Filmo „Kuba ir Aliaska“ režisierius Yegor Troyanovsky: „Karas visada yra skausmas“

Filmo „Kuba ir Aliaska“ režisierius Yegor Troyanovsky: „Karas visada yra skausmas“. Natalia Serebryakova/Tie2.lt Dokumentinis filmas „Kuba ir Aliaska“ režisieriaus Yegor Troyanovsky — dar viena galinga juosta iš Ukrainos, rodanti kasdienį gyvenimą karo fronte. Centre — karo medikės Julija ir Oleksandra, kurias bendražygiai vadina Kuba ir Aliaska. Dėka kūno kamerų žiūrovas atsiduria greta jų — pačiais pavojingiausiais momentais, tarp sprogimų, riksmų ir dulkių. Tačiau pro karo siaubą prasimuša ir kai kas gilesnio: juodasis humoras, gelbstintis psichiką, ir neįtikėtinas draugiškumas, laikantis ant vandens. Filme — ne tik kovos realijos, bet ir asmeniniai skambučiai, žinutės, vidiniai pokštai, darantys karą skausmingai intymų. Tam tikru momentu karas tiesiogine prasme išskiria herojes: Aliaska patiria sunkų sužeidimą ir filmas tarsi skyla į dvi dalis — toliau matome jos sudėtingą reabilitacijos laikotarpį, lygiagrečiai stebėdami Kubos gyvenimą. Jos kasdienybė — tarp fronto ir gyvenimo, kuris galėjo būti: Kuba svajoja apie karjerą mados pasaulyje, bet nuolat grįžta gelbėti sužeistųjų. Karas kišasi net į jos šviesiausius planus — ir kartu atveria naujas galimybes, gimstančias pačioje kovoje. Tai istorija ne tik apie netektis ir stiprybę, bet ir apie tai, kaip sunku išlikti savimi, kai aplink kasdien griūva įprastas pasaulis. Natalija Serebriakova kalbėjosi su režisieriumi apie filmo kūrimą. Sveikinu jus su premjera Šefilde ir sėkminga festivalių istorija! Mačiau, kad jūsų filmas buvo ir Briuselyje. Kaip kilo idėja šiam filmui, kaip susipažinote su Kuba ir Aliaska? Dirbau žurnalistu PBS — tai Amerikos visuomeninis transliuotojas. Keliavome po Ukrainą, darėme daug reportažų. Tiesą sakant, neplanavau vėl filmuoti karo dokumentikos. Penkerius metus — nuo 2015 iki 2020 metų — dirbau prie filmo „Bies“. Tai buvo istorija apie savanorį kareivį Oleksijų Kudriavcevą, kuris Donbase pateko į nelaisvę pas kovotojus, ir jo tėvą, beviltiškai bandžiusį surasti savo sūnų. Atrodė, kad plataus masto invazija — tarsi šios istorijos tęsinys, mane nelabai traukė vėl filmuoti ką nors apie karą. Bet tada sužinojau apie Kubos ir Aliaskos — dviejų kovos medikių — istoriją, kurios gelbėja gyvybes fronte, ir pabandžiau ją šiek tiek aprašyti — kad būtų įdomu ne tik man. Tuomet nusprendėme: kodėl nepabandžius nufilmuoti apie jas filmą? Kas jus labiausiai sužavėjo herojėse? Kodėl nusprendėte sutelkti dėmesį būtent į jas? Man patiko jų natūralumas — Kuba ir Aliaska prieš kamerą elgėsi taip pat, kaip ir gyvenime. Tuo požiūriu nereikėjo dėti jokių ypatingų pastangų. Pakako tiesiog būti šalia, stebėti, daugiau sužinoti apie jų svajones, fronto kasdienybę ir tiesiog gyvenimą. Iš tiesų, filmavimas jau seniai baigėsi, o jų gyvenimai tokie pat ryškūs — kartais linksmi, kartais liūdni. Svarbiausia, kad jos gyvos ir sveikos. Kaip pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp karo tragizmo ir  herojų požiūrio? Ar nebijojote, kad lengvumas gali sumenkinti situacijos rimtumą? Greičiau pats gyvenimas diktavo, kur judėti toliau. Kreipiau dėmesį į tai, kas man iš tiesų įdomu. Atrodo, kad bet kurio žmogaus gyvenimas yra kontrastingas ir visiškai nenuspėjamas — nerūpestinga linksmybė eina koja kojon su tragiškomis akimirkomis ir netikėtais skaudžiais praradimais. Tai ypač jaučiame dabar, ilgalaikio alinamo karo metu. Tai neišvengiamai atsispindėjo ir filmo struktūroje. Pradėję filmuoti, net negalėjome įsivaizduoti, kad Aliaska patirs sunkų sužeidimą nuo rusų drono atakos, kad Kuba kare praras labai artimą žmogų… Ar prisimenate pirmą susitikimą su Kuba ir Aliaska? Mano pažintis su merginomis prasidėjo per Moterų veteranų judėjimą, kuriame abi aktyviai dalyvauja. 2022 m. pavasarį kolegos filmavo reportažą apie moteris, kurios Kyjive gamino Molotovo kokteilius, užsiėmė savanoryste. Vėliau sužinojau, kad Kuba ir jos draugė tapo kovos medikėmis fronte. Ir maždaug vasaros pabaigoje — rudens pradžioje — pradėjome bandyti filmuoti filmą, tada su jomis ir susipažinau. Filme naudojote įvairias medijas — pavyzdžiui, vaizdus iš „Telegram“, atrodo, ir „Instagram“ vaizdo įrašus. Gal galite papasakoti apie šiuos formatus?  Socialiniai tinklai — svarbi mūsų šiandienos dalis, ypač galimybė palaikyti ryšį su tais, kurie yra toli. Visi mes bendraujame žinutėmis, siunčiame vaizdus, dalijamės vaizdo įrašais apie savo emocijas. Čia man svarbiausia buvo užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius su Kuba ir Aliaska, kad jos būtų pasirengusios dalintis asmeniniais dalykais, nes ne visi tam ryžtasi. Pavyzdžiui, Aliaska net dabar šiek tiek drovisi, kad žiūrovai taip arti pamatė jos privatų gyvenimą. Tai nelengva. Bet ji sutiko — dėl filmo ir dėl rezultato. Man atrodo, kad tai ne tiek mano nuopelnas ar kažkokios „formos“ paieška, kiek mūsų herojų gyvenimo dalis, jų drąsa parodyti jį be cenzūros ir pagražinimų. Aliaska buvo sukiai sužeista. Ar ji dabar jau gerai vaikšto? Taip, vaikšto, bet matyti, kad jai dažnai skauda. Tai sudėtingas sužeidimas — ne tik fizinė žaizda, bet ir trauma, kuri lieka visam gyvenimui. Po drono atakos Aliaska praėjo labai sunkų reabilitacijos procesą — tiek fizinį, tiek psichologinį. Iš esmės, jai teko iš naujo mokytis vaikščioti ir įveikti stiprų skausmą. Ji taip pat dirbo su psichoterapeutu, dalijosi išgyvenimais su artimais draugais. Tikiuosi, šalia jos ir toliau bus žmonės, kurie ją palaikys šiame nelengvame kelyje. Kaip šis sužeidimas paveikė jūsų filmavimo planus? Juk pradėjote su dviem herojėmis, o jų keliai išsiskyrė. Iš tiesų, tai labai stipriai paveikė emocinį filmo vaizdą. Mes tik pradėjome artėti, kurti kažką kartu — ir staiga tai nutiko. Net galvojau, kad filmo nebus. Man vis dar trūksta tų gražių akimirkų tarp Kubos ir Aliaskos, kurios galėjo būti juostoje, bet taip neatsitiko. Su joms būdingu juoduoju humoru merginos juokavo, kad neplanuoja sulaukti filmavimo pabaigos ar premjeros. Todėl į viską žiūrėjo su tam tikru lengvumu, leido sau tai, ko paprastai neleidžia. Ir gerai, kad jos gyvos. Tai svarbiausia. O tas Kubos susidomėjimas mada, drabužių dizainu — jis iš kur? Ji tuo pradėjo užsiimti jau kare? Galima sakyti, kad taip. Kuba tarnauja nuo 2014 metų, kovojo iki 2019-ųjų. Per visą tą laiką ji svarstė, kuo užsiims toliau. 2019 metais ji jau turėjo pasirodymų „Ukrainian Fashion Week“, organizavo veiklą, kuria norėjo kurti ir įgyvendinti savo dizaino planus. Tačiau prasidėjus plataus masto invazijai viskas sustojo. Tai, ką matome filme, — tik nedidelė jos svajonės dalis. Beveik neįtikėtina žmogui, kuris tarnauja kariuomenėje karo metu. Bet tai visgi tapo realybe — ir, man atrodo, tai labai svarbus momentas Kubos gyvenime ir jos karjeroje kaip dizainerės. Sakėte, kad Aliaskai nebuvo labai patogu dėl tokio kameros priartėjimo prie jos privataus gyvenimo. Kaip kūrėte pasitikėjimą su jomis abiem? Ar jos iš karto jumis pasitikėjo? Man atrodo, kad bet kokiam bendradarbiavimui reikia kurti pasitikėjimą. Kitaip nieko nebus. Mūsų atveju tai vyko palaipsniui. Kuba ir Aliaska pratinosi prie mūsų, mes — prie jų. Ir džiaugiuosi, kad pasiekėme tašką, kai tapo aišku: iš to gali išeiti geras filmas. Kokią vaidmenį filmo kūrime atliko montažas? Ar dirbote su montažo režisiere nuo pat pradžių, ar perdavėte medžiagą po filmavimo? Montažą pradėjome dar filmuodami. Žoel Aleksis, montažo režisierei, reikėjo laiko medžiagai apdoroti — jai buvo išversti visi įrašai, ji puikiai susitvarkė. Dažnai tekdavo peržiūrėti valandas tamsaus vaizdo iš „GoPro“, nes kamera nukrisdavo arba kas nors nepavykdavo. Bet ji sugebėjo išgirsti ir pamatyti svarbius ukrainietiškus žodžius tamsoje — ir iš jų dėlioti scenas, dialogus, herojų jausmus. Man atrodo, kad būtent dėl Žoelės filmas išėjo toks, kokį jį dabar mato žiūrovai. Norėčiau paklausti apie sužeidimų, su kuriais susiduria herojės, filmavimo etiką. Kaip nustatėte ribą — ką galima rodyti, o ko ne? Kaip sprendėte, kuriuos sužeidimus įtraukti į filmą? Nesijaučiu šios srities ekspertu, nors daug ką mačiau — tiek vaizdo įrašuose, tiek realiame gyvenime. Atvirai pasakius, neturiu aiškios ribos, ką galima rodyti, o ko ne. Karas — tai visada skausmas. Ar žiūrovui turi būti nemalonu? Nežinau. Man atrodo, tai jo pasirinkimas — žiūrėti, jei jam įdomu, arba atsistoti ir išeiti, jei tai jį žeidžia ar kelia diskomfortą. Kai įvyko Aliaskos sužeidimas — momentas, kai ji tiesiog įėjo į pastatą ir ją susprogdino — ar iš režisūrinės pusės neatrodė, kad tai tam tikra sėkmė? Juk matome dramą realiu laiku, realiame vaizde. Man atrodo, vadinti tai sėkme — neteisinga. Jai - tai tragedija. Šis sužeidimas faktiškai atėmė iš jos galimybę dirbti fronte. Darbą, kurį ji mylėjo. Ji nebegali dalyvauti sužeistųjų evakuacijose. Būčiau laimingas, jei to nebūtų nutikę. Todėl — ne, aš nelaikau to režisūrine sėkme. Visiškai su tuo nesutinku. Kaip rinkote garso takelį filmui? Ar tai jūsų mėgstamos dainos, ar dainos, kurias mėgsta herojės? Klausiau muzikos, kurią mėgsta Kuba ir Aliaska — aptarėme tai kartu su Žoel Aleksis, kai Belgijoje dirbome prie filmo montažo. Ji papildė sąrašą ukrainietiškais kūriniais, kurie jai labiausiai patiko. Bet kai supratome, kad vien ukrainietiškų dainų nepakaks, kreipėmės į flamandų kompozitorių Frederiką Van der Mortelį, kuris, mano nuomone, sukūrė labai tikslią ir stiprią muziką specialiai filmui. Turėjote galimybę bendradarbiauti su užsienio montažo režisiere ir kompozitoriumi, dėl to, kad filmas buvo koprodukcijos projektas? Taip, filmas tapo ARTE kolekcijos „Generation Ukraine“ dalimi 2022 metais. Jie atrinko 12 projektų, kuriuos nusprendė paremti. Tai buvo beprecedentis įvykis, nes iki tol taip buvo daroma tik vieną kartą — programoje „Generation Africa“. Tikslas buvo paremti būtent ukrainiečių prodiuserius ir kino kūrėjus. Anksčiau viskas veikė pagal klasikinę schemą: pirmiausia projektą paremdavo Ukrainos kino centras, vietiniai pinigai padengdavo pusę išlaidų, o tada galima būdavo ieškoti užsienio koprodiuserio. Paprastai užsienio partneriai finansuodavo montažą, spalvų korekciją, muziką ar kitus galutinius etapus. Tačiau po 2022 metų Ukrainoje faktiškai neliko valstybinio kino finansavimo — ir ARTE prisiėmė finansavimą nuo pat pradžių. Tai buvo didelė biudžeto dalis, bet ne visa. Taip pat ieškojome kitų šaltinių: gavome paramą iš IDFA Bertha Fund, RTB, IMS, Eurimages, Čekijos televizijos ir kitų partnerių. Net visuomeninis transliuotojas „Suspilne“ prisidėjo — jis yra vienas iš koproduktorių ir padėjo filmui tapti tokiu, kokį matote. Pabaigai — šiek tiek apie jūsų ankstesnę patirtį. Minėjote filmą apie ATO — atrodo, kad jį vertinate ne visai pozityviai. Ar tai buvo nuovargis, ar nusivylimas? Nusivylimas filmu? Ne. Priešingai — 2014 metų įvykiai mane labai stipriai paveikė. Ir filmą „Bies“, kurį filmavau nuo 2015 iki 2020 metų, laikau pavykusiu. Jis daug liūdnesnis už „Kubą ir Aliaską“, labai tragiškas. Nepaisant didelio susidomėjimo tema Vakaruose — man atrodė, kad jau pasakiau savo. Plataus masto invaziją priėmiau kaip to paties konflikto tęsinį — taip, ji didesnė, žiauresnė, bet esmė ta pati. Specialiai dar vienos karo istorijos neieškojau. Karas pakeitė milijonų ukrainiečių realybę, o sutikęs Kubą bei Aliaską supratau, kad dar turiu ką papasakoti. Ar visa jūsų režisūrinė ir operatoriaus karjera susijusi su karo tema? Ar iki to užsiėmėte kuo nors kitu? Nesakyčiau, kad viskas susiję tik su karu. Iki tol daug filmavau muzikinių klipų, tarp jų ir Antinui Mucharskiui bei jo projektui „Orest Liutyi“, kuris, iš esmės, dažnai aplenkdavo įvykius, buvo savotiškas būsimos ateities pranašas. Manau, mums pavyko sukurti tikrai gerų darbų. Negalima sakyti, kad viskas tiesiogiai buvo apie karą, bet karas labai stipriai paveikė mūsų ateitį — ir mane taip pat. Ką būtent norite šiuo filmu perduoti užsienio žiūrovui? Kokia jūsų pagrindinė žinutė — asmeninė ir visuomeninė? Man atrodo, kad kinas savaime neišsprendžia globalių problemų. Tiesiog būsiu laimingas, jei mūsų filmas ką nors įkvėps. Gal tiesiog — svajoti. Suvokti, kad laisvė, nepriklausomybė, kalbos saugumas — tai ne kažkas, kas duodama savaime. Tai vertybės, kurios reikalauja sąmoningo ir atsakingo požiūrio. Ar buvo momentų, kuriuos filmavimo metu norėjote pakeisti? Gal planavote padaryti ką nors kitaip? Kaip ir daugelis ukrainiečių 2023 metais, turėjau vilčių, atsižvelgdamas į kariuomenės sėkmę ir kontrpuolimus. Tikėjausi, kad bus išlaisvinta dar daugiau miestų ir kaimų. Kuba, pavyzdžiui, sakė: „Aš visada gynyboje, o tos emocijos, kai tave sutinka išlaisvintame mieste, man niekada neteko patirti.“ Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Priešingai — beveik visos vietos, kurias matome filme, yra arba jau okupuotos Rusijos (kaip dalis Charkivo srities: Krugliakivka, Zahrizove, Lozovata), arba visiškai sunaikintos, kaip Konstantynivka, kuri faktiškai atsidūrė fronto linijoje. Ar žiūrite kitus šiuolaikinius Ukrainos filmus? Taip, kai tik yra galimybė, žiūriu. Kuo, jūsų manymu, jūsų dokumentinis filmas skiriasi nuo kitų šiemet pasirodžiusių dokumentinių filmų? Atvirai? Nelyginu. Yra gerų filmų — ir tikiuosi, jų bus dar daugiau. O kas kam artimiau — tai jau spręs žiūrovas. Jūsų filmo centre — dvi herojės. O apskritai dabar ukrainietiška dokumentika dažnai linksta prie be siužeto, stebėjimo formų: be herojų, be dialogų. Jūsų filmas — labai naratyvinis. Ar tai jūsų sąmoninga autorinė pozicija? Galbūt taip. Pažiūrėkite mano ankstesnį filmą „Bies“ — ten daug atsakymų į šį klausimą. Ten irgi istorija apie du žmones — tėvą ir sūnų. Man artima ši tema. Kreipiu dėmesį į žmogiškas istorijas — į tai, kas mane asmeniškai paliečia. Bet kartu mielai žiūriu kitus filmus, kuriuose yra kitoks požiūris. Būtų keista, jei visi filmuotų vienodai. Jūsų filmas iš tiesų išsiskiria. Jis — tam tikra realybės konstrukcija. Kaip ši sukurta realybė skiriasi nuo to „žalio“ karo vaizdo, kurį matote tiesiogiai fronte? Nes žinau, kad tarnaujate Ukrainos kariuomenėje… Kiekvienas turi savo požiūrį. Kiekvienas mato ką nors savo. Filmas, kuris mums išėjo, — tai daugelio žmonių darbo rezultatas: operatorių, filmavimo dalyvių, visų, kurie padėjo. Tai kolektyvinis darbas. Be to, mes nesiekėme parodyti kovos veiksmų ar „pagauti“ efektingiausią kadrą. Mūsų dėmesio centre buvo dviejų žmonių draugystė, jų artumas. Tai mums buvo svarbiausia. Filmas atrodo beveik kaip padėkos laiškas jūsų herojėms. Ar asmeniškai jautėte atsakomybę už tai, kaip jos bus pristatytos ekrane? Atsakomybė, žinoma, visada yra. Bet po to, kai jos pažiūrėjo filmą, man atsirado jausmas, kad viskas gerai. Aliaska, tiesa, juokais pasakė, kad filmas ne toks kietas kaip „Įsėsk į Briugę“ („In Bruges“), pavyzdžiui. Bet jokių pretenzijų jos neturėjo. Man atrodo, atlikau savo darbą ir nė vienai iš jų nepakenkiau. Mačiau, kad premjeroje jos fotografavosi su Zalužnu, o jūs — tarsi šešėlyje. Ar vengiate viešai pasirodyti tokiais momentais? Jos fotografavosi su Valerijumi Zalužnu Londone, o manęs tiesiog fiziškai ten nebuvo. Tai vyko Ukrainos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje, ne pačioje filmo premjeroje. Ir paskutinis klausimas — dėl finalo. Aliaska, atrodo, cituoja eilutes iš Žadano dainos, jei neklystu. Suprantu, kad šie kadrai buvo nufilmuoti dar filmavimo pradžioje, iki jos sužeidimo. Kodėl nusprendėte baigti filmą būtent taip — filosofiniu pokalbiu apie mirtį? Iš tiesų šie kadrai nufilmuoti jau po sužeidimo, ne pradžioje. Gyvenimas — daug sudėtingesnis už filmą. Filmas — tai supaprastinta jų likimo versija. Po sužeidimo Aliaska dar sugrįžo į tarnybą, vėliau vėl pakenkė sveikatai, patyrė dar vieną operaciją. Bet nėra prasmės visko filmuoti ir aiškinti — tai ne tas filmas. Dabar jos jau nebetarnauja kartu, kiekviena užsiima savais reikalais. Ir tai taip pat jų kelio dalis. Aš tiesiog stebėjau ir fiksavau tai, kas buvo susiję būtent su jų tvirta draugyste. [embed]https://www.youtube.com/watch?v=_n-hX_CDPCU[/embed]

Autorius: Tiedu

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama