RUSIJOS KOGNITYVINIS KARAS PRIEŠ TAVE

Šį tekstą pradėjau rašyti tą dieną, kai Lietuvoje pirmą kartą  buvo paskelbtas raudonas oro pavojus, o gyventojai raginami eiti į priedangas. Tuo pat metu kremlius vykdė didelę dezinformacijos ataką prieš Baltijos šalis, kurios neva leidžia ukrainiečiams naudoti savo oro erdvę dronų atakoms prieš rusiją. Visa tai yra rusijos kognityvinio karo prieš Vakarus dalis. Ataka prieš mūsų protus, o ne sienas.

Nesu karybos ekspertas, netarnavau kariuomenėje ir nesu Lietuvos šaulių sąjungos narys. Tačiau visą savo karjerą dirbu su informacija ir suprantu, kaip žmonės ją vartoja. Kas patraukia mūsų dėmesį, o ką ignoruojame kaip foninį triukšmą. Kaip tai, ką skaitome, žiūrime ir klausome, formuoja mūsų įsitikinimus ir sprendimus. Esu komunikacijos agentūros vadovas, tad šios mano žinios ir gebėjimai dažniausiai virsta augančia klientų reputacija, pardavimais ir pelnu. 

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad visi mes norėtume negalvoti apie rusiją. Nebijoti karo. Norėtume, kad ši šalis nekeltų grėsmės mūsų šaliai ir visiems Vakarams. Paprasčiausiai – kad tai nebūtų problema. Kad galėtume visą savo laiką skirti šeimai, asmeniniams pomėgiams ar tiesiog geriems darbams. Kad kurtume savo valstybę taip, kaip mokame geriausiai: tiek privačiame sektoriuje, tiek valstybės tarnyboje.

KARAS, KURIO NEPRADĖJOME, BET PRIVALOME LAIMĖTI

Tačiau realybė yra kitokia. Nepriklausomai nuo to, norime šito ar ne, iš imperinių ambicijų negebanti išsivaduoti rusija primetė mums konfrontaciją, kurios nepasirinkome, bet kurią privalome laimėti. Valstybės institucijos, mūsų sąjungininkai ir kariuomenė šioje kovoje dirba savo darbą, ir geriausia, ką galime padaryti, – palaikyti juos.

Tačiau kognityviniame kare rusija puola ne institucijas. Ji puola tave. Puola mane. Puola Lietuvą ir visus Vakarus. Bukais ir sofistikuotais būdais rusija kiekvieną sekundę pila melo lavinas į mūsų galvas, taip veikdama mūsų protus, emocijas ir sprendimus.

Švedijos Psichologinės gynybos agentūra (Myndigheten för psykologiskt försvar – MPF) labai aiškiai apibrėžia kiekvieno švedo atsakomybę kognityviame kare: „Jūs esate psichologinės gynybos dalis, o mūsų visų atsakomybė – saugoti savo šalį. Kuo geriau suprantate psichologinę gynybą ir priešiškų šalių informacinį puolimą, tuo sunkiau jumis manipuliuoti. O kuo atsparesni esame mes patys, tuo stipresnė tampa visa visuomenė ir tuo geriau apsaugome savo valstybę.“ Kiekvieno iš mūsų atsakomybė čia, Lietuvoje, – tokia pati. 

Grasinimai ir melagingi kaltinimai Baltijos šalims, parodomosios bylos tarptautiniame teisingumo teisme – chrestomatinis ir kaip ant delno aiškus mūsų bauginimo pavyzdys. Kaip kitaip galime vertinti situaciją, kai jokių pajėgumų kitoje sienos su Baltijos šalimis pusėje nesutelkusi ir Ukrainoje iki kaklo įklimpusi Rusija postringauja apie „atsaką Latvijai, kuriai joks NATO nepadės“?

Tačiau daugeliu atvejų Rusijos kognityvinis karas prieš tave nėra toks bukai akivaizdus.

KOGNITYVINIS KARAS YRA PSYOPS ANT STEROIDŲ

Įprastai karas vyksta ant žemės, ore, jūroje, kosmose, kibernetinėje ir informacinėje erdvėse. Skirtingai nuo šių fizinėje erdvėje apibrėžtų domenų, kognityviniame kare mūšio laukas yra žmogaus protas. Kognityvinio karo tikslas – daryti įtaką, trikdyti arba keisti žmonių, organizacijų ir valstybių sprendimų priėmimą, elgesį ir realybės suvokimą. Kalbant paprastai, kognityvinio karo siekis – priversti mus matyti realybę ir elgtis taip, kaip nori priešas. Ir kiekvienas iš mūsų čia esame ir taikinys, ir pirmoji gynybos linija.

JAV Nacionalinio gynybos universiteto (National Defence University – NDU) teigimu, kognityvinis karas yra daugiau nei psichologinės operacijos (PSYOPS). Tradicinės informacinės ir psichologinės operacijos yra skirtos paveikti realybės suvokimą ir daryti įtaką sprendimams. Tačiau naujausios technologijos leidžia eiti dar toliau.

Dirbtinis intelektas, milžiniškais duomenų kiekiais maitinami algoritmai ir socialinės žiniasklaidos skvarba leidžia mūsų priešininkams ne tik paveikti, KĄ mes galvojame, bet ir KAIP mes galvojame. Kaip žmonės, organizacijos ir valstybės. Kalbant paprastai, PSYOPS gali pakeisti mūsų įsitikinimus, o kognityvinis karas – mūsų mąstymo būdą.

2014 m. rusijos remiami nusikaltėliai, naudodami jos suteiktus ginklus, virš Rytų Ukrainos numušė Malaizijos avialinijų lėktuvą ir pražudė 298 žmones. Pirmosiomis valandomis ir dienomis po šio brutalaus nusikaltimo rusijos dezinformatoriai bandė mėtyti pėdas ir tiesiog bukai neigti savo kaltę, nors vis daugiau įrodymų liudijo priešingai. Pamatęs, kad neigimas neveikia, kremlius pakeitė taktiką.

Užuot pateikusi savo versiją, rusijos melo mašina pradėjo atkakliai platinti dešimtis įvairiausių melagingų įvykio versijų ir užtvindė viešąją erdvę melo lavina: kad lėktuvą numušė ukrainiečių naikintuvas, oro gynybos sistemos, kad kalti Ukrainos oro erdvės dispečeriai. Visi, tik ne tikrasis kaltininkas – rusija.

Kai žmogus mato daugybę versijų, aiškinančių tą patį įvykį, jis pradeda nebežinoti, kas yra tiesa. Pradedama abejoti viskuo. Objektyvi realybė tampa viena iš galimų tiesų. Tiesa virsta „multitiesa“. Mes pradedame abejoti viskuo, o galų gale nusispjauname ir nebesigiliname. Būtent taip rusija stengiasi pakeisti mūsų mąstymo algoritmus.

MES VISI TIKIME KREMLIAUS DEZINFORMACIJA

2024 m. pavasarį, kai valstybės gynybos biudžetas sudarė vos 2,77 proc. nuo BVP, Lietuvos verslas pradėjo iniciatyvą „4 procentai gynybai“, raginančią politikus sparčiai didinti gynybos finansavimą. Buvau jos vadovas. Nuolat vykdėme visuomenės nuomonės tyrimus, stebėdami paramą gynybos išlaidų didinimui ir kitiems nacionalinio saugumo klausimams, taip pat vertindami gyventojų požiūrį į dažniausiai prieš iniciatyvą nukreiptus naratyvus.

Dauguma Lietuvos gyventojų tvirtai palaikė 4 proc. BVP skyrimą gynybai – tokių visą laiką buvo gerokai daugiau nei pusė visuomenės. Tačiau nuo pat pirmųjų iniciatyvos valandų susidūrėme su vienu ypač populiariu naratyvu: esą papildomos lėšos krašto apsaugai bus išvogtos.

Vienoje iš apklausų pasitikrinome: kad didesnės investicijos į gynybą bus panaudotos skaidriai, sutiko vos 23 proc. gyventojų. Tai buvo momentas, kai galvoje gimė hipotezė, kad nors rusiją suprantame kaip egzistencinę grėsmę (su tuo sutinka bene visi Lietuvos gyventojai), bet jos naratyvais vis tiek neretai patikime. O tai ir yra rusijos tikslas – ne kad ją palaikytume, o kad nepasitikėtume savo valstybe, aljansais ir vieni kitais. Kad bijotume ir panikuotume. Kad tikėtumės blogiausio ir nieko dėl to nedarytume.

Ir kol kas jai sekasi. Savo knygoje „Baimės frontas: kaip rusija kovoja informacinį karą ir kaip ją įveikti?“ išsamiai aprašau mūsų su kolegomis 2025 m. rugsėjį atliktą Lietuvos visuomenės atsparumo dezinformacijai tyrimą, kuriame nagrinėjame 27 populiariausius kremliaus naratyvus apie Lietuvą, NATO ir Ukrainą. Tyrime apklausėme 1000 žmonių. Tarp respondentų nebuvo nė vieno asmens, kuris netikėtų bent vienu Kremliaus naratyvu. Vidutiniškai kiekvienas iš mūsų tikime 9 iš 27 rusijos dezinformacijos naratyvų. Mes visi tikime kremliaus dezinformacija.

30 proc. Lietuvos žmonių sutinka, kad karą Ukrainoje išprovokavo NATO plėtra arčiau rusijos sienų. Teiginiui, jog Lietuvoje nuolat prastėja ekonominė situacija, pritaria 38 proc. Lietuvos gyventojų. Kad Lietuva kultūriškai ir istoriškai yra artimesnė rusijai nei Vakarų šalims, sutinka 17 proc. gyventojų.

Taip dažniausiai galvoja jaunimas iki 35 m. – apie 25 proc. visų šio amžiaus apklaustųjų. Vesdamas mokymus įvairioms organizacijoms apie atsparumą dezinformacijai, pastebiu, kad šitas skaičius auditoriją visuomet nustebina. Intuityviai visi pirmiausia galvoja, kad taip mąsto vyresni žmonės. Ir jie yra neteisūs.

Norėdami duoti rusijai atkirtį kognityviniame kare, pirmiausiai turime remtis duomenimis. Suprasti realią situaciją, o ne tik pasikliauti intuicija ar savo nuostatomis, kurias susiformavome per gyvenimą. Šioje vietoje noriu nukelti kepurę ir paraginti sekti mano amato kolegą, „Repsense“ įkūrėją Mykolą Katkų, kuris savo „Facebook“ paskyrojereguliariai pateikia duomenimis grįstas Rusijos dezinformacijos dekonstrukcijas. Ištraukti iš šešėlių, rusijos melai taip stipriai nebebaugina. 

KAIP LAIMĖTI KOGNITYVINĮ KARĄ PRIEŠ RUSIJĄ?

Citata iš knygos, kurią naudoju dažniausiai, priklauso Timo Kivinenui, buvusiam Suomijos karinių pajėgų vadui: „Svarbiausia gynybos linija yra mūsų galvose.“ Tai ir yra atsakymas, kaip laimėti prieš rusiją. Jei kovos laukas yra mūsų protas, tuomet didžiausia atsakomybė jį fortifikuoti priklauso mums.

Pirmiausia – drastiškai sumažinti socialinių tinklų vartojimą, o „TikTok“ ir „Telegram“ apskritai ištrinti. Kaip 2026 m. kovą sakė VSD vadovas Remigijus Bridikis, „vykdant priešišką veiklą, socialiniai tinklai yra absoliučiai viskas“.

Čia nevaržomi sklinda rusijos melai, čia jų pasiekiamumą didina botų spiečiai, čia algoritmai į viršų stumia baimę ir nerimą keliančius įrašus. Socialiniuose tinkluose net ir teisingoje barikadų pusėje stovintys komentatoriai dažnai dramatizuoja situaciją ar skleidžia su realybe dažniausiai mažai ką bendro turinčias interpretacijas.

Rekomenduoju skaityti ir pasitikėti tuo, ką sako Lietuvos kariuomenė ir kitos valstybės institucijos. Taip pat ES ir NATO. Naujienas sužinoti ne iš socialinių tinklų, o iš sisteminės žiniasklaidos lietuvių ar anglų kalba.

Mes neprivalome eliminuoti emocijų iš savo gyvenimo. Nerimas yra normali ir sveika reakcija į geopolitines realijas. Jis dažnu atveju mobilizuoja ir skatina veikti – pavyzdžiui, įstoti į Lietuvos šaulių sąjungą. Tačiau rusija aktyviai dirba, kad mūsų nerimas virstų stingdančia panika. Nesuteikime jai šio malonumo.

Didžiausias rusijos pralaimėjimas yra ne tik mūsų stiprėjanti gynyba. Tai ir mūsų gebėjimas, nepaisant grėsmių, toliau gyventi visavertį gyvenimą – puoselėti valstybę ir bendruomenes, kurti, auginti vaikus ir planuoti ateitį. Taip ir padarykime. 

Apie autorių. Vytautas Matulevičius, komunikacijos ekspertas, knygos „Baimės frontas: kaip rusija kovoja informacinį karą ir kaip ją įveikti?“ autorius.

Autorius: VYTAUTAS MATULEVIČIUS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama