Skriaudžiai = „Kanklės“ (II)

Sukanka 120 metų, kai Skriaudžiuose įkurtas pirmasis kanklių ansamblis Lietuvoje

Kanklių ansamblio įkūrėjas – P. Puskunigis (1860–1946 m.), vadovavęs ansambliui 1906–1920 m.
P. Puskunigis gimė 1860 m. dabartiniame Šakių rajone, Katilių kaime. Jo tėvas – Jokūbas Vaitiekus Puskunigis, motina – Barbora Bundzaitė. Apie save jis yra pasakojęs: „Mano Tėvas Jokūbas Vaitiekus buvo praprusęs ūkininkas, todėl apylinkių neturtingieji kartais jam atnešdavo krikštyti staiga sunegalavusius kūdikius. Todėl jam prilipusi Puskunigio pravardė – palikuonims tapo pavarde. Prie mano tėvų namo gretimai atsikėlė ir mūsų kaimynas dėdė Simanas Katilius, vėliau raštuose vadinosi Kalvaitis. Galbūt pavardę pakeitė slėpdamasis nuo kariuomenės“.

Anot P. Puskunigio, ir dėdė-kaimynas, ir jo sūnūs – Ambraziejus ir Banaventūras – gražiai skambino kanklėmis. Pirmąsias kankles Pranas gavo gražiai paprašęs iš savo klasės draugo Jono Dailiduko, tačiau kanklės buvo senos, be stygų. Simanas Katilius (Kalvaitis) berniuko kankles sutaisė, suderino ir išmokė jomis skambint. Tad vos devynerių iš aštuoniasdešimtmečio dėdės išmokęs kankliuoti, su kanklėmis nesiskyrė visą gyvenimą. Beje, įdomu tai, kad pats P. Puskunigis, sumuodamas dėdės S. Kalvaičio, jo tėvo ir senelio metus, teigė, kad jo kankliavimas perimtas net iš XVII a. kanklininkų, bet tai buvo tik paties P. Puskunigio skaičiavimas.
Baigęs Sintautų mokyklą, P. Puskunigis mokėsi toliau. Motina labai norėjo, kad jis stotų į Seinų kunigų seminariją ir taptų dvasininku, tačiau tėvas jį nuvežė mokytis į Veiverių mokytojų seminariją. Besimokant antrame kurse, mirė jo motina, tad vaikinas buvo priverstas grįžti namo, padėti tėvui ūkyje. Sunkūs ūkio darbai neužgesino jaunuolio švietėjiškų nuotaikų, kurias sužadino mokymasis Veiverių mokytojų seminarijoje. Jis buvo ne tik geras kanklininkas, bet ir aktyvus jaunimo vakarų dalyvis, organizatorius, labai domėjosi knygnešių gabenama literatūra.
Būdamas dvidešimt dvejų metų išvyko į Kauną ir ten pramoko vargonininkauti. Vargonininkavo įvairiose vietose, ilgėliau užsibuvo Griškabūdyje, kurį juokais jis vadindavo ,,Griešnabūde“, o iš čia persikėlė į Suvalkų gubernijos Ščerbos parapiją. 1903 m. vedė choro giesmininkę Mariją Urbonavičiūtę.
1904 m. P. Puskunigis išvyko į Ameriką. Ten vargonininkavo lietuvių parapijose, bet nepritapo prie tenykščio gyvenimo, ilgėjosi tėvynės. Net posmą apie tai sukūrė:
„Tu mano Lietuva, tu mano mylimoji,
Nuo jūs atsiskyriau didžiai labai toli,
Už jūrų, marelių ir aukštų kalnelių,
Nuo brolių, sesučių, nuo senų tėvelių.
Liūdna mano širdis kalbos nesupranta.
Svetimoj šalelėj ja gyvent apkarto,
Kada nuo Lietuvos pučia vėjelis.
Kaip tad man pakvimpa gimtinės kraštelis“.
1905 m. grįžo į Lietuvą. Apsistojo Marijampolėje, dirbo restorane-klube, „jis – kelneriu, o ji – valytoja“, – rašė L. Puskunigis savo surinktoje medžiagoje „Paklausykit Jūs lietuviai“. Vakarais dėstė geografiją ir istoriją ,,Žiburio“ draugijos kursuose.
1906 m. atvyko į Skriaudžius, dirbo vargonininku, rašė dainas, subūrė pirmąjį Lietuvoje kanklių ansamblį, su ansambliu koncertuodavo aplinkiniuose kaimuose.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. išvyko į Kauną, ten Saliamono Banaičio (1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras), kuris tuo metu Kaune turėjo spaustuvę, pakviestas pradėjo mokyti kankliuoti spaustuvės darbuotojus, taigi nuo 1914 m. iki 1916 m. P. Puskunigis vadovavo Kauno S. Banaičio spaustuvės ansambliui.
1916 m. sausio 13 d. Kauno teatre įvyko koncertas, kuriame kartu su spaustuvės ansambliu dainavo ir S. Banaičio sūnaus Kazio Viktoro vadovaujamas choras. Ansamblio kanklininkės buvo pasipuošusios naujomis, vienodomis suknelėmis ir bateliais. Nors muzika vokiečiams patiko, tačiau į P. Puskunigį jie žvelgė įtariai. Jam uždraudė išvykti už apskrities ribų. Tačiau slapčia jis naktimis eidavo į Skriaudžius aplankyti šeimos, už šiuos pažeidimus jis buvo suimtas ir uždarytas į „daboklę“. Paleistas už užstatą, kurį, kaip jis pats manė, sumokėjo S. Banaitis. Tačiau nuo to laiko jam reikėjo kas dieną registruotis policijoje ir tik gerokai vėliau buvo leista išvykti į Skriaudžius. Netrukus buvo liepta vėl grįžti į Kauną ir vykti su kanklininkais visai savaitei į Karaliaučių, ten kasdien koncertuoti tuo metu vykusioje „Rytprūsių“ mugėje „Lietuvių seklyčioj“.
P. Puskunigio ir jo šeimos materialinė padėtis buvo sunki. Kanklininkas vėl grįžo į Skriaudžius. Čia mokė Skriaudžių ir apylinkių jaunimą ne tik kankliuoti, bet ir šokti „Klumpakojį, Suktinį, Raulo, Batsiuvį“. Vadovas ansamblio dalyvius ir lietuviškai kalbėti pamokydavo. Jo mokinys K. Banionis pasakojo, kad vadovas sakydavo: „Tark ne atramentas, o rašalas, ne alupka, bet pieštukas, ne viedras, o kibiras. Ir kitus svetimus žodžius iš mano galvos vijo“.
Nuo 1920 m. P. Puskunigis pradėjo vargonininkauti Plutiškių parapijoje. 1923 m. vėl išvyko į Kauną. Gen. Nagevičius pakvietė P. Puskunigį į Kauną mokyti kankliuoti „karo invalidus“. Pirmieji metai buvo sėkmingi, bet 1924 m. finansinė parama ansambliui nutrūko, kanklininkų mokykla uždaryta, kanklių kambarėlyje pradėjo veikti siuvykla ar batsiuvių dirbtuvės.
P. Puskunigis ir jo šeima – vėl skurde. Šį kartą jį dirbti pakvietė į Kauno Šančių pradžios mokyklą, kur jis pradėjo moksleivius mokyti kankliuoti. Mokinių ansamblis 1924 m. rugpjūčio 24 d. kankliavo Vytauto Didžiojo bažnyčioje pirmosios Lietuvos dainų šventės proga, kunigo J. Tumo laikytų šventų Mišių metu. 1926 m. Kipras Petrauskas, septynerioms kanklėms pritariant, dainavo „Prapuoliau, močiute“. P. Puskunigis prisiminė: „na ir prišokdino tada K. Petrauskas, kol šias daineles į plokštelę įrašėme...“.
Finansinė padėtis nuolat buvo labai sunki. Kanklininkas, bandydamas padėtį „taisyti“, kreipėsi į žymius Kauno muzikus, prašydamas jų pagalbos. P. Puskunigio užrašų knygelėje rastas toks įrašas apie J. Naujalio pasisakymą po 1925 m. pasitarimo: „Matai Tamsta, Kanklių muzika yra pasenus ir kaip atgyvenus savo amžių. Taipos neištobulinta ir jos negalima priimti į muzikos konservatoriją...“.
1925 m. buvo įkurta Lietuvos kanklininkų draugija, o 1930 m. Kaune buvo atidaryta kankliavimo mokykla, tačiau joje P. Puskunigis dirbo tik iki 1932 m. 1932 m. grįžo į Skriaudžius, dar bandė vadovauti kanklių ansambliui, bet tai jam buvo per sunku. 1946 metais Skriaudžiuose mirė. Žmona išpildė jo norą – į karstą įdėjo kankles...
Pradžia Nr. 11. Bus daugiau

Autorius: Kristina Pažėrienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama