Liga kaip mokytoja

Mes – padegėjai

Žmogaus, kaip daugialąsčio organizmo, mirtis yra natūraliausia perdegimo proceso pasekmė. Tačiau tokia natūrali mirtis pasitaiko labai retai. Dauguma mūsų miršta ankstyva, smurtine mirtimi. Tokią mirtį sukeliu aš pats arba mano artimas. Smurtinė kūno ir v i s o žmogaus mirtis graso ir yra pranašaujama senoviniame pirmapradės tėvų nuodėmės įvaizdyje. Liga yra šios mirties pranašas. Ji yra pražūtis, beprasmybė. Iš dalies dėl to kalti esame visi. Mes padegame savo būstus, vienas kito kūnus.

Padegimas yra beprasmis

Tačiau žmogus sugeba įprasminti viską, ką daro ir su kuo susiduria. Jis taip pat gali įprasminti ligą.

1) Ligos metu žmogus gali patirti savo kūriniškumą ir savąjį Aš.

2) Ligą jis gali „transformuoti“ į žmogiškumą.

3) Per ligą jis gali tapti Išganymo bendradarbiu.

Tikrojo Aš išgyvenimas ligos metu

Dėl ligos tampu mažvaikiu. Ji verčia mane pripažinti savo kūriniškumą ir priklausomybę. Nuolankumas neprieštaraujant, kad padėtų artimas žmogus, gali išlaisvinti mane iš savimeilės. Jei mūsų pasaulyje neegzistuotų liga ir mirtis, mes, žmonės, sprogtume iš paprasčiausio kvailumo ir nuo arogancijos. Liga moko ir mane, ir aną moterį, apsivilkusią brangiomis odomis, kad į Dievo raugyklą turime nešti tik savo pačių odas. Žodis „savo“ atkreipia mūsų dėmesį į dar vieną ligos prasmę: liga nubloškia mane atgal prie savęs paties. Ji atskiria mane nuo artimo, padaro mane vienišą. Būdamas vienišas suvokiu savo atsakomybę prieš save. Turiu su ja susidoroti vienas; turiu laižytis savo paties žaizdas. Net danties ar skrandžio skausmas parodo, kokie vieniši esame pasaulyje. Tačiau vienatvė yra klausimų apie gyvenimo prasmę pradžia. Liga yra puiki mokytoja žmonėms, apkvaišusiems dėl savo grožio, jaunystės, galios ar turtų. Deja, ne kiekvienas mokinys yra mokytinas. Tačiau daugelyje mūsų šalies vienišų namų ir ligoninių ant ligos patalo guli puikūs mokiniai, t. y. puikios asmenybės, kurias išgrynino liga.

Liga kaip žmogiškumas

Sergantis žmogus dėl savo ligos gali tapti menininku, turtinga asmenybe. Tačiau tie, kurie jį aptarnauja, slaugytojai ir ligoninės „tarnai“, taip pat turi puikią galimybę tapti ligonio bendrakeleiviu, artimu. Šis žmogiškumas dažnai būna įtvirtintas giliame religingume. Mūsų ligoninių koplyčiose beveik visada galima sutikti slaugytojų, kurie čia „pasipildo“ degalų, kad galėtų degti, švytėti ir šildyti. O kas gali išmatuoti palaimą, kurią mums teikia nesuskaičiuojama daugybė žmonių, slaugančių savo ligonius namuose?

Ligonis kaip Išganymo bendradarbis

Savo bejėgiškumo ir savęs paties išgyvenimas per ligą paprastai lieka gamtos plotmėje. Tačiau kadangi Jėzus Kristus pasirinko kančią kaip priemonę išlaisvinti žmones iš velnio ir piktnaudžiavimo savo laisve, tad savanoriška ligos ar mirties kančia gali papildyti tai, ko dar trūksta Jėzaus kančiai. Sergantis žmogus gali tapti kenčiančio Dievo draugu. Tačiau šias subtilias apaštalo Pauliaus mintis tikriausiai gali suvokti tik žmogus, jau apvalytas ligos.

Frater Leo
1973 vasario 2 d., Walliser Volksfreund
Iš vokiečių k. vertė dr. Gediminas Karoblis

2025 m. balandžio Artuma

Autorius: Kunigas Jonas Jūraitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama