TRYS LIETUVOS ATSPARUMO SLUOKSNIAI, IR KUR ATSPARUMAS TRŪKINĖJA

Per pastaruosius dešimtmečius Lietuva tarptautinėje erdvėje įgijo reputaciją – mažos, bet atsparios valstybės, kuri moka kovoti su Kremliaus dezinformacija. Naujausia Lietuvos mokslininkų analizė šią reputaciją patvirtina, bet kartu parodo, kad toji atsparumo struktūra remiasi į tris labai skirtingus sluoksnius. Du iš jų veikia neblogai. Trečiasis – pats svarbiausias – paliktas savieigai.

PIRMASIS SLUOKSNIS YRA INSTITUCINIS

Lietuvos radijo ir televizijos komisija jau nuo 2013-ųjų stabdo Kremliaus kanalų retransliaciją, blokuoja sankcionuotus tinklalapius, bendradarbiauja su technologijų milžinais dėl turinio pašalinimo. Įsigaliojus ES Skaitmeninių paslaugų aktui, atsirado nauji įrankiai – „patikimi pranešėjai“, privalomi nurodymai platformoms. Lietuvos teisinė sistema dezinformaciją laiko ne tik etine, bet ir konstitucine problema – Konstitucijos 25-asis straipsnis ją tiesiogiai įvardija kaip žodžio laisvės ribą. Tai retas atvejis Europoje, parodantis, kaip rimtai šį klausimą vertina valstybė.

Šis sluoksnis veikia greitai ir, palyginti su daugeliu šalių, ryžtingai. Bet jo galimybės baigiasi ten, kur prasideda socialinė žiniasklaida. Galutinį sprendimą, ar šalinti įrašą, vis tiek priima platforma, esanti Dubline ar Kalifornijoje. O dezinformacijos srautas seniai persikėlė iš televizijos į „TikTok“, „Telegram“, „Facebook“ grupes ir komentarus. Reguliuotojas čia kovoja su upe, naudodamasis kibirais.

ANTRASIS SLUOKSNIS YRA PROFESIONALŲ IR SAVANORIŲ

Šiuo atveju Lietuvos istorija beveik unikali. „Elfai“ – savanorių tinklas, gimęs 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą, – iš keliasdešimties entuziastų išaugo į tarptautinį judėjimą trylikoje šalių, vienijantį tūkstančius žmonių. Jie naudoja atvirus šaltinius, mėmus, koordinuotus pranešimus, kad neutralizuotų trolius ir paneigtų melą. „Elfų akademija“, veikianti nuo 2018-ųjų, slaptose vietose moko šimtus dalyvių iš viso regiono. „Debunk“, Pilietinio atsparumo iniciatyva ir kitos NVO atlieka stebėseną, rengia žurnalistų, mokytojų, bibliotekininkų, savivaldybių darbuotojų mokymus. Trys Lietuvos faktų tikrinimo redakcijos priklauso tarptautiniam tinklui IFCN. Lietuvos žurnalistai dalyvavo tarptautiniuose tyrimuose – nuo „Pravfondo“ duomenų nutekėjimo iki „Firehose of Falsehood“ projekto, atskleidusio Kremlių paremiančių svetainių tinklus regione.

Tai – tas pats sluoksnis, kuris pagimdė ir „NAFO“ judėjimą su jo šuniukų mėmais, kurie šiandien renka pinigus Ukrainos kariuomenei. Lietuviškas humoras tapo eksporto preke. 2023 metais Vilniuje vykęs „NAFO viršūnių susitikimas“ sutapo su NATO viršūnių susitikimu – ir abu jie buvo apie tą patį.

Šis sluoksnis veikia gerai ne dėl finansavimo (jo, atvirkščiai, chroniškai trūksta), o dėl motyvacijos. Žmonės, kurie tai daro, supranta, kodėl tai daro. Jie matė istoriją iš arti.

Į šį sluoksnį verta įrašyti ir Lietuvos šaulių sąjungą. Pastaraisiais metais ji tapo viena iš nuolatinių Kremliaus naratyvų taikinių – vaizduojama kaip prievartinė, militarizuota, beveik autoritarinį režimą primenanti struktūra. Taip yra ne atsitiktinai. Šauliai yra konkretus pavyzdys, kaip pilietis savo noru, savo laiku ir savo lėšomis prisiima atsakomybę už valstybės gynybą. Tai visiškai priešinga žinutei, kurią Kremlius nori įdiegti, – neva Lietuvos žmonės yra pasyvios aukos, kurioms valstybė primeta saugumo naštą. Kuo daugiau šaulių, tuo silpnesnis tas naratyvas. Dezinformatoriai tai supranta, todėl ir taikosi į Sąjungą.

TREČIASIS SLUOKSNIS – PATS PILIETIS

O čia paveikslas tampa kur kas niūresnis.

Tyrimas, paremtas „Eurobarometro“ duomenimis, Lietuvos žiniasklaidos vartotojus skirsto į tris grupes.

·         „Pažengę“ naudotojai (apie 28 procentai) – jaunesni, aukštesnio išsilavinimo, gyvenantys didmiesčiuose. Jie naudojasi tiek tradicine, tiek skaitmenine žiniasklaida, atpažįsta dezinformaciją, pasitiki visuomeniniu transliuotoju. Juos dezinformacija pasiekia, bet retai įveikia. Tai ta grupė, kurią dažniausiai matome diskusijų laidose ir konferencijose. Jiems atrodo, kad „visi viską supranta“. Jie klysta.

·         „Tradiciniai“ naudotojai (apie 35 procentai) – vyresni, dažniausiai pensininkai, turintys mažesnes pajamas, gyvenantys mažesniuose miestuose. Jie žiūri televizorių, klauso radijo, skaito spaudą. Internetu beveik nesinaudoja. Atrodytų – saugūs. Tačiau du trečdaliai jų sako per pastarąją savaitę susidūrę su melagiena ir beveik pusė pripažįsta, kad melą atskirti sunku. Dezinformacija juos pasiekia per artimuosius, kaimynus, parapijos pokalbius, šeimos „WhatsApp“ grupes. Anūkas atsiunčia močiutei vaizdo įrašą ir tas vaizdo įrašas turi visiškai kitą įtikinamumo svorį nei bet kokia žinių laida.

·         „Riboti“ naudotojai (apie 37 procentai) – mišri grupė, kuri internetu naudojasi, bet siaurai. Beveik aštuoni iš dešimties mano, kad jų balsas Lietuvoje neturi reikšmės. Septyni iš dešimties netiki, kad visuomeninis transliuotojas yra laisvas. Jie nepasitiki tradicine žiniasklaida, bet aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. Tyrėjų vertinimu, tai – politiškai labiausiai nepatenkinta ir potencialiai pažeidžiamiausia grupė. Būtent į ją taikosi tiek Kremliaus naratyvai, tiek vietiniai populistai, nes ji jautriausiai reaguoja į žinutę „Valdžia tavęs neklauso, o mes klausome.“

Susumavus: maždaug du iš trijų Lietuvos gyventojų priklauso grupėms, kurioms dezinformacija pavojinga ne todėl, kad jie kvaili, o dėl to, kad yra palikti su melu vienas prieš vieną. Jų reakcijos – „intuityvios“, paremtos gyvenimo patirtimi, o ne sistemine pagalba. Jeigu žmogus visą gyvenimą jautė, kad valdžia nesąžininga, jis ir melagiena apie nesąžiningą valdžią patikės greičiau.

Tuo tarpu medijų raštingumas Lietuvoje per ilgai liko neformaliojo ugdymo dalimi, priklausančia nuo trumpalaikių projektų ir tarptautinių donorų. Tik nuo 2023-ųjų jis pradėtas integruoti į formaliąją mokymo programą. Rezultatų teks laukti dar metus kitus. Lietuva 2023 metų Europos medijų raštingumo indekse užėmė 20 vietą iš 40 šalių – ne katastrofa, bet ir ne toji lyderio pozicija, apie kurią girdime iš politikų pasisakymų.

IŠVADA NEMALONI, BET AIŠKI

Lietuvos atsparumo sistema yra apversta piramidė. Stipriausi yra patys siauriausi sluoksniai – institucijos ir profesionalai. Plačiausias sluoksnis – piliečiai – yra silpniausias. Ir būtent į jį nukreipti pagrindiniai dezinformacijos smūgiai.

Vadinasi, reikia ne daugiau renginių Vilniuje, o daugiau realaus darbo regionuose. Ne daugiau ataskaitų, o daugiau bibliotekininkų, mokytojų ir savivaldybių darbuotojų, mokančių pakalbėti su žmogumi, kuriam viskas atrodo įtartina. Ne daugiau kampanijų, o daugiau pilietinio dalyvavimo struktūrų – tokių kaip šauliai, savanoriški tinklai, vietos bendruomenės, – kuriose žmogus jaučia priklausomybę kam nors didesniam už save.

Ši piramidė turi atsistoti ant kojų. Antraip atsparumas liks Vilniaus konferencijų salių reikalu, o ne kasdiene tikrove nuo Skuodo iki Salų.

----

Parengta remiantis akademine publikacija: Disinformation-fighting system in Lithuania: A dual-approach to online threats and underlying societal issues.

Autorius: LUKAS ANDRIUKAITIS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama