Šimtai išugdytų kunigų ir pakitusi misija: kuo šiandien gyvena Šv. Kazimiero lietuvių kolegija Romoje?

[intro_text content="„Kiekvieni metai skirtingi, todėl nenuobodūs ir bėga labai greitai“, – sako neseniai 75-ąjį jubiliejų minėjusios Popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje rektorius kun. AUDRIUS ARŠTIKAITIS."] Specialiai „Bernardinai.lt“ iš Romos. Per dešimtmečius kolegija išugdė kelis šimtus kunigų: keitėsi žmonės, keitėsi ir kolegijos misija – pradžioje kaip seminarija veikusi įstaiga šiandien yra namai iš įvairių pasaulio kampelių, tarp jų ir Lietuvos, atvykusiems kunigams, besimokantiems Romoje. Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ rektorius papasakojo apie kolegijos istoriją, vaidmenį sovietmečiu ir gyvenimą šiandien. Kunigas su bendruomene laukia ir kovą vyksiančios lietuvių piligrimystės Jubiliejinių metų programoje. „Piligrimystė grąžina į teisingą santykį su Dievu, su kitu žmogumi ir bendruomene“, – teigia kun. A. Arštikaitis. [caption id="attachment_1223991" align="alignleft" width="1536"] Popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje rektorius kun. Audrius Arštikaitis. Kolegijos archyvo nuotrauka[/caption] Popiežiškoji šv. Kazimiero lietuvių kolegija buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo – kokia jos misija buvo tada? Ar ji išliko tokia pati, ar lanksčiai kito pagal laikų poreikius? Pernai atšventėme kolegijos 75-metį, nors iš tikrųjų buvo 76-eri. Tiesiog susiejome su Šv. Kazimiero, kuris yra kolegijos globėjas, iškilmėmis. Misija truputėlį pasikeitė, nes kolegija buvo įkurta ne iš gero gyvenimo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo rengiamasi įkurti kolegiją, buvo ieškoma vietos, daromi žygiai, mąstyta kolegiją kurti drauge su Lietuvos Vyriausybe, galbūt kartu įkurti ambasadą prie Šventojo Sosto. Bet visi planai liko neįgyvendinti ir palikti laiko tėkmei. Galbūt toks buvo Dievo planas. Antrajam pasauliniam karui baigiantis, kunigai, klierikai buvo priversti palikti Lietuvą, jie bėgo su vokiečių kareiviais į Vokietiją vedami prelato Lado Tulabos. Pasiekę Eichšteto kunigų seminariją, ten įsikūrė maždaug metams. Galbūt būtų Romos ir nepasiekę, jeigu Vokietijoje nebūtų buvęs pakeistas įstatymas, kuriuo buvo liepta visiems pabėgėliams grįžti į savo šalis. Lietuviai susidūrė su dilema: jie pabėgo, nes Lietuvą okupavo sovietai, žinojo, kad yra įtraukti į sąrašus tremčiai į Sibirą. Tada lietuviai nusprendė važiuoti į Italiją, Romą. Važiuodamas į svečią šalį dažniausiai turi tikslą, žinai, kas tave priims, ir taip jie rado prieglobstį pas tėvus marijonus. Ten gyveno apie pusmetį.   [gallery ids="1223518,1223519,1223520,1223521,1223522,1223523,1223524,1223525,1223526,1223527"] Gyvendami pas marijonus dvasininkai gavo pasiūlymą įsikurti čia, kur šiandien ir kalbamės, – Casalmonferrato gatvės 20-ajame pastate, nes jis buvo parduodamas. Padedami Vatikano, jie gavo iš jo banko paskolą įsigyti pastatą, kad jame įkurtų seminariją, kolegiją, kuri rengtų kunigus ir aptarnautų išeiviją, nes Lietuvos jau nebebuvo – kalbame apie 1946-uosius. Tais metais pradėta kurti kolegija oficialiai duris atvėrė 1948-ųjų gegužės 1 dieną. Todėl metus skaičiuojame dvejopai – nuo 1946 metų, kai įžengėme į pastatą, ir nuo 1948-ųjų, kai kolegija pradėjo veiklą. Tada misija buvo aptarnauti išeiviją ir rengti ganytojus Amerikai, Lotynų Amerikai, Europai, Australijai. Dabar kolegijos tikslas – siųsti kunigus iš Lietuvos į Romą, kad jie įgytų akademinius laipsnius – magistro, daktaro, ir grįžę į Lietuvą dirbtų seminarijose, dėstytų universitetuose, keltų dvasininkijos lygį, duotų daugiau peno parapijoms. Pastatas gana unikalus. Kas jame buvo prieš įsikuriant kolegijai? Pagal legendą pastatas buvo pastatytas tėvo sūnums dvyniams. Tai buvo rezidencija, nes buvo už miesto sienos. Dabar tai sunku įsivaizduoti, tačiau, kaip pasakojo prelatas Stasys Žilys, atsikėlę čia lietuviai pro langus matė ganyklas, pievas ir jose besiganančias karves, ožkas, avis. Kitapus gatvės stovi Šv. Antano bažnyčia – ji pradėta statyti 1960-aisiais, po gero dešimtmečio nuo mūsų įsikūrimo. Tada miestas ir pradėjo plėstis į šią pusę. [caption id="attachment_1223528" align="alignleft" width="2560"] Popiežiškoji šv. Kazimiero lietuvių kolegija Romoje. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1223517" align="alignleft" width="2560"] Romos Šv. Antano bažnyčia. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Beje, kadaise ir pati kolegija turėjo ūkį bei gyvulių, tiesa, jis buvo už miesto – Tivolyje. Ūkyje buvo auginamos daržovės, vištos, dalis maisto buvo tiekiama kolegijai, dalis parduodama. Kolegija buvo ypač reikšminga sovietmečiu kaip Lietuvos valstybingumo saugotoja. Kokius svarbiausius dalykus ir asmenis iš to laikotarpio galėtumėte paminėti? Kolegija kartais atlikdavo ir ambasados vaidmenį. Prelatas, rektorius Ladas Tulaba turėjo ryšių Vatikane, Romoje, visada skleidė lietuvybę. Kitas iškilus asmuo – monsinjoras Vincas Mincevičius, kuris buvo atkurtos Lietuvių bendruomenės Italijoje pirmininkas iki 1990 metų. Jis kaip kunigas vadovavo, gaivino bendruomenę. Su Vatikano radijo žurnalistu Sauliumi Augustinu Kubiliumi esame radę nuotraukų, kuriose matyti, kad Romos gatvėmis vykdavo net ir bendruomenės procesijos. Mincevičius telkė bendruomenę. [gallery ids="1223534,1223531,1223530,1223546"] Svarbu paminėti ir prelatą Stasį Žilį. Visiems mažiau žinoma, kad jis buvo popiežiaus Jono Pauliaus II lietuvių kalbos mokytojas. 1993 metais lankydamasis Lietuvoje popiežius gerai kalbėjo lietuviškai – tai Žilio nuopelnas. Kai buvo paskelbta, kad bus jo vizitas į Lietuvą, atėjo popiežiaus prašymas, kad Žilys išverstų jo kalbas ir jį patį pamokytų kirčiuoti, skaityti ir suprasti tekstus, parašytus lietuvių kalba. Jam buvo svarbu žinoti, ar sakinys atspindi lietuvišką sakinį, ar žodis atitinka lietuvišką žodį. Prelatas vykdavo ir į Kastel Gandolfą, popiežiaus vasaros rezidenciją, ten mokė lietuvių kalbos. Anot jo, buvo labai keista stabdyti popiežių, kai jis skaitydavo, ir sakyti: „Jūsų šventenybe, šis žodis kirčiuojamas ne taip. Ar galite pakartoti?“ Popiežius į pastabas atsižvelgdavo ir stengdavosi pasitaisyti. [gallery ids="1223544,1223542,1223543"] Kolegiją baigė ir Šventojo Rašto vertėjas prelatas Antanas Rupšys. Jis čia gyveno, o studijavo Romos universitetuose. Skaičiuojama, kad kolegija prisidėjo išugdant daugiau nei 200 lietuvių kunigų. Dauguma kolegiją baigė jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bet kai šalis buvo okupuota, studijuoti čia atvykdavo diasporos lietuvių. Tas pats kardinolas Audrys Juozas Bačkis iš Prancūzijos atvažiavo studijuoti į Romą, jis čia atvyko dar tuomet, kai kolegija buvo seminarija. Šiuo metu kolegijoje glaudžiasi ne tik lietuviai? Taip. Nes šiuo metu yra pašaukimų trūkumas, Europa tai išgyvena, Lietuva taip pat – tuštėja seminarijos, neįstoja tiek klierikų, kiek norėtume. Dabar kolegijoje studijuoja trys kunigai iš Lietuvos, o galėtume priimti maždaug 15. Kai aš buvau studentas prieš maždaug 20 metų, mūsų čia buvo 14 lietuvių, ir dar trys gyveno Laterano kolegijoje, du Venecijoje – beveik dvidešimt kunigų iš Lietuvos. Lietuvoje studijas baigia mažai kunigų, negalime visų siųsti tęsti studijų į Romą, nes dėl kunigų stygiaus jie eina dirbti į parapijas. Jei baigia seminariją trys kunigai, būna labai sudėtinga juos paskirstyti, nes vyskupijos – septynios, kai kurios lieka nuskriaustos.

Reikėtų žadinti žmones – su viltimi ir tikėjimu galime turėti daugiau pašaukimų.

Ar mes meldžiamės už pašaukimus? Jei šia tema kalbėtume su žmonėmis, jie sakytų: „Mes norime jauno kunigo.“ Bet ar jie meldžiasi už pašaukimus? Dažniausiai sako, kad ne, tik tada, kai primena kunigas. Tai turėtų būti daroma dažniau, reikėtų žadinti žmones – su viltimi ir tikėjimu galime turėti daugiau pašaukimų. Kaip Šventajame Rašte parašyta – prašykite ir gausite, o jei niekas neprašo, vadinasi, nereikia. Tik laiko klausimas, kada į Lietuvą atvyks misionieriai. [gallery ids="1223529,1223536,1223532,1223533,1223538"] Šiuo metu kolegijoje turime šešis studentus iš Indijos, Keralos vyskupijos. Indijoje vyrauja induizmas, budizmas, bet Pietų Indijoje, Keraloje, yra daug katalikų. Studentai atvažiuoja čia studijuoti. Taip pat turime du studentus iš Pietų Amerikos – Kosta Rikos ir Ekvadoro. Turime ir latvį, kuris kalba lietuviškai, ir vieną italą. Esame visuotinės Bažnyčios dalis, todėl priimame ne tik lietuvius. Vienas kitą praturtiname, susipažįstame su kitomis kultūromis, kokios jų giesmės, pastoracija, liturgija. Kiek metų esate kolegijos rektorius? Kaip atrodo Jūsų darbas? Rektoriumi dirbu vienuoliktus metus. Kiekvieni metai labai skirtingi. Nuo 2013-ųjų, kai pradėjau eiti šias pareigas, padėtis buvo kitokia. Buvo daug lietuvių, bet jau tada atsivėrėme kaip tarptautinė kolegija, tuo metu turėjome lietuvių ir kelis latvius. Paskui teko ieškoti kitų studentų – tai Dievo vedimo kelias. Kolegija lyg ir ta pati, tvarka ta pati, bet kiekvieni metai atneša iššūkių. Keičiasi ir žmonės, bendruomenė, negali taikyti tų pačių metodų. Kai tapome tarptautine kolegija, pasikeitė ir seserys: pradžioje buvo lietuvės, o dabar treti metai dirba seserys iš Filipinų. Jos pačios turėjo sunkumų prisitaikyti prie naujos kultūros. Tokių iššūkių atsiranda darbe, kiekvieni metai skirtingi, todėl nenuobodūs ir bėga labai greitai. Kai dirbau Kauno kunigų seminarijoje, buvo aiški metodika, struktūra, kas vyksta, o čia visiškai kitaip, ir pats ritmas kitoks. Gyvendamas Romoje, Bažnyčios centre, matai kitokį judėjimą. Šiuo metu turime vieną italę sekretorę, tris vienuoles, aš dirbu kaip rektorius, turime dvasios tėvą ir kunigų studentų. Kiekvienas studentas renkasi universitetą pasitaręs su savo vyskupu, nes siunčiamas pagal vyskupijos poreikius, – kunigai gyvena ne dėl savęs, o dėl Bažnyčios, bendruomenės. [gallery ids="1223545,1223541,1223540,1223539"] Kolegija telkia ir lietuvių bendruomenę. Teko girdėti, kad ir cepelinus esate virę. Taip, tiesa. Vienais metais su visa bendruomene esame ruošę cepelinus. Ne seserys, o patys bendruomenės nariai skuto bulves, paskui nuo didelio iki mažo gamino cepelinus. Tai bendruomeninis aspektas, visi darome, visi valgome ir taip atšvenčiame Vasario 16-ąją. Vasario pirmąjį savaitgalį – Tarptautinė cepelinų diena, tai su lietuvių bendruomenėmis cepelinus ir ruošiame. Jubiliejiniais Bažnyčios metais Romą aplankys daug lietuvių piligrimų iš viso pasaulio – kaip kolegija dalyvaus jubiliejinėje vilties piligrimystėje? Siekiame įsijungti į nacionalinę piligrimystę. Bandysime dalyvauti renginiuose. Lietuvės gidės vedžios piligrimus po Romą. Kaip kunigai bandysime patarnauti Švenčiausiojo Sakramento ar Susitaikymo pamaldose. Romoje yra daug lietuviškų salelių, kurios reprezentuoja Lietuvą: kolegija, ambasados, Vatikano radijas. Norisi dalyvauti piligrimystėje kaip Dievo tautai.

Piligrimystė vėl grąžina į teisingą santykį su Dievu, su kitu žmogumi ir bendruomene.

Jubiliejų gali išgyventi asmeniškai, gali atrasti tą santykį su Dievu ir kaip tauta, Bažnyčia, parapija, kaip didžioji lietuvių tauta. Tikiuosi, kad piligrimystė duos daug vaisių, vien pasiruošimas jai atveda prie tų dvasinių vaisių tiek asmeniškai, tiek bendruomeniškai. Nuodėmė visada mus padaro egoistais, išskirsto, atskiria nuo Bažnyčios ir nuo kito žmogaus. Piligrimystė vėl grąžina į teisingą santykį su Dievu, su kitu žmogumi ir bendruomene. Išgyvenę Jubiliejaus vaisius Romoje galėsime tuo dalintis su savo bendruomenėmis, gerą virusą paskleisti savo aplinkoje. Galbūt žmogus, pamatęs piligrimystę išgyvenusį žmogų, pats atvyks į Romą, išgyvens tą patį ir grįš pas Dievą. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų. [donate title="" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama