Kraujas – tai gyvenimas

Britai, didžiausi pasaulio konservatoriai, autoritetingiausią medicinos žurnalą tebevadina lancetu. Tai chirurginis instrumentas, dviašmenis peiliukas, dar ir dabar kartais pritaikomas. Tačiau labiausiai lancetą naudojo kraujo nuleidimams, venai prapjauti.

Nuo Klaudijaus Elijaus Galeno (garsus II a. gydytojas) laikų iki pat XIX a. barzdaskučiai ir gydytojai nuleidinėjo kraują visiems, ir visokiomis ligomis sergantiems. XIV a. vienuoliai benediktinai padovanojo Briugės miestui visą pievą, kad turėtų kur tą nuleistą kraują plačiai išlaistyti, o ne supiltų kiaulėms. Toks gydymas dažniausiai būdavo sunkesnis už ligą. Viduramžiais, kaip ir dabar, daktarai mėgo savaip pajuokauti. Medicinos vadovėlyje perspėjama nenuleidinėti kraujo iš pažasties, kad pacientas nenumirtų nuo kutenimo.

Pasibaigus „tamsiesiems“ viduramžiams, XVII a., pradėta galvoti, kad kraujo galima ir įpilti. Pradžioje – iš vieno šuns kitam šuniui. Pavyko. Po dvejų metų, 1667-aisiais, du gydytojai sėkmingai žmonėms įpylė avies kraujo. Sėkmingai todėl, kad labai mažai. Avies todėl, kad gyvulėlis ramus, tai ir ligoniui ta ramybė turėjo persiduoti pagal tų laikų supratimą. Sėkmės įkvėpti gydytojai ėmė didesniais kiekiais ir daugiau tokių tarprūšinių perpylimų daryti. Pacientai mirė, visuomenė sukilo, gydymo metodas sustabdytas. Tik po 150 metų, 1818-aisiais, Anglijoje perpiltas kraujas iš žmogaus – žmogui. Nukraujavusių gimdyvių vyrai buvo donorais. Iš dešimties procedūrų pavyko penkios. Dabar mes žinome, kodėl.

Karlas Landsteineris (1868–1943) vadinamas transfuzinės medicinos tėvu. Austrijos žydų šeimoje gimęs, 1890-aisiais atsivertęs į krikščionybę, 1916-aisiais pakrikštytas Katalikų Bažnyčioje. Vedė graikų ortodoksę, kuri taip pat tapo katalike. 1923 m. persikraustė iš Vienos dirbti į Ameriką. 1901-aisiais Landsteineris atrado dabar mums žinomas A, B ir 0 kraujo grupes, išsiaiškino, kad kraujo ląstelių griuvimas atsitinka perpilant kraują skirtingų grupių savininkams, o esant vienodoms grupėms žalos nekyla. 1907-aisiais Niujorke pirmą kartą buvo atlikta sėkminga kraujo perpylimo procedūra remiantis būtent Landsteinerio atradimais. Už šituos darbus kraujo grupių suderinamumo ir transfuzijų srityje 1930-aisiais Landsteineriui suteikta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija. Birželio 14-oji, Landsteinerio gimimo diena, nuo 2005-ųjų minima kaip Pasaulinė kraujo donorų diena. 1937-aisiais Landsteineris su kolegomis atrado kraujo Rhesus faktorių, taip pat svarbų, derinant perpilamą kraują ir nustatant naujagimių hemolizinę ligą (hemolizė – raudonųjų kraujo kūnelių irimas). Ir to dar negana. 1909 m. su kitais kolegomis Landsteineris išsiaiškino poliomielito infekcinę prigimtį ir izoliavo virusą. Šitie darbai tapo pagrindu skiepų nuo poliomielito atradimui.

Šiuo metu žinoma apie 20 kraujo grupių sistemų ir apie 400 skirtingų kraujo grupes lemiančių antigenų – baltymų, esančių ant raudonųjų kraujo kūnelių. Tačiau svarbiausios ir labiausiai suderinamumą lemiančios išlieka Landsteinerio atrastos. Ne trys, ne keturios, bet aštuonios. A, B, AB ir 0, o kiekviena iš šitų keturių – arba Rhesus teigiama, arba neigiama. Ir iki šiol pagal šitą sistemą tiriami donorai. Tos grupės nustatomos pacientams, kuriems bus pilami kraujo komponentai (pats kraujas ypač retai pilamas) prieš kiekvieną transfuziją. Prieš perpylimą dar kartą patikrinama produkto kraujo grupė, ar sutampa su paciento (recipiento). Laboratorijoje ir lėkštelėje „prie lovos“ atliekamas suderinamumo mėginys. Kai visi sutapimai būna patvirtinti, atliekamas biologinis mėginys – pacientui suleidžiamas nedidelis kiekis reikiamo kraujo produkto. Jeigu neįvyksta nepageidaujama reakcija, žmogus gauna visą reikiamą dozę. Transfuzija stebima ir protokoluojama nustatyta tvarka. Perpiltų produktų pakuotės saugomos kurį laiką dėl galimų vėlyvų reakcijų. Esant ypatingoms situacijoms, kilus didelei transfuzinių reakcijų (nesuderinamumo) grėsmei, kraujo bankas parenka produktus pagal papildomus antigenus. Jei reikia, kraujo komponentai plaunami – šalinami nepageidaujami antigenai.

Žmonės Žemėje labai nevienodai pasiskirstę pagal kraujo grupes. Afrikoje ir Lotynų Amerikoje daugiausiai turi 0 kraujo grupę, o Europoje ir Azijoje – A. Pasaulyje rečiausia yra AB- grupė, ją turi apie 0,6 proc. gyventojų. Neigiamo Rhesus A, B ir 0  – po 1–2 proc. žmonių. AB+ kiek dažnesnė, apie 5 proc. B+ pasitaiko 10 proc, A+ apie 30 proc, o labiausiai paplitusi 0+ grupė – iki 38 proc. mūsų žemėje gyvenančių.

 Kraujo grupę vaikas paveldi iš tėvų. Tačiau nebūtinai ji bus tokia pati, kaip tėvų. Čia jau reikėtų grįžti į gimnazijos biologijos kursą ir prisiminti čekų vienuolį augustiną (kaip mūsų Popiežius) Georgą Mendelį. Augindamas ir kryžmindamas skirtingus žirnius Mendelis 1865-aisiais suformulavo genetikos ir paveldimumo dėsnius.

Kraujo mūsų kūnuose yra apie 7 proc. visos masės. Tai suaugusiam žmogui būtų kokie 5 litrai. Be kraujo neveikia niekas – nei kvėpavimas, nei mityba, nei šalinimas, nei imuninė apsauga, nei jutimai, nei judėjimas, nei dauginimasis, nei augimas, nei senėjimas. Ne veltui Senojo Testamento žydų (ir dabar – krikščionių) tradicijoje kraujas simbolizuoja gyvybę. Krauju buvo prisiekiama, kraujas aukojamas. Ir kaskart šventose Mišiose pasistiprinę išeiname apsčiau gyvenimo turėdami.

2026 m. vasario Artuma

Autorius: Gydytojas Vytis Žemaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama