„Menas – ne apie grožį, o apie tiesą“: pokalbis su ukrainiečių menininke Polina Verbycka

„Menas – ne apie grožį, o apie tiesą“: pokalbis su ukrainiečių menininke Polina Verbycka. Veronika Synenka/Tie2.lt [gallery ids="134254,134248,134245"] Polina Verbycka – menininkė, žinoma dėl savo kūniškos vizualinės kalbos, kuri balansuoja tarp pažeidžiamumo ir realybės. Jos menas – tai tiesioginis kūniškumo atspindys be pagražinimų. Pasikalbėjome su ja apie jautrųjį realizmą, provokacijos ribas, emigracijos ir sugrįžimo patirtį, taip pat apie tai, kaip karo metu keičiasi meninė praktika Kažkada sakei, kad tavo menas – ne apie grožį, o apie tiesą. Ar karo metu pasikeitė tavo suvokimas apie tiesą? Viskas, ką darau, yra asmeniška. Tai - apie mane, mano patirtį – individualią ir nesusijusią su karu. Kad karas egzistuoja – žinojau jau seniai. Kad vyksta siaubingi dalykai su nekaltais žmonėmis? Taip, ir tai žinojau anksčiau. Esu perskaičiusi daug knygų. Tad manęs tai labai nenustebino... Karo pradžioje išvykai į Klaipėdą. Kaip skirtinga kultūrinė aplinka paveikė tavo meninę kalbą? Sakyčiau, kad kūryba ten tapo bandymu išsaugoti dalį savęs, kurią atsimenu. Ten neturėjau ką veikti – todėl tiesiog pradėjau daug dirbti. Mano dienotvarkė buvo tokia: pradedi anksti, baigi vėlai. Neturėjau dirbtuvių, negalėjau kurti skulptūrų, todėl pradėjau piešti. Piešiniai maži – pieši namuose, žiūrėdamas serialus. Ar jauteisi menininke tremtyje, ar labiau laikinąja rezidente? Tai, beje, įdomu. Tai buvo mano antroji migracija, bet pirmoji – priverstinė. Ir maždaug po pusės metų supratau, kad aš ten negyvenu – tiesiog laukiu, kada galėsiu grįžti namo. Negalėjau priimti minties, kad tai gali būti ilgam. Net plaukų džiovintuvo nepirkau, galvodama: „Tuoj grįšiu, kam jo reikia?“. O paskui suvokiau, kad jau ilgą laiką negaliu normaliai išsidžiovinti plaukų. Nuėjau, nusipirkau plaukų džiovintuvą – tai buvo pirmas ženklas, kai supratau, kad dabar gyvenu čia. Kas paskatino tave grįžti į Kijevą? Apie grįžimą galvojau ilgai. Kai ilgai gyveni emigracijoje – sprendimą grįžti priimti labai sunku. Tai atrodo kaip pralaimėjimas. Tarsi sakai: „Aš pasiduodu. Nesugebėjau įsitvirtinti, integruotis. Esu nevykėlė.“ Turiu vaikų – galvojau, kad savanaudiška rizikuoti jų saugumu dėl savo asmeninių norų. Bet po rezidencijos Čikagoje, kai per dvi savaites susikroviau daiktus, susitvarkiau visus reikalus Lietuvoje ir grįžau. Ar tavo menas tapo labiau vietinis, įsišaknijęs Kijive? Taip. Kijivas yra sąmoningas pasirinkimas. Aš čia gimiau, sugrįžau savo noru. Pradėjau kurti galeriją. Dabar stoviu abiejose pusėse – kaip menininkė ir kaip galeristė. Papasakok apie „Draft Gallery“. Tai buvo trumpas, bet ryškus projektas. Kokia jos misija? Jokios misijos. Tiesiog radau dirbtuves per OLX geroje vietoje už normalią kainą. Tada mano pažįstamas fotografas Bohdanas Huliai pasiūlė pristatyti savo meninę knygą. Atėjo daug žmonių. Pagalvojau – kodėl neorganizuoti kultūrinių renginių? Ir viskas savaime pradėjo suktis. Ar pasikeitė tavo požiūris į galerijų sistemą Ukrainoje po šio projekto? Manau, pati sistema yra gerai. Tiesiog mes neturime daug galerijų. Yra didelių institucijų, vidutinio dydžio, butų galerijų – visa tai puiku. Turime menininkų – ir jaunų, dar besiformuojančių, ir senųjų meistrų. Visiems jiems reikia planuoti, kad neprarastų motyvacijos tobulėti. Bet esamos galerijos to negali užtikrinti. Jų tiesiog per mažai. Dažnai kalbi apie laisvę kaip būtinybę menui. Kaip dabar ją apibrėži? Tai sudėtingas klausimas. Dažnai, kai kalbu apie laisvę, turiu omeny bent jau laisvę nuo buities, kurios dauguma mano amžiaus menininkių neturi. Jos rūpinasi šeima, o vyrai lengvai gali pasakyti: „Aš esu menininkas, tvarkykitės patys.“ Reikia savo laiko ir erdvės „pagalvoti“. Taip pat suvokiu, kad dabar Ukrainos vyrai neturi laisvės, nes negali laisvai keliauti. Pavyzdžiui, Kijivas – tai mano pasirinkimas. Galiu būti čia, bet jei norėsiu – galiu bet kada išvažiuoti. Ir aš vertinu šią galimybę. Nes jaučiuosi žmogumi, kuris yra savo gyvenimo šeimininkas. Tai svarbu. Kaip derini meninę praktiką su motinyste? Normaliai. Mano vaikai jau dideli, savarankiški. Bet visada kažkas nukenčia: arba nepakankamai atsiduodi kaip mama, arba – kaip menininkė. Vieni pasirenka tik šeimą, kiti – tik meną. Jei nori „visko iš karto“ – bus sunku. Tavo menas – kūniškas ir atviras. Ar jis vis dar sulaukia pasipriešinimo iš publikos? Ar tau svarbu provokuoti? Iš pradžių neketinau provokuoti. Bet paskui, kai supranti, kad tai veikia – gal šiek tiek ir pasinaudoji tuo. Vis tiek yra pagunda: iš anksto žinai, į ką žmonės reaguos. Bet, manau, visgi reikia susilaikyti nuo to, nes tai gana pigus triukas. Kodėl mano darbai sukelia pasipriešinimą? Nuoširdžiai – iki šiol nesuprantu. Nes galiausiai – tai tik objektas. Kad ir kaip būtų atliktas, kas jame pavaizduota – tai tik kažkoks daiktas, į kurį galima tiesiog nežiūrėti, jei tau jis nepatinka. Pavyzdžiui, mane labiau liūdina Viber lipdukai. Bet aš nieko nesakau. Sakau „ačiū“ tiems, kurie man juos siunčia. Koks šiandien tavo didžiausias iššūkis – vidinis, estetinės ar socialinės prigimties? Man visada didžiausias iššūkis – vidinis. Kartais turiu paklausti savęs: ar darau tai, ką turiu daryti? Ar esu sąžininga? Ar švaistau laiką? Ar darau pakankamai? Jaučiu tam tikrą atsakomybę prieš save. Galvoju, jei jau turiu kažkokių gebėjimų – už tai reikia atsakyti. Kas šiandien tave labiausiai neramina arba žavi? Manau, tai – kasdienio gyvenimo įtaka Ukrainoje. Tai dualybė – viskas tarsi įprasta: susitinkam su draugais, linksma, džiaugsminga. O šalia – liūdesys. Neseniai buvau drag šou, po to užsukau nusipirkti cigarečių – o pardavėja su juodu skarele. Aišku, ji išgyvena netektį. Ir toks labai keistas šios realybės mišinys: gyvas, gražus miestas, pilnas gyvenimo. Ir kartu – labai daug asmeninių tragedijų…

Autorius: Tiedu

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama