Tegu atjauta ir gailestingumas nebūna pasyvūs

Kieno kailyje labiausiai nenorėtum atsidurti? Į šį klausimą Lietuvos gyventojai buvo prašyti atsakyti Lietuvos Carito užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atliktoje apklausoje apie pažeidžiamas visuomenės grupes 2026-ųjų pradžioje. Kokios baimės – vyraujančios mūsų visuomenėje? Kaip grėsmė atsidurti benamystės, karo pabėgėlio, priklausomybių, vienišo žmogaus, negalios, sunkios ligos ar nelegalaus migranto situacijoje veikia požiūrį į šias visuomenės grupes ir norą prisidėti prie pagalbos? Kurioms pažeidžiamoms visuomenės grupėms padėtume visų pirma, o kam – iš principo ne?.. Šią Lietuvos gyventojų apklausą apie didžiausias mūsų baimes Artumos skaitytojamspristatyti paprašėme Vilniaus universiteto profesoriaus Boguslavo Gruževskio.

– Carito užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė suaugusių Lietuvos gyventojų labiausiai nenorėtų atsidurti sunkiai sergančiųjų (54 proc.) ir benamių (53 proc.) kailyje. Ką Jums sako tai, kad sunkių ligonių vietoje dažniau teigė nenorintys atsidurti vadovai, taip pat 50+ metų žmonės, mažesnių miestų gyventojai ir pensininkai?

– Mano nuomone, Jūsų išvardytų gyventojų grupių nuostatos yra skirtingos. Vadovai pirmiausia yra lyderiai, kurie moka, nori, siekia vadovauti, yra linkę prisiimti atsakomybę ir gyvenime, ir darbe. Sunkią ligą tokie žmonės supranta kaip bejėgiškumą, su kuriuo sunku susitaikyti. Išskirčiau ir aukštą vadovų atsakomybės suvokimą. Ypač jeigu šie žmonės vadovauja smulkiajam ar vidutiniam verslui, nuo jų dažnai priklauso visos įmonės išlikimas ir darbuotojų ateitis. Taigi, sunki liga jiems tikrai rizikinga ne tik asmeniškai, bet ir dėl ekonominės veiklos perpektyvų.

50+ metų – tai amžius, kai vaikai paaugę, bet dar nesavarankiški. Įtampą didina tai, kad dažnam jau reikia rūpintis ir sveikatos problemų turinčiais tėvais. Karjera padaryta, bet dar likę laiko iki pensijos, į kurią dabar išeinama nuo 65-erių. Žmonės supranta, kad šiame amžiuje susirgus sunkia liga gali nukentėti darbo stažas bei pajamos ne tik šiandien, bet ir ateityje. Atitinkamai sumažėja jų galimybės rūpintis ir padėti kitiems šeimos nariams.

Baimę atsidurti sunkios ligos situacijoje dažniau akcentuoja mažesnių miestelių gyventojai, ir šis tyrimas tai išryškino. Žmonės jaudinasi, kad vietos ligoninėje gydymas gali būti nepakankamas. Net jeigu mieste išlikusi gydymo įstaiga, gali trūkti įrangos, kvalifikacijos arba net specialistų. Antra rizika mažesnių miestų gyventojams – baimė palikti savo gimtąjį kraštą, jei rimtai susirgus tektų išvykti gydytis į didmiestį. Bendra pensinio amžiaus žmonių baimė sunkiai susirgti – dėl nepriežiūros. Jeigu nėra stiprios socialinės aplinkos, tvirtų šeimos ryšių, nesukaupta pakankamai santaupų, žmogus bijo, kad finansinių išteklių trūkumas gali apriboti jo gydymosi galimybes. Nors tikrai yra priešingų pavyzdžių. Trečia baimė sunkiai susirgti pensiniame amžiuje – tai vienišumas. Žmonės baiminasi, kad pristigs jėgų išsaugoti savo gyvenimo būdą, todėl gali pradėti trūkinėti buvę ryšiai, nukentės gyvenimo kokybė.

– Benamystė gąsdina 53 proc. šalies gyventojų – 50–64 metų žmones – kiek labiau moteris, – miestų gyventojus, neturinčiuosius vidurinio išsilavinimo, bedarbius...

– Benamystė objektyviai yra labai didelis iššūkis kiekvienam. Priešpensiniame amžiuje daug kas patyręs ar girdi kalbas apie problemas darbo rinkoje. Jeigu dar prarandamas ir būstas, žmonės supranta, kad nebeturės laiko ir jėgų pradėti iš pradžių. Tyrimo klausimu apie benamystę galime aiškiau identifikuoti baimes ir rizikas. Būtina atkreipti dėmesį į pažeidžiamus žmones – visų pirma vyresnius, turinčius psichikos sveikatos problemų, kitų negalių, kurie, mirus tėvams, lieka labai nesaugūs. Teisės aktais galbūt būtų galima dar labiau apsaugoti turimą šios gyventojų grupės būstą, užtikrinant, kad nebūtų perimtas apgaule ar išvaržytas už skolas.

– Žinia, niekas nenori negalios. Tačiau kodėl, jūsų manymu, šių žmonių vietoje dažniau bijo atsidurti būtent jaunimas iki 30 metų, o paskui – ir vyresni.

– Šiandien jaunimas idealizuoja sveikatą ir laisvę. Ir jeigu jaunimas negalią projektuoja iš idealistinių nuostatų, vyresnio amžiaus žmonės – iš savo realybės, nes jau būna patyrę tam tikrų sveikatos pokyčių. Tačiau įdomiausia tai, kad ir viena, ir kita grupė klysta. Jaunimas todėl, kad sveikatą ir laisvę idealizuoti primityvu, nes ir jaunas bei labai besirūpinantis savimi gali susirgti ar patirti nelaimę su ilgalaikėmis pasekmėmis. Priimti gyvenimo realybę gali padėti savanorystė Carite ar kitose organizacijose. Jauname amžiuje būtina suvokti, kad tam tikri praradimai, pvz., liga ar darbo praradimas, nebūtinai sužlugdo tavo gyvenimą.

Vyresnio amžiaus žmonių klaida – savo ateities projektavimas į blogąją pusę. Žmonės save nurašo, skuba tvarkyti negalios dokumentus. Deja, posovietinės kartos žmonės neretai kliaujasi ne savimi, o valstybės institucijomis ir jų parama. Tai išmoktas bejėgiškumas: esu silpnas, negaliu, todėl gal duos išmoką, kompensaciją už šildyą ar pan. Labai gerai, kad mūsų valstybė padeda silpnesnėms gyventojų grupėms, tačiau nuo jaunystės reikėtų ugdyti gebėjimus pasirūpinti savimi ir tik kraštutiniais atvejais naudotis valstybės parama.

Išmoktas bejėgiškumas, galima pasakyti, yra toksiškas. Jeigu tokioje aplinkoje auga vaikai, jie perima panašias vertybines nuostatas. Taip nukenčia ir kita karta.

 – Pasak apklausos, karo pabėgėlio dalia gąsdina kas trečią šalies gyventoją (33 proc.) – 30–49 metų žmones – dažniau moteris, – turinčius aukštesnes pajamas ir statusą. Kaip pakomentuotumėte tai?

– Moterys, kurios bėga nuo karo ar kitos didelės nelaimės, nukenčia trejopai. Pirma, jos turi išsiskirti su vyrais / draugais, liekančiais ginti šalies ar šalinti nelaimės padarinius, o taip pat – su negalinčiais ar nesutinkančiais išvykti šeimos nariais. Antra, moterims dažniausiai tenka atsakomybė už vaikus ir visa persikėlimo našta. Trečia, karo pabėgėlės nukenčia prarasdamos savo buvusį gyvenimo lygį, gerovę: įprastą aplinką, namus, darbą, draugus.

Aukštesnio išsilavinimo, didesnių pajamų respondentai mums aiškiai parodo, kad karo pabėgėlio situacija labiausiai gąsdina dėl prarasto gyvenimo lygio, statuso, nežinant, kaip seksis svetur.

Karo pabėgėlio emocinis fonas – labai sunkus ir dėl palikto krašto, artimų žmonių. Šis pasirinkimas tikrai labai skiriasi nuo emigracijos dėl ekonominių priežasčių.

Karo pabėgėlio situacijos bijančiųjų gyvantojų yra 33 proc. Jei toks tyrimas būtų atliktas kokiais 2018 m., prieš plataus masto karą Ukrainoje ir COVID’ą, jų būtų 15–18 proc., ne daugiau.

– Ne visada baimė atsidurti pažeidžiamoje situacijoje didina empatiją ir norą padėti. Kaip parodė tyrimas, kenčiančiųjų nuo priklausomybių likimo bijo daugiau nei ketvirtadalis (26 proc.) gyventojų (kiek daugiau – vyrai, jaunesni nei 50 m. žmonės, kaimo gyventojai, besimokantis jaunimas ir – vėlgi – vadovai). Tačiau taip pat ši pažeidžiama visuomenės grupė, drauge su nelegaliais migrantais, sulaukia mažiausiai atjautos.

– Šie Carito apklausos rezultatai atskleidė unikalią tiesą apie mūsų visuomenę ir, galima sakyti, aukštą sąmoningumo, netgi sąžiningumo lygį. Kodėl Jūsų minėtos visuomenės grupės akcentavo priklausomybių baimę? Todėl, kad būtent jos labiau susiduria su piktnaudžiavimu alkoholiu, psichotropinėmis medžiagomis, lošimais ir pan. Jaunimas, vadovai – tai žmonės, kurie gali leisti sau rizikingiau elgtis. Galima daryti prielaidą, kad žmonės supranta: priklausomybės yra ir žmogaus pasirinkimo rezultatas. Panašiai kaip nelegali migracija. Ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių žmonės nelinkę padėti tiems, kurie „patys pasiriko rizikingai elgtis“.

– Gailestingumo hierarchijos apačioje – „patys kalti“?

– Pripažindami, kad bijo atsidurti kenčiančiųjų nuo priklausomybės padėtyje, tačiau ir mažiausiai remdami pagalbą priklausomiems žmonėms, respondentai akcentuoja žmogaus atsakomybę už savo pasirinkimus. Kita vertus, reikalauti iš kito tobulo veiksmo – tam tikras emocinis nebrandumas. Neva įkristi į priklausomybę – nevykėlio požymis, tik tavo problema. Tai delikatus klausimas. Nes kuo labiau didiname tolerancijos laipsnį, tuo labiau normalizuojame, įteisiname asocialų elgesį. Kaip išsaugoti pagarbą žmogui, kuris pateko į priklausomybę, nepaverčiant to norma? Gerai, jei esate iš kartos, suprantančios asocialų elgesį kaip normos pažeidimą. O jei būsite iš kartos, kuriai alkoholizmas, aplaidumas, piktnaudžiavimas, teršimas viešosiose erdvėse bus normalus elgesys?

– Bažnyčia sako: smerk nuodėmę, bet ne nusidėjėlį...

– Taip, čia nėra kalbos. Pirmiausia – kiekvieno asmens orumas. Nori ar nenori padėti, tačiau turi gerbti žmogų. Svarbiausią brandos atestato dalį šiandien turėtų atspindėti ne dalykų pažymiai, o emocinė branda: ar moki užjausti, gali suprasti, nedominuoti, neprievartauti, atsisakyti savanaudiškumo. Smurtas artimoje aplinkoje ir visame pasaulyje – ne kas kita, o emocinės nebrandos apraiška. Tačiau supraskime, kad ir tą smurtautoją reikia užjausti. Žmonės nekrinta iš dangaus kaip sniegas. Jie būdami tarp mūsų tampa tokiais, kokių mes paskui nepriimame. Taigi ir mes atsakingi. Tolerancijos ugdymas – svarbus. Kita vertus, ne be rizikos, nes didindami toleranciją be aiškios, stiprios moralinių principų sistemos galime stipriai iškreipti mūsų socialinį bendrabūvį.

– Ar buvo atsakymų į Carito apklausos klausimus, kurie gal nustebino?

–Noriu pasidalinti trimis. Pirma, kad į anketos klausimus apie šeimos mėnesio pajamas (iki 1400 eur, nuo 1400–2400 eur. ir daugiau negu 2400 eur.) neatsakė apie ketvirtadalis respondentų. Lietuvoje gal net dažniau nei kitur nemėgstama nurodyti tikrų pajamų. Tačiau ketvirtadalio respondentų pasirinkimas neįvardyti pajamų man yra ženklas, kad žmonės į klausimus atsakinėjo sąžiningai.

Antras pastebėjimas – mažesnes pajamas žmonės nebūtinai tapatina su bloga finansine padėtimi. 77 proc. visų respondentų savo padėtį vertina kaip vidutinę ar gerą. Du apklausos rezultatai, sakyčiau, netgi revoliucingi. Pvz., socialinių rizikų labiausiai bijo asmenys, kurių namų ūkio pajamos yra aukščiausios. Galima daryti išvadą, kad didesnės pajamos ir aukštesnis statusas ne sumažina, o padidina baimes atsidurti pažeidžiamose situacijose.

Net 10 proc. respondentų pažymėjo bijantys vienišumo. Kodėl man tai keista? Nes vienišumas – viena lengviausiai valdomų rizikų, skirtingai nei benamystė, sunki liga, karo pabėgėlio realybė. Vienišumas visų pirma – tavo aktyvumas, o ne kitų aktyvumas su tavimi. Taigi čia matau daug erdvės nevyriausybinėms organizacijoms, Caritui veikti, didinti žmonių sąmoningumą, ypač atkreipti dėmesį į žmones su negalia ir vyresnio amžiaus, kuriems kyla didesnė vienišumo rizika.

Kita ne mažiau keista, bet dažna baimė – tapti vyresnio amžiaus žmogumi. Bet tai juk neišvengiama. Blogai bijoti neišvengiamo – neišvengiamam reikia ruoštis! Trys pagrindiniai senatvės iššūkiai – sveikata, materialinė gerovė ir socialinis kontaktas (vienišumas). Užuot jų bijojus, geriau ryžtis sveikiau gyventi, nuo 35-erių, o ne nuo 65-erių metų pradėti taupyti senatvei, atkurti ryšius su bendramoksliais, pagal galimybes savanoriauti ir pan.

9 proc. bijančiųjų neišvengiamos senatvės – daug. Kita vertus, tai ženklas, kad valstybės politikai turėtų didinti darbo rinkos patrauklumą ir papildomas naudas pensinio amžiaus žmonėms. Išlikimas darbo rinkoje išsklaido didelę dalį baimių.

– Jei turėtumėte supergalią, ko visų pirma imtumėtės, siekdamas prisidėti prie vargo mažinimo?

– Pirma mintis buvo apie aukštos gerovės visiems sukūrimą. Tačiau, kad ir kiek gerovės būtų, jos neužteks, jeigu viršų ims savanaudiškumas, nes godesnieji užvaldys didesnę gerovės dalį. Šiuolaikinis pasaulis jau dabar turi triskart daugiau, nei vidutiniškai visiems reikia. Nelygybė nuolat auga, todėl, jei turėčiau supergalią, ją panaudočiau savanaudiškumui eliminuoti ir savitarpio pagalbai stiprinti. Tegu atjauta, gailestingumas būna ne pasyvūs, o aktyvūs – padedant ir praktiškai, formuojant politiką ir vykdant savo darbus, ir geru žodžiu, ir malda.

– Ačiū už pokalbį, ilgametį Carito palaikymą ir pastangas mažinti vargą Lietuvoje.  

2026 m. gegužės Artuma

Autorius: Ieva Urbonaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama