GVIDAS SINKEVIČIUS: „LAIMI NE STIPRIAUSIAS, O TAS, KURIS SUGEBA EFEKTYVIAUSIAI IŠNAUDOTI SAVO KOMANDOS GALIMYBES“

Lietuvos šaulių sąjungos Alfonso Smetonos šaulių 5-oji rinktinė Jungtinėse geriausio skyriaus varžybose šaulių tarpe tapo nugalėtojais. Nusprendėme pakalbinti geriausio šaulių skyriaus vadą Gvidą Sinkevičių. 

Gvidai, papasakokite koks jūsų kelias į Šaulių sąjungą? Kaip apsisprendėte jungtis prie brolių ir sesių?

Mano, kaip uniformuoto asmens, kelias prasidėjo kiek anksčiau. Tarnybą pradėjau Karaliaus Mindaugo husarų batalione, kuriame praleidau dešimt metų. Tai buvo labai svarbus etapas, davęs ne tik karinių žinių, bet ir supratimą apie atsakomybę, discipliną bei komandinį darbą.

Po kurio laiko internete pamačiau skelbimą, kad Alfonso Smetonos šaulių 5-oji rinktinė ieško metodininko. Nusprendžiau išsiųsti savo CV. Taip ir prasidėjo mano kelias Šaulių sąjungoje. Labai greitai supratau, kad čia susirenka motyvuoti žmonės, norintys būti naudingi savo valstybei, tobulėti ir prisidėti prie bendro tikslo. Tas bendruomeniškumo jausmas labai greitai „užkabino“.

O jūsų civilinė profesija kaip nors koreliuoja su šaulišku gyvenimo keliu?

Taip, tam tikrų sąsajų tikrai yra. Esame įkūrę karinės ekipuotės ir turizmo prekių parduotuvę Panevėžyje. Ji vadinasi „Bunkeris“. Tarp mūsų klientų nemažai šaulių, todėl dažnai tenka bendrauti, konsultuoti ir padėti žmonėms renkantis įrangą šauliškai veiklai. Tai leidžia dar geriau suprasti bendruomenės poreikius ir nuolat būti šalia tos aplinkos.

Tapti savo rinktinių vyrų lyderiu ir dalyvauti geriausio skyriaus varžybose – iššūkis nemenkas. Privertė ar pats pasisiūlėte?

Tikrai niekas neprivertė. Manau, kad tokiuose dalykuose prievarta neveikia. Praėjusių metų komandos branduolys man tiesiog paskambino ir pasiūlė jungtis prie jų. Pokalbis buvo maždaug toks: „Gvidai, ateik, padėk pasiruošti ir varom.“ Viskas skambėjo labai paprastai, bet kartu ir labai motyvuojamai.

Aišku, atsakomybės daug – juk esi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą komandą. Tačiau būtent tai ir motyvuoja. Norėjosi parodyti, ką galime kaip skyrius, ir kartu stipriai pastūmėti save bei komandą į priekį.

Gal galite kelis žodžius tarti apie savo komandos vyrus? Ką veikia gyvenime, kas per žmonės?

Mūsų komandoje buvo labai įvairūs žmonės – skirtingų profesijų, charakterių ir patirčių. Tačiau visus jungė bendras tikslas ir noras būti stiprios komandos dalimi. Manau, kad būtent tarpusavio pasitikėjimas ir noras padėti vienas kitam buvo vienas svarbiausių mūsų pranašumų.

Koks buvo pasirengimas? Teko girdėti visokių istorijų. Vieni atėjo pašvilpaudami, o kiti arė kaip arkliai. Koks buvo jūsų skyriaus kelias į varžybas?

Pasiruošimas tikrai nebuvo „pašvilpaujant“. Įdėjome labai daug darbo ir laiko – treniravomės beveik metus. Pradėjome nuo fizinio pasirengimo. Keldavomės 5.30 ryto ir prieš darbus rinkdavomės sporto salėje. Daugiausia propagavome „crossfit“ tipo treniruotes. Vėliau – pasiruošimas rungtims. Žinojome rungčių pavadinimus, todėl bandėme nuspėti, ką gali paruošti organizatoriai, ir atidirbinėjome įvairius scenarijus.

Į pagalbą kvietėmės dabartinį rinktinės metodininką bei specialistus iš kariuomenės. Taip pat nemažai treniravomės žygiuodami su pilna ekipuote. Labai naudinga treniruotė buvo ir dalyvavimas KASP 5-osios rinktinės geriausio skyriaus varžybose. Ten pamatėme daug taisytinų vietų – supratome, kur reikia keisti taktiką, kur darome klaidų ir ką turime pagerinti prieš pagrindines varžybas.

Ko labiau reikia tokio pobūdžio varžybose – jėgos ar sumanumo?

Vien tik fizinės jėgos tikrai neužtenka. Žinoma, ištvermė ir fizinis pasirengimas yra labai svarbūs, tačiau tokiose varžybose nemažiau reikalingas šaltas protas, gebėjimas greitai priimti sprendimus ir prisitaikyti prie situacijos.

Kartais laimi ne stipriausias, o tas, kuris sugeba efektyviausiai išnaudoti savo komandos galimybes. Vis dėlto galiu drąsiai pasakyti, kad mus labiausiai į priekį vedė komandinė dvasia. Ko jau ko, bet šitie vyrai jos tikrai turi.

Visų varžybų metu nenustojome juokauti. Net sunkiausiomis akimirkomis bandydavome pasijuokti iš situacijos, vieni kitus palaikyti ir taip judėti pirmyn.

O kiek dalyvių tokiose varžytuvėse dalyvavo ne pirmą kartą?

Komandoje buvo tik vienas žmogus, kuriam tokio lygio varžybos buvo pirmosios. Kitiems tai buvo jau antras arba trečias kartas. Manau, ta patirtis tikrai davė daug naudos – žmonės jau žinojo, ko tikėtis, kaip paskirstyti jėgas ir kaip reaguoti sudėtingesnėse situacijose.

Žinau, klausimas banalus, bet koks varžybų momentas buvo sunkiausias?

Sakau visiškai nuoširdžiai – šios varžybos buvo vienas sudėtingiausių išbandymų mano tarnyboje. Organizatoriai tikrai pasistengė. Pagrindinis sunkumas buvo vietovės reljefas – kalnai padarė savo. Taip pat nelabai pasisekė ir su oru: gavome daug lietaus bei vėjo, o tai tikrai apsunkino užduočių vykdymą.

Turbūt sunkiausias momentas buvo tada, kai po šaltos ir šlapios nakties vėl turi stotis, judėti pirmyn ir atlikinėti užduotis. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, vidiniai skyriaus juokeliai ir tarpusavio palaikymas labai padėjo nepalūžti ir judėti toliau.

Kiek tokiais momentais yra svarbus psichologinis pasirengimas, dalyvaujančiųjų santaika? Ar kaip nors bandėte tai apmąstyti? Juk vadas už viską atsakingas...

Psichologinis pasirengimas tokiose varžybose yra milžiniškai svarbus. Jei komandoje nėra pasitikėjimo ir tarpusavio palaikymo, labai greitai pradeda byrėti ir rezultatas.

Per visas varžybas nė karto nebuvome susipykę. Net jei kam nors kas nors nepasisekdavo, turėjome savo taisyklę – „braukiam brūkšnį“. Kas įvyko, tas įvyko. Neieškome kaltų, nesidairome atgal ir einame į priekį. Tiesiog koncentruojamės į kitas rungtis ir darome savo darbą.

Kaip atsigavote po varžybų? Kokios pasekmės?

Po tokių varžybų kūnas tikrai pajaučia krūvį – buvo ir nuovargio, ir skaudančių raumenų. Tačiau emocijos viską atpirko. Nuostabiausias jausmas buvo pasididžiavimas komanda ir tuo, ką pavyko pasiekti kartu. Tokie išbandymai labai gerai parodo, kiek žmogus ir komanda gali pakelti.

Ko palinkėtumėte tiems, kurie kitais metais stos į besivaržančiųjų rikiuotę?

Pirmiausia – nebijoti iššūkių. Tokios varžybos labai daug duoda tiek kaip šauliui, tiek kaip žmogui. Reikia ruoštis rimtai, būti disciplinuotiems ir pasitikėti savo komanda.

O svarbiausia – nepamiršti, kad stipriausios komandos nebūtinai sudarytos iš fiziškai stipriausių žmonių. Dažniausiai laimi tie, kurie geba veikti vieningai ir nepasiduoda sunkiausiomis akimirkomis.

Nuotr. aut. Valdas Kilpys

Autorius: VALDAS KILPYS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama