Dienos kaip lapai rudensd

Literatės, tautodailininkės, grafikės, karpytojos, margučių margintojos, sertifikuotos tradicinių amatų meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės antroji poezijos knyga. Kaip ir visa daugiaplanė autorės kūryba, eilėraščiai kupini šviesos, tėviškės ilgesio, gražiausių prisiminimų, pagarbos tradicijoms, jautraus trapumo, šilumos šalia esantiems. Autorė ieško atsakymo į amžinuosius būties klausimus, suprasdama, kaip „...Svarbu dėkoti, džiaugtis ir mylėti.“

* * *

Nedalinau gyvenimo 

rėžiais –

lyg žemės,

neraikiau riekėm

lyg duonos.

Tebūna jis

visiems visas

nuo vieno

saulėtekio

iki kito...

 

 

* * *

Tos dienos

lyg rudenio lapai

nuo klevo –

vaiskios ir ryškios,

dėmėtos,

sudžiūvusios ir suplyšusios.

Visos krenta

po praeivių batais

ne žmonių

tik visagalio laiko

teismui.

Ir ašaros –

tik spalio dargana –

pavėjui,

tiktai pavėjui.

 

 

* * *

Nusipiešiau tėviškę

tokią,

kaip buvo...

Kokią regiu sapnuose:

kvapniausios žemuogės

ant smilgos siūlo,

vosilkų mėlis

rugiuose.

Kvepia

jazminais, bijūnais

ir rūtom,

ir šviežias šienas

tiesioj pradalgėj.

O kaip norėčiau

kartais ten būti,

o gal pasilikti tenai

amžinai...

 

 

* * *

Esu lyg pakeleivis

be namų.

Širdis gimtinės oro

pasiilgus.

Kai lieka vis mažiau

tų valandų, dienų,

o vis daugiau

svajonių išsipildžiusių...

Juk nieko nebesitikiu

sulaukt.

Ir neturiu

jokių planų rytojui.

Prie lūpų tik

ramunės žiedlapį

priglaust.

Ir tyliai iškeliaut

per vasarojų...

 

 

* * *

Kas liko?

Tik laukinių alyvų

žydėjimo

atspindys akyse.

Tik gimtinės

vieškeliais, takais ir

kryžkelėm

išvagoti delnai...

 

 

* * *

Kasdien

keliu žvilgsnį

į Viešpaties Širdį

paveiksle

iš senųjų namų.

Jau

tėvų nebėra,

tų namų

nebelikę –

tik ramybės

linkėjimą

perduodu Jums.

 

* * *

Ateina laikas,

kai jauti,

kad atsisveikinimų

vis daugiau,

negu susitikimų...

Ir vasaros

kas metai

vis trumpyn...

Nesigręžioju atgalios –

tie vieškeliai

senokai jau užžėlė.

Ir šuliniai

visi išdžiūvę,

be vandens...

Gal tik

kada sužydi

baltas jazminas

ir rožiniai bijūnai

svetimuos kiemuos –

jų kvapas nuneša

į tuos

beribius plotus,

kuriuos kadais

gimtine vadinai...

 

 

* * *

Juk niekaip nepadalijamos

tos pievos,

tas lietus, vanduo,

lelijos ežere.

Tas pavasario

žiedadulkėm

geltonas oras

ir dangus,

kurį nešiojuosi

giliai širdy.

 

 

* * *

Kartais pajunti,

kad tą buvimą

skauda.

Skauda

tarp žmonių –

savų ir svetimų.

Glostai

atminties akim

rugių atolą švelnų –

tvarstį –

ant skaudžių

būties žaizdų.

 

 

* * *

O palangė

lyg slenkstis į dieną –

nesvarbu,

kad lietus

ir vėjuota...

Gamtoje

viskas tikra

ir sava –

aš galiu apsigobti

lyg stora

ir languota močiutės

vilnone skara.

 

 

* * *

Kol lyja šiltas

vasaros lietus

ir ant baltų lelijų

pasilieka –

iš Tavo, Dieve,

rankų –

trapumas žiedo

ir akimirkos šiltos –

lyg nuo lovatiesės

močiutės nuaustos

anūkei – man –

tik gimusiai

padėti...

 

 

* * *

Vis atrodau jauna

sau

tik laikas pavargo...

Pasiliko toli

mano vaikiškos pėdos

laukuos...

Kvepiant žemuogėms,

mėtoms,

gal smilgoms?

Tas nekviečiamas

svečias –

ruduo.

 

 

* * *

Kas pasimels 

už mus,

kai mūsų nebebus?

Kaip be maldos

sunku bus

mūsų žemei...

 

 

* * *

Praeitis –

neužmirštuolių

žiedlapiai

pabirę

ant siuvinėtos tulpėm

staltiesės senos.

 

 

* * *

Gražumas tos dienos,

gerumas to dangaus,

parėjus iš nakties

prie artimo žmogaus.

 

Nepamenu, kas buvo

ir nežinau, kas bus.

Beliko vienas noras –

apglėbt savus vaikus.

 

 

* * *

Visas dangaus skliautas

lyg didelis varpas

skamba, spengia ir spaudžia

metų našta –

kažkodėl ji apsunksta

kiekvieną rudenį

lyg sulytas šienas pradalgėj

iš vaikystės prisiminimų.

O sunku kažkodėl

šiandien...

 

 

* * *

Pas avį eidama

basa dažniausiai

močiutė išmynė

takelį per dirvoną.

Aš juo laksčiau

su vėjais ir svajonėm.

Deja, po daugel metų –

be močiutės,

jau viena.

 

 

* * *

Kartais juntu,

kaip kažkas paglosto mano

rankas.

Gal laikas iš gailesčio?

Gal mėnuo atsainiai?

Nežinau...

Norėčiau, kad tai būtum Tu...

 

 

* * *

Panardinau

į vaikystės upelį

kojas...

Vanduo

lėtai nešė tolyn

mano žvilgsnį

ir mintis.

Sugrįžau...

 

 

* * *

Visų mūsų

delnuose

žalčių vingiais

vinguriuotas

gyvenimas –

nepakartojamas.

 

 

* * *

Vis nešioji ir

nešioji

graudulį

širdy –

nenori jo atiduoti.

Nebemokėsi

be jo

gyventi...

 

 

* * *

Priglaudžiau

prie širdies

įaustą ašarą

lino

rankšluostyje.

Lyg apsaugą,

man perduotą

iš praeities

kartų...

 

 

* * *

Man atrodo,

tos pėdos neišnyko –

nenuplovė

jų laiko vanduo,

kai prieš daugelį

metų – vaikystėj –

įklimpai

raudonuos dobiluos.

 

Dūzgė bitės,

kvepėjo nektaras

ir svajonės

netilpo širdy.

Ar skardens

tavo juoko varpeliai

iš vaikystės šalies,

iš toli?..

 

* * *

Taip norėčiau

būt

visai nematoma.

Ir nežinoma,

net užmiršta

visai...

Lyg saulėlydis,

į ežerą

panyrantis

ar aušroj

pranykstantys rūkai.

 

* * *

Kaip gražu,

kai mėlyni laukai

drobėje teptukais

nutapyti.

Šiandien tik

pražydo

lubinai –

negaliu to grožio

apsakyti.

 

Ir nenoriu

jo išnešt, dalinti,

tegul bus

tik mano tai

ir tavo –

tie keliai,

kuriais atėjom šičia,

tas dangus,

ta žemė

ir ta gryčia...

 

 

* * *

Kiek aplinkui

žmonių...

Koks pasaulis –

savimyla –

keistas...

Pajunti,

kad minioj

labai šalta

be savo

žmogaus...

 

 

* * *

Palangės sužaliavo

pomidorų daigais –

moterys laukia

pavasario.

Kas turi –

savo kiemą šluojasi,

o kitos –

tik pro langą žiūri.

Morę –

tą žiemos sąstingį –

jau sudeginom.

Mintys šviesėja kas rytą.

Ir žmogus,

ir gamta aplinkui

giedrėja ir stiebiasi

link Velykų.

 

 

* * *

Gražiausias laikas –

kai tylime,

kai žodžiais

tylos nesužeidžiame.

 

Lai šnekasi

sielos ir širdys,

pavasariui

žemėje skleidžiantis.

 

 

* * *

Lyg rugio

savęs dovanojimas

dėl duonos riekelės

delnuos.

 

Gimimo, mirties

pakartojimas

dėl Tavo ir mano

dienos kiekvienos.

 

 

* * *

Užverčiau

eilėraščių knygą

su savo praeitim –

nebegrįšiu.

Šiandien

nauja diena

ir naujas

naujos

knygos lapas

prasideda…

 

 

* * *

Lyg užkalbėta esu

gimtinės pievų

ir takų – negaliu

pamiršti

lyg užkeikimas

spaudžia širdį –

tėviškės namų ilgesys

su metais vis

stiprėjantis

kaip apsėdimas sielos

tas niekur

savęs neradimas –

tik ieškojimas

ir grįžimas

mintimis

į vaikystę –

taip tikra

nors toli toli.

 

 

 

* * *

Lyg vaškas

nuo grabnyčių žvakės

degina

rankas, akis, širdį.

Atminty –

tik išsiskyrimai

ir atsisveikinimai

juk ne visam...

Viltis mažytė

rusena

vėjų neužgesinama.

Autorius: Deividas RIDIKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama