenarijui: Jėzus eina su visu savo siaubu į Tėvo akivaizdą ir aiškiai išsako savo maldavimą: kad nereikėtų kentėti. Ir toliau vyksta kruvina (kraujo prakaito kova) tarp Jo valios ir Tėvo valios, kol laimima pergalė, kol angelai ateina sustiprinti.

Keli patarimai, kaip suvaldyti neevangelizuotą baimę:

– Pripažink, kad bijai, nustatyk, kaip stipriai. Leisk sau jausti baimę, pajusk ją kūne ir tiesiog nieko nedarydamas pabūk su ja apie 10 min. Įvardyk, ko tiksliai bijai (sužinosi, kad viso to gali netekti šiandien pat ir be karo). Mums sunkiau ištverti bet kurią nemalonią emociją dėl antrinių jausmų: bijau, tada jaučiu kaltę ar gėdą, ar pyktį dėl to, kad bijau. Pabūk baimėje be „priedų“.

– Kai kam svarbu išsipasakoti. Atsargiai! Rask tinkamą žmogų. Vieni gali tave protinti, gėdinti, kaltinti – tai nepadeda. Kitiems tavo pasakojimas gali irgi sukelti siaubą... Tad pasakok, bet protingai pasirinkęs klausytoją. Jei tavo pašnekovas neleidžia tau jausti baimės ir ima kažką aiškinti, nutrauk pasakojimą. Išsikalbėjimo tikslas toks, kad pašnekovas pripažintų tavo jausmo adekvatumą. Na, o jeigu tau kas nors kitas tai pasakoja, tuomet sakyk: „Tikrai situacija yra baisi, ir tu, kaip ir daugelis, jauti baimę. Taip jaustis visiškai normalu. Papasakok tiksliai, ko bijai? Ką nori daryti?“

– Baimė sako, kad jei karas – tuomet viskas nesvarbu. Netikėk! Kiekviena diena yra svarbi, nes mes juk nežinome, kuri bus paskutinė. Todėl dar su didesne meile ir rūpestingumu stenkis atlikti visus dienos darbus.

    Jei karas, tai atiduok visas skolas, ypač meilės, dėmesio ir dėkingumo. Tai bus užduotis, kuri padės pranokti save ir atsigręžti į kitą, pabūti jautriam su žmonėmis, kuriems tu dėkingas.

– Būk dėmesingas namiškiams,  rask laiko kokybiškam pasibuvimui drauge.

– Sodink gėles, remontuok namus, daryk visą, ką esi suplanavęs. Tai yra tavo gyvenimas, kurį gyveni.

– Judėk: eik, plauk, mink dviratį. Baimė negali būti kartu su intensyvia fizine veikla.

– Sutvarkyk spintą, stalčių, garažą. Susitelkimas į rankų darbus nedera su baime.

– Padaryk, ką gali, kad būtum pasiruošęs, jei karas: stok į Šaulių sąjungą, tapk Raudonojo kryžiaus ar kt. savanoriu, susidėk išgyvenimo kuprinę ir visa tai, ką rekomenduoja ekstremalių situacijų instrukcija.

Evangelizuok savo baimę. Ateik pas Jėzų su jau suvokta ir priimta savo baime. Viską Jam pasakok. Padėkok už gyvenimą, už tai, kas esi ir ką turi šiandien. Paaukok jam viską kaip Abraomas Izaoką ir prisimink, kad visa, ką atiduodi Jėzui ir kitiems žmonėms, tampa tavo lobiu danguje. Klausk, ką Jis nori, kad tu darytum šiandien. Kam turėtum padėti ir pas ką prašytum pagalbos? Melskis už kiekvieną, kurio rankose karas ir taika.

Melskis tol, kol galėsi ramybėje ištarti: „Jėzau, aš visiškai atiduodu į Tavo rankas savo visą gyvenimą ir sutinku su viskuo, kam leisi, kad nutiktų, tik prašau, visose aplinkybėse stiprink mano tikėjimą, viltį ir meilę.“ Ir taip kartok kiekvieną kartą, vos tik baimė sugrįš.

2025 m. balandžio Artuma

Autorius: Fausta Palaimaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama