Skaityti be baimės: kaip ambasadorė kviečia jaunimą susitaikyti su knygomis

Lietuva turi naują skaitymo ambasadorę – literatūros vadybininkę RŪTĄ ELIJĄ ŠAITYTĘ-KAIKARĘ, kuri šias pareigas perėmė iš rašytojo Justino Žilinsko. Pokalbio metu pašnekovė užsimena, kodėl skaitymui šiandien reikia ne tik gerų knygų, bet ir sisteminės valstybės valios.

Ne rašytoja, o vadybininkė

R. E. Šaitytė-Kaikarė į knygų pasaulį žvelgia per literatūros vadybos prizmę – tai, pasak jos, nėra atsitiktinumas. Jos tikslas – parodyti, kad literatūros laukas yra platesnis nei rašymas ar skaitymas: jis apima leidybą, komunikaciją, kultūros politiką, edukaciją.

Darbą su jaunimu ambasadorė laiko ypač prasmingu. Jos nuomuone, jaunų žmonių nuoširdumas ir tiesmukiškumas – tai, ko suaugusiųjų renginiuose sunku rasti. R. E. Šaitytė-Kaikarė tikina, kad Lietuva nuo 2008-ųjų – Skaitymo metų – nuėjo ilgą kelią, tačiau sistemingo požiūrio į skaitymo skatinimą vis dar trūksta. Ambasadorė kaip pavyzdį nurodo Suomiją, kur mokyklų tvarkaraštyje yra speciali skaitymo pamoka.

„Tai ne literatūros analizės valanda. Vaikas skaito tai, kas jam patinka, savo tempu, nesvarbu, ar jis greičiausias klasėje, ar lėčiausias. Tikslas – skaitymo džiaugsmas, ne įvertinimas“, – aiškina pašnekovė. Jos teigimu, tokia pamoka keičia santykį su knyga.

Geriausia reklama knygai – draugo papasakota istorija

Tyrimai, kuriais remiasi R. E. Šaitytė-Kaikarė, rodo aiškų modelį: vaikus ir paauglius skaityti skatina ne tėvų nurodymai ir ne mokytojo rekomendacijos, o galimybė apie knygas pasikalbėti su bendraamžiais. Vienas ambicingiausių ambasadorės tikslų – inicijuoti Teisės skaityti manifesto priėmimą valstybės lygmeniu.

„Tai būtų ne simbolinis gestas, o konkretus politinis dokumentas, įpareigojantis užtikrinti ilgalaikę skaitymo skatinimo strategiją“, – idėją pristato nauja skaitymo ambasadorė.

Ji užsimena, kad Manifesto dalis apimtų ir mokyklų bibliotekų finansavimą, kuris šiandien per dažnai priklauso nuo konkrečios mokyklos vadovo prioritetų, o ne nuo valstybinių standartų.

Vasaros knygų sąrašai – ne priešai

Kalbėdama apie privalomą literatūrą, R. E. Šaitytė-Kaikarė kviečia atsisakyti vieno stereotipo, kad skaityti klasikos kūrinius yra bausmė. Skaitymo ambasadorė sako, kad klasika yra bendros kultūrinės kalbos dalis, tačiau problema dažniausiai – ne pats tekstas, o tai, kaip jis pateikiamas.

„Kartais tereikia šiek tiek daugiau konteksto ir vieno gero klausimo tinkamu momentu“, – pabrėžia naujoji skaitymo ambasadorė.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama