Sveiki atvykę į mikroskopinių vabzdžių pasaulį

Parodos „Mikropasaulis: mažųjų milžinų portretai“ kūrėjai – telšiškis Rokas Vargalis ir kėdainietis Justas Krilavičius – susitiko Vilniuje, kur netikėtas pokalbis tarp naujų kaimynų virto kūrybine partneryste. Skirtingų sričių patirtys ir smalsumas pažinti nematomą pasaulį juos suvedė bendram tikslui: atskleisti mikroskopinį vabzdžių grožį ir paversti jį vizualiniu pasakojimu, primenančiu meno kūrinius. Paroda Telšių kultūros centro fojė veiks iki kovo 31 dienos.

Ernesta Dačkevičienė

Pirmasis žingsnis į nematomą pasaulį
Rokas į mikroskopinį vabzdžių pasaulį pirmiausia pasinėrė ne dėl meno, o dėl mokslo. Studijuodamas nanomedžiagų chemijos bakalaurą Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete, jis gavo galimybę dirbti su itin aukšto lygio skenuojančiu elektroniniu mikroskopu. Tokia galimybė studentams pasitaiko retai, todėl jis nė akimirkos nedvejojo.
Dirbdamas laboratorijoje vaikinas tyrinėjo daugybę mokslininkų susintetintų medžiagų – nano ir mikro daleles, įvairias dangas bei struktūras. Kartais tarp griežtai mokslinių vaizdų pasitaikydavo ir netikėtai estetiškų formų. Tokius kadrus jis paprasčiausiai atsispausdindavo ant balto popieriaus ir pakabindavo laboratorijoje ant magnetinės lentos, kad galėtų parodyti kolegoms.
Tačiau tikrasis projekto pradžios momentas buvo visiškai netikėtas ir, kaip pats sako, šiek tiek ironiškas.

Erkė, nuo kurios viskas prasidėjo
Vieną vasaros naktį, grįžęs iš žvejybos, Rokas pastebėjo įsisiurbusią erkę. Šis mažas ir dažnai žmonėms nemalonus padaras tapo pirmuoju būsimos parodos herojumi.
„Taip, tai įvyko visiškai atsitiktinai. Grįžęs namo iš žvejybos pastebėjau įsisiurbusią erkę. Pincetu labai atsargiai, nenorėdamas pažeisti vabalo struktūrų, išsitraukiau ją iš blauzdos ir pamerkiau į spiritinį tirpalą su mintimi, kad būtų įdomu pažiūrėti, kaip atrodo šita „šlykštynė“ per mikroskopą“, – pasakoja R.Vargalis.
Momentas, kai erkė pirmą kartą pasirodė mikroskopo ekrane, jam iki šiol išliko labai ryškus. „Pamenu, kai tik įjungiau mikroskopą ir iškart atsiradęs vaizdas kompiuterio ekrane labai pribloškė, – sako jis. – Tada, kai pirmą kartą padariau erkės atvaizdus su mikroskopu, pats vabaliukas buvo tiesiog įprastai paruoštas, kaip ir kiti mokslininkų mėginiai: užklijuotas ant anglinės juostelės ir „pašautas po objektyvu“, – prisimena jis.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad vabzdžių fotografavimas elektroniniu mikroskopu nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikėjo sugalvoti, kaip paruošti vabzdžius analizei, diskutuoti su inžinieriais, kurti specialius laikiklius ir eksperimentuoti su vaizdinimo technika.

Nuo mėginio iki paveikslo
Projekto pradžioje vieno darbo sukūrimas vaikinams užtrukdavo labai ilgai. Vabzdžio paruošimas vien laboratorijoje galėjo trukti kelias valandas, o pats vaizdinimas – nuo dviejų iki aštuonių valandų, priklausomai nuo objekto dydžio ir sudėtingumo. Vėliau prasidėdavo kitas etapas – skaitmeninis apdorojimas. Čia į darbą įsitraukė grafikos dizaineris ir fotografas Justas Krilavičius, kuris gautą medžiagą apdorodavo įvairiomis programomis, spalvindavo ir sujungdavo į vieną kompoziciją.
Pačioje pradžioje kūrėjai net ir techninius darbus atlikdavo patys – spausdindavo drobes, gamindavo porėmius ir tempdavo drobes ant rėmų. „Kai pramokome dirbti, tai nuo mėginio paruošimo iki galutinio paveikslo vidutiniškai užtrukdavome nuo 15 iki 30 valandų“, – sako Rokas Vargalis.

Vaizdai, kurių neįmanoma numatyti
Vienas įdomiausių projekto aspektų – tai, kad iš anksto beveik neįmanoma nuspėti, kaip vabzdys atrodys mikroskopo vaizde. „Niekada nesitikėdavome, kaip galutiniame variante turi atrodyti vabalai. Plika akimi yra sunkiai, o kartais neįmanoma, pastebėti smulkias detales, kurios atsiskleis analizuojant su mikroskopu“, – aiškina jis.
Kartais vabzdžiai mikroskopiniame pasaulyje atrodo taip neįprastai, kad primena fantastinių filmų personažus. „Kai kuriuos net sunku vadinti vabzdžiais. Kartais atrodo, kad tai galėtų būti aktoriai iš kokio nors Steveno Spielbergo filmo“, – šypsosi Rokas.
Tokias asociacijas jam primena ir konkretūs kino pavyzdžiai. „Kartais žiūrint į juos pro mikroskopą, pirmiausia į galvą ateina fantastikos filmai. Pavyzdžiui, „Pasaulių karas“, kuriame buvo nežemiškos kilmės gigantiški padarai ilgomis kojomis ir čiuptuvais. Kai kurie mūsų fotografuojami vabaliukai tikrai primena tokius personažus.“

Kai mokslas susitinka su kūryba
Nors pagrindinis projekto įrankis yra mokslinis prietaisas – skenuojantis elektroninis mikroskopas, kūrėjai pabrėžia, kad jų darbuose susitinka dvi sritys: technologija ir menas. „Pagrindinis mūsų įrankis yra mikroskopas – prietaisas, kuris paprastai skirtas dalelėms bei įvairioms medžiagoms tirti“, – pasakoja Vargalis. Jis prisimena momentą, kai pirmą kartą parodė erkės vaizdus Justui. „Rokas dirbo su šiuo mikroskopu ir vieną kartą į laboratoriją atsinešė erkę, kuri buvo įsisiurbusi jam į koją. Jis padarė kelis kadrus ir parodė juos man. Po dviejų savaičių erkės fotosesija išvydo dienos šviesą – turime ją ryškią, aiškią, kontrastingą ir tokią didelę, kad vos telpa pro duris.“
Būtent tokie momentai, pasak kūrėjų, ir parodo, kur susitinka mokslas ir kūryba. „Kartais tereikia pažvelgti į visiems pažįstamą objektą kitu masteliu“, – sako Rokas. Jis pateikia paprastą pavyzdį: adatą. Nors visi žino, kad ji labai aštri, mikroskopo vaizde jos galiukas atrodo visai kitaip. „Pažvelgus į ją per mikroskopą, adatos galiukas primena krateriais nusėtą paviršių, kuris baigiasi beveik plokščia plokštuma.“
Kartais, anot jo, svarbiausia yra tiesiog tinkamai užfiksuoti vaizdą ir estetiškai jį pateikti. „Tereikia mokėti tinkamai nufotografuoti ir gražiai pateikti vaizdą pasitelkiant „Photoshop“. Iš pirmo žvilgsnio – paprasta, tačiau rezultatas gali visiškai pakeisti mūsų požiūrį į tai, kas kasdien atrodo įprasta.“

Mikroskopinis pasaulis – kaip architektūra ar kosmosas
Tyrinėdamas vabzdžius mikroskopu, R.Vargalis pastebėjo, kad jų struktūros dažnai primena visiškai kitus dalykus – architektūrą, kosmosą ar technologijas. „Pavyzdžiui, korių ar plytelių struktūros atrodo kaip pastatų fasadai ar kupolai.“ Kai kurių vabzdžių sparnai jam primena vitražus ar gotikinių bažnyčių langus. Kartais mikroskopinis vaizdas netgi primena kosminius kraštovaizdžius. „Smulkūs iškilimai bei duobelės gali atrodyti kaip planetų paviršiai ar krateriai.“
Technologinės asociacijos taip pat nėra retos. „Jų akys kartais primena lenktynininkų šalmus ar stebėjimo kameras, o kieti šarvai, segmentai ir jungtys – robotų mechanines dalis ar net mikroschemas.“ Pasak jo, tai nėra atsitiktinumas. „Gamtoje dažnai pasikartoja tie patys principai: simetrija, pasikartojantys raštai ir efektyvios struktūros. Žmonės tuos pačius principus naudoja architektūroje ir technologijose, todėl atsiranda vizualus panašumas.“

Lankytojų reakcijos
Parodos lankytojų reakcijos dažnai būna panašios – pirmiausia nustebimas. „Dažniausiai žmonės sustingsta ir pradeda lėtai akimis tyrinėti visą paveikslo plotą“, – pasakoja R.Vargalis. Žmonės ilgai žiūri į vabzdžius, kurie kasdienybėje dažnai net nepastebimi. Jie žiūri į vabaliuką, kuris jiems nekelia jokio pavojaus, ir detaliai nagrinėja, kaip jis atrodo. Tokio lygio detales realybėje pamatyti beveik neįmanoma.
Paklaustas, kuris vabzdys labiausiai nustebina lankytojus, Rokas Vargalis sako, kad vieno aiškaus favorito nėra. „Žmonėms labai įdomu pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo erkė. Tačiau lygiai taip pat dėmesį traukia ir visi kiti vabalai. Lankytojus stebina spalvos, kūno formos, sudėtingi paviršiai ir čiuptuvais užsibaigiančios galūnės.“

Žvilgsnis į ateitį
Ilgainiui šis projektas pakeitė ir paties kūrėjo santykį su vabzdžiais. „Prieš šitą projektą į vabzdžius ar vorus žiūrėdavau tiesiog, kad jie egzistuoja ir tiek, o dabar, pagavus kokį vabaliuką, knieti sužinoti, kaip jis atrodytų labai priartintas.“ Vis dėlto visų vabzdžių ištirti nepavyksta – tam paprasčiausiai pritrūksta laiko.
Paklaustas, kodėl parodos pradėtos rengti mažesniuose Lietuvos miestuose, Rokas atsako paprastai – planai dar tik auga. „Svajoti juk niekas nedraudžia“, – sako jis. Kūrėjai planuoja plėsti kolekciją ir kurti naujus darbus. „Kol kas su visa paroda dar telpame į savo autobusiuką. Kai paveikslai į jį nebetilps – tada jau, matyt, teks judėti ir į didesnius miestus.“
Nors pagrindinis dėmesys kol kas skiriamas vabzdžiams, kūrėjai svarsto ir apie kitus mikroskopinius pasaulius. „Planuojame daug ką, bet dėl laiko stokos negalime labai išsiplėsti. Kaip tik šiuo metu bandysiu rasti laisvo laiko ir pažiūrėti, kaip atrodo kitos struktūros, bet noriu tai palikti paslaptyje.“
Jei vabzdžiai pamatytų savo portretus
Svarbiausia jų viltis – kad po parodos žmonės pradės į vabzdžius žiūrėti kitaip. „Tie maži padarėliai, apie kuriuos žmonės net nepagalvoja, kaip jie atrodo iš tikrųjų, pamatyti padidinti nuo 1000 iki 4000 kartų, yra unikaliai gražūs, įdomūs ir sukeliantys nuostabą.“
Ir galbūt, priduria jis su šypsena, tai turės ir labai praktišką rezultatą. „Galbūt paprastas dalykas – kad žmonės nustos laukuose deginti žolę.“
Paklaustas, kaip jis mano, o ką pasakytų patys vabzdžiai, pamatę savo portretus, Rokas įsivaizduoja gana komišką scenarijų. „Manau, jie pagalvotų: „Oho, koks didelis konkurentas – reikia patikrinti, ar jis pavojingas. Ir tikriausiai iškart atsitrenktų į paveikslą, nes vabzdžiai turi nuostabų gebėjimą atsitrenkti beveik į bet ką.“

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama