Į istoriją – su humoro kvapeliu

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/i-istorija-su-humoro-kvapeliu/

Šiandien apie istoriją kalbėsime su lengvu humoru. Žinoma, ne vienas „Tauragės kurjerio“ skaitytojas pasakys – kaip galima šaipytis iš praeities, juk ji kažkada irgi buvo dabartimi. Sutinku ir tokiems teiginiams pritariu. Tačiau kiekvienas reiškinys, kiekvienas faktas po atitinkamo laiko matyti kartais visai kitaip. Dalykai, kurie vieną dieną atrodo ypatingai rimtai, neretai vėliau sukelia šypseną ar net nuoširdų juoką.

Idėją rašiniui davė 1925 metų gegužės mėnesį Amerikos lietuvių „Naujienų“ laikraštyje aptiktas Juodo Varnėno pseudonimu  pasirašytas straipsnis „Gaurės „vepeliai“. Kinkyk kiaulę: važiuosim į Gaurę...“

Kas tie „Gaurės vepeliai“?

„Prieš kiekvienus šventus „atpuskus“ gauriškiai kimšte užkemša kaip savo parapijos bažnyčią, taip ir kaimyninių parapijų; už tai yra užsipelnę karštų krikščionių vardą. Nors nedidelis Tauragės apskričio kampelis, bet tirštai ten gyvena „Dievo mulkių“ ir „Gaurės vepelių“ ir duoda didelį pelną kaip ganytojams, taip ir smuklininkams. Iš ryto Gaurės parapijonai traukia tiesiai į bažnyčią, o vakare net vieškelis per siauras šlaistytis iš vienos kelio pusės į kitą. Gauriškiai išlaiko drūtą kleboną su dar drūtesne gaspadine, kaip paprastai kiekvienoj Lietuvos respublikos parapijoj; tai būtų nestebėtina, bet stebėtina, kad Gaurėje kiek namų, tiek karčiamų ir visos pilnos. Tauragės apskrity atsižymėję yra gauriškiai „vepeliai“: karščiausi krikščionys, didžiausi girtuokliai ir mušeikos. Jaunieji vyrai maloniai laiką leidžia prie bonkos degtinės ir kortų, o kaip įsikaušia – tai kumštimis ir lazdomis visą meilę užbaigia. Apsivedusiųjų žmonos turi nukentėti, nes gauriškiuos tas „durnius“, kas „pačios“ nemuša. Visai pasenusi marčių ir anytų mada gauriškiuos palaikoma. Išėjusios už vyro į gauriškius mergaitės turi nešti sunkų „marčios“ jungą. Ant „jaunamartės“ pečių kraunama visai senoviški palaikomi įpročiai ir darbai. „Marti“ laikoma blogiaus tarnaitės, nes tarnaitė, jei per daug šeimininkė persekioja, tai tuoj išstoja iš tarnystės ir ieško geresnės, o marti jokios pagelbos negali gauti, nes „šliubo ryšiai nepertraukiami“. Pavyzdžiui, iš Milgaudžių kaimo Spadvilnis į tris metus su dviem žmonom apsidirbo ir jų dalis pragėrė, o pagarsėjęs kelintoj parapijoj „maršalka“ Storaodis iš Dargaičių kaimo savo jauną žmoną tiek kankina, kad jos tėvai turi duoti jai užlaikymą. Žymūs „vepeliai“ gailiškiai iš Milgaudžių kaimo tapo nutverti Mažojoj Lietuvoj bevagiant arklius, nes savųjų litų neužteko degtinei. Nebūtų taip stebėtina jei gauriškiai būtų, kaip sakoma, „bedieviai“, nes jie patys skaito, kas netiki ką dvasiškiai mokina, tas tik vagia, girtuokliauja ir nesibijo jokios nuodėmės papildyti. Ne vienam galvojančiam žmogui kiltų klausimas ką Gaurės „vepelis“ skaitytų blogu ir ką geru? Čia tiktų atsakymas. kad tą, kurį skelbia dvasiškiai blogu esant. Gaurės „vepeliui“ nei į galvą neateina pagalvoti ką jis mano, kalba ir kiek vertas jo paties asmuo. Jis daro viską ką jo instinktyvi valia diktuoja: nueina į bažnyčią, o paskiau į karčiamą pas „Taukinę“, išsigeria ir ramus, nuo visų nuodėmių liuosas“, – rašoma straipsnyje.

Jeigu visai atvirai, žodį „vepelis“ pirmąjį kartą išgirdau tik nardydamas po prieškario Amerikos lietuvių periodikos vandenyną. Net rašinyje minimame Gaurės krašte, kur prabėgo dalis mano tolimos vaikystės, šio termino irgi, kiek prisimenu, niekas nevartojo. Todėl teko kreiptis į dirbtinį intelektą. Jo atsakymas konkretus ir aiškus: „Šis žodis dažnai vartojamas apibūdinti žmogų, kuris yra nerangus, išsižiojęs ar lėtas“. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas dar konkretesnis – „kas daug vepa, plepys“.

Po gero pusmečio į tas pačias „Naujienas“ atkeliavo naujas laiškas iš Gaurės:

„Prieš kiek laiko tilpo Naujienose žinutė apie karštai tikinčiųjų „Gaurės vepelių“ papročius ir darbus. Už teisingas pastabėles jie tiek įsižeidė, kad žada nubausti rašiusį į laikraštį asmenį, prisilaikant Lietuvos valdžios naujai išleistų spaudai cenzūruoti įstatymų. Visa bėda vepeliams, kad negali sužinoti kas tai pranešė. Užtai nutarė užklausti Naujienų korespondentų, o tuomet jau galas jam, įkišiu jį į „katorgos“ kalėjimą mažiausiai trims metams, nes rašymas apie S. iš D-čių kaimo šeimynoje marčios padėtį, apie Spaudvilnio norų tankių vedybų ir apie G-kių iš Mil. kaimo nevykusią vagystę Klaipėdos krašte esą didžiausias prasikaltimas prieš Lietuvos valdžios spaudai varžyti įstatymus.

Iš tikro fanatingų žmonių vaizduotėje Lietuvoj laikraščių redaktorių baudimas gimdo nepaprastą galybę. Turbūt „Gaurės vepeliai“ mano, kad juos visi taip aukštai kelia, kaip jie patys prisilakę Lietuvos „pilstytuvės“ skystimėlio vaizduojasi“. Pasirašė Nekutis.

Banko uždarymas išardė šeimą

1931 metų kovo 20 dieną „Darbininko“ laikraštis išspausdino dar vieną pranešimą iš Gaurės. Sakoma, kad pono policijos nuovados viršininko kovo mėnesio 3 dienos įsakymu Gaurės klebonijon atvyko vietos policijos punkto vedėjas ir teiravosi klebono kanauninko Šleivio, ar šis turįs apolografą (Lietuvoje XX amžiaus pradžioje naudotas pavadinimas įvardyti mobilų rankinį spausdinimo/kopijavimo aparatą)ir jam leidimą, ar turįs kažkokį cirkumfiksą, be to, ant sulaikytų pašte lapų nesą karo cenzūros. Dalykas tas, kad vasario 28 dieną klebonas padavė vietos paštan apie 150 kiekvieno mašinėle perspausdintų cenzūros leistų straipsnių nuorašų: 1930 m. „Šaltinio“ 47 Nr. „Tokio atsakymo reikalauja“ (mokyklų klausimu) ir 1929 m. „Laivo“ 40 Nr. „Tikintieji be tikėjimo dvasios“ (madų klausimu). Policijos įsakymu paštas tuos siuntinius sulaikė. Klebonas policininkui paaiškino, kad dėl panašių mašinėle multiplikuotų Panevėžio vyskupo raštų, priduotų ponui policijos vadui prieš Kalėdas, jis nebuvo kaltinamas, nes jie buvo vieši ir dešimtimis tūkstančių išplatinti. Kovo 3 dieną  Tauragės kriminalinė policija pranešė Gaurės paštui, kad sulaikytus lapus galima išdalyti adresatams, nes, patikrinus Kaune, pasirodė, kad straipsnių nuorašai visai atitinka cenzūros leistus.

Tarsi sugrįžimas prie anksčiau aptartos gauriškių temos galėtų būti 1925 metų rugpjūtį „Naujienose“ pasirodęs rašinėlis apie K. B-kų. Tai esąs tikras Lietuvos visų šventųjų draugas, savo ar Amerikos doleriais Tauragėje įsigijęs neblogą namą. Jo žmona esanti kilusi iš Gaurės vepelių giminės, todėl ir su klebonėliu labai susigyveno. Pastarajam rekomendavus, pirmą kartą atidaryti Ūkio banko skyrių Tauragėje atvykęs J.Vailokaitis užsuko pas B-kų ir jo name tą banko skyrių atidarė. Kaip namiškis B-kus tapo kasininku, bet nesugebėjo sugyventi su vedėju, todėl banko skyrius buvo perkeltas į kitą vietą. O netrukus ir pats B-kus buvo pašalintas iš kasininko vietos, nes per menkas jo išsilavinimas nepatenkino Vailokaičio. Po to B-kaus namuose prasidėjęs karas, nuolatiniai žvairavimaisi su žmona, kuri teigė pasirengusi nors į Ameriką bėgti. O dar beveik kasmet šeima didėjanti. Žodžiu, uždarytas banko skyrius, rodos, išardė šeimą...

Daktaras, gydęs paprasčiausiu vandeniu

1908 metų  birželio 18 dieną iš Tauragės valsčiaus kasos buvo pavogta apie 1000 rublių. Po kurio laiko išsiaiškinta, kad raštininko pagalbininkas, į miesčiuką išsiuntęs prie kasos miegantį sargą, pats išlaužė kasą ir, paėmęs pinigus bei keletą pasportų (pasų), pabėgo. Tą pačią dieną buvo suimtas Šiauliuose, nes pats išsidavė savo dosnumu – kelyje duodavo vežėjams rubliais „arbatai“ ir tuo atkreipė į save policijos dėmesį.

1909 metų rugsėjo pabaigoje Seredžiuje buvo renkamas bažnyčios komitetas ir diakonas su vienu klebonu visaip stengėsi, kad į jį nepakliūtų „nepaklusnūs“ žmonės. Taip, pradėjus vienam kalbėti, diakonas šoko ant jo ir užriko, kad nesikištų ir eitų į karčiamą žmonių juokinti. Kitam gi į akis prie visų pasakė, kad jis nunuodijo nabašniką kleboną. Tikras nenuspalvintas provincijos gyvenimas...

1910 metų rugsėjį „Keleivio“ laikraštyje skaudviliškis Lauksargėlis aprašė, kad į tą kraštą iš kažin kur atsibeldė keistas „daktaras“, vaikščioja per kaimus gydydamas žmones. Už vaistus užsiprašąs po 4 rublius, bet galų gale sutinkąs už 1 rublį ar net 15 kapeikų. Gydo ir „ant bargo“ (skolon). Vienas žmogus su tais jo vaistais kreipėsi į gydytoją, kuris nustatė, kad tai esąs paprasčiausias vanduo, nudažytas kažkokiais lašais... „Saugokitės apgavikų“, – sako Lauksargėlis. Sukčių visais laikais buvo ir visais laikais laikraščiai apie tai rašė.    

1925 metų rugpjūčio mėnesį „Naujienų“ laikraštyje pasirodė įdomus rašinėlis apie Tauragės „amerikonus“.  Po Pirmojo pasaulinio karo nemažai lietuvių parkeliavo iš Amerikos. Jie jau buvo atpratę nuo kaimo gyvenimo, todėl ne vienas pasirinko gyventi miesteliuose. Tauragės miestelyje irgi keliolika tokių šeimynų pasistatydino nuosavus namus. Pabrėžiama, kad į amerikonus Lietuvoje žiūrima kaip į „prasikišusius“ pro kitus žmones, nes jie parsivežę dolerių ir su tais doleriais pradžioje po karo esą daug daugiau galėję nuveikti negu su bevertėmis Vokietijos markėmis, bet šiuo laiku Lietuvos pūvanti politika visus prie bankroto baigia privaryti. Daug  buvo kalbama apie turtuolį „Rūbo“ bendrovės Tauragės poskyrio vedėją poną G-ną, nes jis turįs įsigijęs gražų namą ir bendrovės reikalai leidę įgyti plačių pažinčių visuomenėje. Galų gale, bankrutavus „Rūbo“ bendrovei, autoriaus žodžiais, G-nas beveik nieko neveikia ir negailėtų iš Tauragės išvažiuoti, jei tik kas nupirktų jo namą, nors pradžioje buvo nusiteikęs įsigalėti Tauragėje kaip lietuviškas „lordas“...   

Tame pat numeryje Juodo Varnėno slapyvardžiu pasirašęs autorius parašė, kad E-ko name „Moterų sąjungos“ valgykla veikianti jau trejus metus. Ten lankosi daug lietuvių valdininkų ir inteligentų, bet savininkai prie jų nepriprantą. E-kas, kai tik pasigėręs su namiškiais susipyksta, tuoj, viską metęs, į Ameriką „važiuoja“, bet, pasibastęs kelias dienas, išsipagirioja ir vis atgal sugrįžta. Taip visi jie ir baudžiasi Amerikon kaip varnos į dausas skristi.

Bitės nužudė arklį

1925 metų vasarą Tauragės klebonas Dychavičius patraukė atsakomybėn liuososios minties laikraštuko „Žemaičių balsas“ redaktorių Tolušį. Mat „Žemaičių balse“ buvo išspausdinta žinutė, kad apgriauta per karą Tauragės bažnyčia tebestovi nesuremontuota, nors iš parapijos surinkta pinigų ir Amerikos lietuviai atsiuntė nemažai dolerių klebonui bažnyčios remontui. Bet, „Žemaičių balso“ teigimu, šalia bažnyčios išdygo šv. Kazimiero knygynas. Namas knygynui pastatytas neblogas, gerai ir tvirtai atliktas architektūrinis darbas. Matyti, kad klebonėliui ne tiek rūpi griūvančios parapinės bažnyčios sienas apsaugoti nuo galutinio sugriuvimo, kiek savą biznį įtaisyti, o gal net amerikiečių lietuvių bažnyčiai aukotais doleriais apmokant. Už sveiką minčių išreiškimą klebonas Dychavičius sumanė Tolušiui sumažinti drąsą, kad daugiau per „Žemaičių balsą“ neišdrįstų vesti į piktą pagundą tauragiškių.

1927 metų lapkričio mėnesį sulaikytas Tauragės pašto įstaigos registratorius – laiškų skyriaus valdininkas Jonas Trapulionis. Jis buvo įtariamas vogęs iš laiškų dolerius. Sulaikytas vogęs prisipažino ir parodė, kad nuo rugpjūčio 20-osios iki spalio 3-iosios iš viso atplėšęs 10 laiškų, kuriuose radęs 6 dolerius. Už tuos pinigus jis teigė pasipuošęs, nusipirkęs pusbačius ir kaliošus.

1931 metų vasario 27-ąją „Darbininko“ laikraštis pranešė įdomią žinutę: „Prieš 6 metus Batakių miestelio gyventojai Galskytei besiuvant nulūžo adata ir įlindo į ranką. Nesuskubus išimti, adata rankoj lyg ir pradingo. Dabar, po 6 metų, ranka ėmė labai skaudėti. Mergina kreipėsi pas gydytoją, kuri pasakė kad rankoj yra nulūžusi adata. Tik dabar mergina atsiminė, kad prieš 6 metus jai besiuvant į ranką pateko adata ir visą tą laiką ten išbuvo“.

1931 metų birželio 7 dieną Skaudvilės viršaitis surengė viešą gegužinę. Buvo siuntinėjami kvietimai, per seniūnus atvykti raginami ūkininkai. Tačiau vėlai vakare kai kuriems gerokai įkaušus (pakrūmėse galima buvo samagonkės ir valstybinės gauti) prasidėjo viršprograminis sportas – muštynės. Sako, net ir ten buvę policininkai gavo. Dabar stengiamasi viską ramiai likviduoti, kad nesužinotų apskrities ponai. Tačiau piliečiai juokiasi, stebisi ir kalba, kad viršaitis neturįs rimtesnio darbo...

1932 metų birželio 19 dieną suspietė šiandieninio Jurbarko rajono Kuturių kaimo gyventojo Liocaičio bitės ir nutūpė ant netoli sodo besiganančio arklio. Bitėms, matyt, toks „avilys“ nepatiko ir jos supykusios tiek sugėlė arklį, kad šis rytojaus dieną pastipo. Arklys buvo vertas  600 litų.

Žąsį slėpti kelnėse nepatartina

1932 metų rugsėjo 22-ąją Kauno apygardos teismas Jurbarke nagrinėjo Jurbarko valsčiaus viršaičio Antano Vabalo bylą. Jis buvo kaltinamas, kad, kelius bematuojant, seniūnui Lendraičiui atsisakius palikti retežį (žymės ženklą), jam sukirto lazda per nugarą. Teisme Vabalas kaltas prisipažino. Sudavęs dėl to, kad Lendraitis neklausė ir atsikalbinėjo. Teismas A.Vabalą nubaudė trimis paromis arešto. Viršaitis pažadėjo apeliuoti tribunolan. Kitoj byloj už svetimo ožio ilgą laikymą ir neatidavimą Vabalas nubaustas penkiomis paromis. Nesisekė žmogui...

1932 metų spalio mėnesį vienas darbininkas iš Tilžės nusipirko Panemunėje žąsį ir norėjo parsinešti namo. Bet žąsims vokiečiai buvo uždėję aukštus muitus. Todėl žmogelis mėgino muitinės kontrolę įveikti labai neįprastu būdu – žąsį papjovęs, įsikišo į kelnes ir išdidžiai drožė pro muitinę, manydamas, kad šios valdininkai nesigraibys. Vargšo darbininko nelaimei jo kelnių užpakalis buvo praplyšęs ir pro skylę išdavikiškai išlindo visas sparno smailagalis. Valdininkas, turėdamas „tikrą grobį“ rankoje, antrą kartą paklausė, ar darbininkas nieko slaptai nesineša. Vėl sulaukė neigiamo atsakymo. Valdininkui beliko truktelti už bekyšančio pro kelnių skylę sparno, ir kontrabanda buvo sučiupta.

1932 metų pabaigoje Smalininkuose gyvenęs pirklys Elias O. parsigabeno anglių ir, vengdamas mokėti muitą, apsistojęs vidury Nemuno, pradėjo anglis pardavinėti praplaukiantiems pro šalį garlaiviams. Taip manė gerokai pasipelnyti, tačiau visas kombinacijas pastebėjo muitininkai. Pirklys nubaustas 31 032 Lt bauda, už 4838 Lt padengti nuostolius ir neteko baidoko su 200 tonų anglių.

Kadangi daugelis tilžiškių eidavo į Panemunę parsinešti maisto produktų, Tilžės muitinės valdininkai ir nacių smogikai pradėjo smulkiau tikrinti grįžtančiuosius. Vieną 1934 metų gruodžio mėnesio dieną iš grįžtančių žmonių buvo atimti 50 svarų sviesto, 7 svarai mėsos, o vienas vyras nešėsi persirišęs per pilvą net 17 svarų sviesto.

Tolimų laikų aidas, galintis tapti pamoka ir kai kuriems mūsų dienų vadovams. 1932 metų sausio mėnesį už neteisingą sau skirtos kuro normos įkainojimą Tauragės miško urėdo pavaduotojas Bušma pažemintas į girininkus, o Biržų urėdijos Vabalninko girininkas Aukštikalnis ir vyriausiasis eigulys Balčiūnas visai atleisti iš tarnybos.

Įdomi žinia iš 1933 metų „Argentinos žinių“ apie tai, kad ekonominė krizė sumažino senbernių Batakiuose. Sakoma, kad niekada tiek daug šioj apylinkėj senbernių nevedė, kaip šiemet. Įdomu tai, kad dauguma jų vedė, nežiūrėdami kraičio dydžio nei kitokių trūkumų, kurių seniau vis rasdavo.

Kaip Skirsnemunės kunigai juoko nesuprato

Pirmosiomis 1932 metų birželio dienomis Tauragėje pasirodė originalus laikraštėlis „Autiknopka“, nukreiptas prieš kunigus, Kaką (menkaverčius vyrus) ir visus „klerikalų raugo ponelius“. Laikraštis buvo spausdinamas mašinėle. Bet originaliausia tai, kad redakcija įsikūrė po Tauragės tiltu. Tilto šone, atkėlus trečią plytą, buvo nurodyta siųsti laikraščiui aukas, raštus ir prenumeratą. Kaip pažymėjo užjūrio spauda, tauragiškiams tai prilygo sensacijai, nes buvo labai originalu. 

1935 metų pavasarį Skirsnemunės miestelio bažnyčios kunigai ir pašto viršininkas gavo komiškus „Pirmo Apriliaus“ atvirukus, vaizdavusius tikrą klebonijos gyvenimą. Įsižeidė kunigai ir pasiskundė policijai. Pastaroji išsiaiškino, kad tuos atvirukus rašęs vietos zakristijonas. Atliekant pas jį kratą, buvo rastas ir skundas vyskupui apie Skirsnemunės kunigus. Policija perdavė bylą Kauno apygardos prokuratūrai, kuri tą bylą nutraukė...        

Autorius: Alvidas Jancevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama