NUOMONĖS FORMUOTOJAI: TARP TIESOS IR ALGORITMO

Keli Harvardo studentai prieš dvidešimt dvejus metus sugalvojo puikų būdą, kaip suskaitmeninti popierines pirmakursių knygas, tačiau keli ginčai, šiek tiek pavydo, žiupsnelis gigantomanijos ir turime tai, kas tapo pagrindiniu katalizatoriumi pasitikėjimui iš institucijų nudreifuoti pas nuomonės formuotojus.

Taip, dabar kalbėsime apie socialinius tinklus, jų burbulus, pasitikėjimo atotrūkį tarp visuomenės ir institucijų, „iš apačios“ (angl. „grassroots“) judėjimoregimybę ir nuomonės formuotojus, kurie ne visada sako tik savo nuomonę, arba kitaip, bandysime atsakyti į klausimą, ar nuomonės formuotojai tampa naujais politiniais veikėjais, bandančiais užlopyti plyšį tarp visuomenės ir politinio elito?

Ilgą laiką informacijos sklaida buvo siejama su institucijomis – valstybėmis, redakcijomis, universitetais, žiniasklaidos priemonėmis, kurios, bent jau teoriškai, veikė kaip atsakomybės, patikimumo ir autoriteto centrai. Šiandien ši struktūra yra suaižėjusi. Kai kurie tyrėjai drąsiai teigia, kad ji jau ir išardyta, o atsakomybė už tai, kas laikoma „tiesa“, vis dažniau perkeliama individui. Deja, tai naštai, kuriai ne visi dar esame pasirengę.

Socialinių tinklų eroje kiekvienas vartotojas tampa ne tik informacijos gavėju, bet ir jos kūrėju ar bent jau skleidėju (taip, širdelė ant katinėlio vaizdo įrašo ir piktas veidelis balsuojant, ar patiko „Eurovizijos“ atrankos kandidatė X, taip pat yra informacijos, o kartais ir misinformacijos sklaida). Subjektyvi nuomonė, emocinė reakcija ar asmeninė patirtis įgyja viešumo galią, kuri anksčiau buvo rezervuota instituciniams balsams, pereinantiems bent kelis filtrus – nuo kompetencinių, etinių svarstymų iki kalbos redagavimo. Šie filtravimo mechanizmai buvo grindžiami nuosekliu vertinimu, o tam buvo eikvojamos didelės laiko sąnaudos, tačiau dabartinėje skaitmeninėje aplinkoje pirmenybė teikiama greitai, dažnai impulsyviai reakcijai, kuri tampa vienu pagrindinių turinio matomumą lemiančių veiksnių. Šiandien šioje logikoje veikia ne tik politikos ar naujienų socialinių tinklų turinio kūrėjai, bet net ir naujienų portalų redakcijos, konkuruojančios tarpusavyje dėl greičio ir pirmumo, neretai turinio kokybės ir kontekstualumo sąskaita.

Iš pirmo žvilgsnio šis procesas atrodo kaip demokratizacija – balsą gauna visi. Tačiau tuo pat metu labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atsakomybė nėra perkeliama ant naujų informacijos kūrėjų pečių, o tiesiog ištirpsta tarp jų. Socialinių tinklų kūrėjai – nuomonės formuotojai – ne žurnalistai, jie nėra įpareigoti tikrinti savo pateikiamos informacijos, pateikti kelias pasakojimo pusės, skirtingas nuomones, patikrinti šaltinius. Daug daugiau įsipareigojimo jie jaučia net ne savo sekėjams, o socialinių tinklų algoritmams, kuriuos sėkmingai atliepus ne tik pakutenamas kūrėjų ego, bet ir kuriamas turinys gali tapti pajamų šaltiniu. Peržiūrų skaičius, reakcijos, pasidalijimai tiesiogiai koreliuoja su uždirbamais pinigais, o jas generuoja emocionalus turinys, aštri reakcija, kontroversiški teiginiai, nuostaba.

Algoritmas nemato skirtumo tarp fakto ir nuomonės, tarp ekspertinės analizės ir emocionalaus šūkavimo. Jis mato tik tai, kas veikia – dėmesys, įsitraukimas, reakcija. O veiksmingiausia – tai, kas arba patvirtina jau turimus socialinių tinklų naudotojų įsitikinimus, arba sukelia labai emocionalią reakciją.

Toks socialinių tinklų algoritmas formuoja informacinius burbulus. Juose individas nuolat susiduria su jam artimomis interpretacijomis, panašiais naratyvais ir identiškais emociniais rėmais. Subjektyvi nuomonė, nuolat atkartojama, sustiprinama, ima atrodyti kaip objektyvi realybė, ir, štai, tokia socialinių tinklų kūrėjų nuostata, siekiant kuo ilgiau išlaikyti vartotoją prie ekrano, maitinti jį srautu patvirtinančiais jau turimus įsitikinimus, taip pat ir siaurinant  vartotojo informacinį horizontą.

Šio mechanizmo sėkmės mastą rodo ir statistika: kiek daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų (apie 53 proc.) naujienas pirmiausia sužino socialiniuose tinkluose. Tai reiškia, kad algoritmiškai filtruojamas turinys daugeliui tampa ne papildomu, o pagrindiniu informacijos šaltiniu. Neslėpsiu, ir pati ryte pirmiausia atsiverčiu socialinius tinklus, norėdama sužinoti, kas, kol miegojau, pasaulyje nutiko gero ar blogo. Tačiau būtent ši, iš pirmo žvilgsnio nekalta, praktika iliustruoja, kaip lengvai informaciniai burbulai tampa kasdienio informavimosi norma.

Ypač pavojingas reiškinys atsiranda tada, kai šie burbulai pradedami naudoti tikslingai. Iš pažiūros spontaniški, „iš apačios“ kylantys judėjimai – vadinamieji „grassroots“ – gali būti ne autentiškos visuomeninės iniciatyvos, o jų imitacijos. Pakanka kelių aktyvių profilių, tiksliai parinktų emocinių akcentų ir atliepiančių algoritmą, kad būtų sukurta masiškumo iliuzija. Susidaro įspūdis, kad „visi apie tai kalba“, nors iš tiesų girdimas tik gerai sustiprintas, burbulo viduje cirkuliuojantis aidas, o šį aidą itin mažais kaštais geba išnaudoti priešiškos Lietuvai jėgos, siekiančios skaldyti Lietuvos visuomenę ir silpninti jos pilietinį atsparumą.

Lietuvos viešojoje erdvėje kenkėjiškų informacinių burbulų veikimą ypač gerai iliustruoti gali tokios temos kaip partnerystės instituto svarstymai, tam tikrų politikų komunikacija bei reakcijos į Kapčiamiesčio poligono plėtrą. Nors šie klausimai yra skirtingo pobūdžio, socialiniuose tinkluose jie dažnai jungiami bendru emociniu rėmu, kuriame konstruojama „tautos balso“ iliuzija, priešpriešinama legaliai išrinktai valdžiai, nekreipiant dėmesio į partinę valdančiųjų koalicijų sudėtį. Pavyzdžiui, partnerystės diskusijose stiprinami naratyvai apie „daugumos valią“ ir „primetamus supuvusios Europos normas“ formuoja įspūdį, kad valdžia veikia prieš visuomenę ir jos valią, nors realios nuomonės yra kur kas įvairesnės. Tam tiktų politikų komunikacija, burbuluose įtvirtinama kaip tariamas autentiškas „liaudies atstovavimas“, o ne kaip sąmoningai pasirinkta politinės konfrontacijos strategija, nukreipta prieš institucijų legitimumą. Steigiamo Kapčiamiesčio poligono atveju sudėtingi saugumo ir gynybos politikos klausimai redukuojami iki emocinio konflikto tarp „vietos žmonių“ ir „valdžios“, pastarąją vaizduojant kaip svetimą, neatskaitingą ir nelegitimią. Tokio pobūdžio informacinius burbulus kursto ne vien vidaus politiniai veikėjai ar socialinio turinio kūrėjai, siekiantys asmeninės naudos ar greito populiarumo, bet ir priešiškų valstybių informacinės operacijos, kurios tikslingai išnaudoja visuomenėje jau egzistuojančias įtampas ir nepasitikėjimą institucijomis. Visais šiais atvejais socialinių tinklų algoritmai stiprina emocinę priešpriešą, kurdami masiškumo regimybę ir iliuziją, kad burbuluose cirkuliuojantis turinys atspindi „tikrąją tautos valią“.

Įstrigęs tokiose informacinėse sistemose asmuo tampa ne tik suprojektuoto burbulo auka, bet ir jo palaikymo įrankiu. Jis dalijasi, komentuoja, piktinasi ar palaiko manydamas, kad veikia savarankiškai. Tačiau realiai jis tampa nemokama infrastruktūros dalimi – turinio platintoju, prisidedančiu prie turinio sklaidos be aiškios intencijos ar atsakomybės. Šioje vietoje riba tarp informacijos, misinformacijos ir dezinformacijos tampa itin slidi: turinys dažnai platinamas be piktybinio ketinimo, tačiau jo poveikis ilgalaikėje perspektyvoje gali būti labai pragaištingas valstybei.

Šis procesas ypač pavojingas demokratinėms visuomenėms. Kai tiesa tampa nuomonės klausimu, o nuomonė – algoritmo optimizavimo rezultatu, viešoji erdvė praranda bendrą atskaitos tašką. Diskusija virsta nebe argumentų, o emocijų konkurencija, taip nyksta ir galimybė susitarti.

Tad šiandien klausimas nėra vien apie melagingą informaciją. Klausimas – apie tai, kam mes leidžiame būti atsakingiems už tiesos apibrėžimą. Ar individas, paliktas vienas informaciniame burbule, gali atlaikyti algoritmiškai sustiprintą spaudimą? Ir ar institucijų atsitraukimas nėra tylus sutikimas, kad tiesa taps nebe viešuoju gėriu, o dar viena vartojama preke. Net ir be piktybinės intencijos socialinių tinklų turinio kūrėjai, norintys informuoti, dalytis žiniomis ar propaguoti vienas ar kitas vertybes, gali pridaryti daugiau žalos nei naudos, jei paslys ir pasiduos algoritmo vilionėms.

Autorius: KRISTINA PETRAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama