APIE „APSINUODIJIMĄ“ INFORMACIJA. TIKRA ISTORIJA

VISKAS PRASIDĖJO NUO AŠTUONIOLIKMETĖS MOKSLEIVĖS

Ji buvo tikras spinduliukas, ateities lyderė, nepaprastai šviesus žmogus – optimistė, vizionierė. Tokia mergina, kuri nuoširdžiai tiki, kad pasaulis gali būti geresnis.

Ji prisijungė prie žiniasklaidos monitoringo ir analizės bendrovės „Mediaskopas“ kaip tradicinės žiniasklaidos stebėtoja. Jos funkcija – tikrinti, ar dirbtinis intelektas teisingai atrinko ir suklasifikavo portalų, žurnalų ir spaudos straipsnius. Ji neturėjo skaityti straipsnių kaip knygos ar gilintis į turinį – tik peržvelgti, ar užduotis atlikta teisingai. Techninis darbas. Toks buvo jos pirmasis darbas – nuotoliu ir labai jai tinkamu grafiku.

Nekantriai laukiau mūsų susitikimo po dviejų mėnesių, kai sutartis baigėsi, nes mergina tikrai be galo pozityvi ir įkvepianti. Staiga ji atėjo lyg kas žmogų būtų pamainę – itin negatyvi, nusivylusi, užgesusi. Pradėjo kalbėti apie ateitį taip, lyg jos nebūtų. Pasaulis jos akyse atrodė tamsus ir beviltiškas: „jos karta neturi ateities – jei ne karas, tai globalus atšilimas, beprasmiška ir beprotiškai brangu turėti vaikų, o ir mokytis nėra prasmės, nes dirbtinis intelektas pakeis pasaulį ir žmonės taps nereikalingi“.

MES UŽGESINOME JOS ŠVIESĄ JOS SVAJONIŲ DARBE?

Puoliau aiškintis, kas galėjo nutikti. Juk ji net neskaitė straipsnių itin išsamiai, tik permesdavo juos akimis. Dar svarbiau – tai buvo straipsniai iš tradicinės žiniasklaidos, parašyti profesionalių žurnalistų. Per du mėnesius ji peržiūrėjo tik daugiau nei 13 000 straipsnių.

Jei per du mėnesius šviesi, optimistiška mergina gali taip pasikeisti nuo profesionalios žiniasklaidos srauto, tai kas vyksta su mumis visais, kurie gyvename nuolatiniame informacijos ir socialinių medijų sraute?

Pradėjau stebėti save bei aplinkinius ir viską kvestionuoti. O kas jei prastas miegas, negatyvas, dirglumas, nerimas, lengvai užverdančios emocijos ir net sapnuose sprendžiamos problemos, nuo kurių pabusdavau pavargusi, yra ne amžiaus, hormonų, nuovargio darbe ir rūpesčių šeimoje padarinys? Juk simptomai yra identiški jos simptomams, o mudvi skiria dešimtmečiai, ir mes išgyvename visiškai skirtingas gyvenimo situacijas.

PRADĖJAU TYRINĖTI „APSINUODIJIMĄ“ ŽINIASKLAIDA

Sąmoningai ieškojau ir tyrinėjau kuo įvairiausias nuomones ir tyrimus, kad nepatekčiau į Daningo-Kriugerio efekto „kvailumo viršūnę“, kur turi ribotą supratimą apie svarbią situaciją, bet pagaliau randi suprantamus atsakymus, o algoritmai tave įsuka į debesį, kuris patvirtina tavo žinojimą, nepalikdamas erdvės kitai nuomonei. Tada tampi pseudoeksperte ir užsidarai tame bokšte, akla ir kurčia, nes tolimesnis ieškojimas nesuteikia tokio komforto kaip visažinystė, ypač jei randi bendraminčių. Tolesnis ieškojimas verčia vėl klaidžioti po nerimo slėnį, kol nutiks nušvitimo akimirka, ir viskas it dėlionė susidėlios į suprantamą paveiksliuką. Daugelis pasirenka taip patogiai užstrigti, net jei ten pilna klaidų.

Iškeliavau į tą nerimo slėnį. Kai atmečiau senatvę ir hormonus (mano „kvailumo viršūnė“), nutiko keistas dalykas – man pasidarė ramiau. Ne todėl, kad supratau daugiau, o dėl to, kad dingo poreikis viską žinoti ir turėti tvirtą poziciją.

Tuo pačiu metu pasaulinėje žiniasklaidos monitoringo konferencijoje išgirdau stiprų pranešimą apie naratyvų karą. Apie tai, kaip šiuolaikinėse informacinėse kovose stiprios emocijos tampa svarbesnės už faktus.

NARATYVŲ KARE NUTINKA KEISTAS DALYKAS

Naratyvų kare pusės susipriešina ir visos turi savo tvirtus argumentus.

Pavyzdžiui, viena pusė tiki, kad juodoje dėžėje esantis katinas yra gyvas. Kita, kad katinas miręs. Jie kaunasi kaip bepročiai, įrodinėdami vienas kitam savo tiesas. Kai dėžę atidaro, tiesa nebėra svarbi – ją visada galima paaiškinti sąmokslo teorija. Jei katinas gyvas, tvirtinama neva juos sukeitė, o jei miręs – nužudė prieš atidarant dėžę.

Abi pusės jaučiasi teisios, nes į savo versiją investavo per daug emocijų, ir tai tapo jų identiteto dalimi.

Tada supratau dalyką, kuris iš pradžių pasirodė labai paprastas, – šiame informacijos chaose reikia pradėti saugoti savo emocijas taip, kaip saugome pinigus. Juk jeigu mūsų stiprios emocijos tapo nauja valiuta, aš ja nesišvaistysiu į kairę ir į dešinę – juk neatiduodu savo santaupų telefoniniams sukčiams.

SKAIČIUOKIME SAVO EMOCIJAS TAIP, KAIP PINIGUS

Mes mokame skaičiuoti pinigus. Galvojame, ar verta pirkti vieną arba kitą daiktą, ar investicija atsipirks. Tačiau emocijas dažnai leidžiame be jokio skaičiavimo – ginčuose, socialinių tinklų komentaruose, nerimaudami dėl dalykų, kurių negalime pakeisti.

Ėmiau emocijas traktuoti kaip pinigus: kuo stipresnė emocija – tuo didesni pinigai. Ir atradau labai paprastą metodą – kai tik pajuntu, kad emocijos kyla arba situacija gali įtraukti į dramą, sakau sau „STOP!“ Tada sau užduodu kelis klausimus: ar tai man tikrai svarbu? Kokia bus emocinė kaina? Kokios yra alternatyvos ir ko aš iš tikrųjų noriu šioje situacijoje?

Stebiu save: jei emocijos kyla iki nepatogios ribos, sakau „STOP“. Tos kelios sekundės yra būtinos karščiui numušti. Tada vertinu situaciją: ar galiu realiai ką nors pakeisti? Tarkime, negaliu turėti įtakos nei Trumpo, nei Putino, nei Irano karui, nei naftos kainoms. Priimu, kad pasaulis, deja, yra toks, ir galvoju, kaip galiu prisitaikyti ir ką realiai galiu padaryti, kas priklauso nuo manęs? O kai prasideda vertinimas ir planavimas, emocijos dažniausiai nurimsta. Gera jausti, kad valdai situaciją.

INFORMACIJOS DOZAVIMAS

Dozuoju informaciją: atsirenku šaltinius, darau detoksikaciją be socialinės medijos, leidžiu sau „paskrolinti“ ribotą laiką ir ieškoti informacijos man aktualia tema. Stabdau, jeigu ji ima kartotis kitame šaltinyje. Rūšiuoju, tikrinu, stabdau. Čia kaip su maistu – juk nevalgome visko iš eilės be ribų. Su informacija yra tas pats. Mes turime pasirinkimą ir prievolę rūpintis savo psichine sveikata.

Gera būtų kontroliuoti pasaulį ir tai, kad jis būtų labiau prognozuojamas. Bet taip nėra. Tačiau visada gali kontroliuoti savo reakciją į jį – pasirinkti pasekmes. Tai sugražina galią ir ramybę, praplečia horizontus, išleidžia iš narvo, leidžia išbandyti ribas. Jeigu stebi savo emocines reakcijas ir sugebi laiku sustoti, jautiesi saugiau. Taip renkiesi tu, o ne už tave. Tu nebeprarandi kontrolės.

Tos merginos „apsinuodijimas“ padėjo man pamatyti savo „apsinuodijimą“. Matau jį ir kituose, todėl saugau savo stiprias emocijas. Kartais pasirenku jas stipriai išleisti. Bet čia svarbiausias žodis „pasirenku“, o ne tai, kad mane išprovokuoja ir apiplėšia.

Saugokime savo emocijas ir vidinius resursus – būdami ramūs mes esame atsparesni informacijos manipuliacijoms.

Autorius: JŪRATĖ STANKUVIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama