„...kai sutampa laikas ir erdvė“

Apie vieną iš seniausių amatų – audimą, kuriame dera ir šiuolaikiški akcentai, kalbamės su menininke ir tekstilininke Rasuole Andriukaitiene, kuri dar dirba ir Stakliškių KLC renginių organizatore.

– Miela Rasuole, gal gali papasakot apie pradžių pradžią, kaip gimė pati mintis, idėja – austi? Apskritai – meilė šiam amatui?
– Ko gero, tam tikri dalykai gyvena mumyse snaudimo stadijoje ir įvykiams susiklosčius tam tikra seka, kai sutampa laikas ir erdvė, tai, kas užkoduota genuose – sujuda. Viduje įvyksta atpažinimas, pasisuka tam tikras raktelis ir atsiveria žinojimas, kuris vėliau virsta veiksmu. Taip atsitiko ir man. Senasis amatas (būtent audimo) seniai gyslomis tekėjo, todėl užteko pamatyti audžiančius meistrus, kad atgytų praeities kodai...
2001–2005 metais studijavau Vilniaus universitete, kur įgijau medievistikos bakalauro diplomą. Kadangi esu smalsus žmogus, daug laiko praleisdavau tyrinėdama Vilniaus senamiestį ir jo aplinką – lankydavausi parodose, muziejuose, mėgdavau užeiti į vietos knygynus.
Vieną dieną išdrįsau aplankyti A. ir A. Tamošaičių galeriją „Židinys“. Mane nustebino tai, kad šiame muziejuje audimo amatas buvo ne tik eksponuojamas, bet ir gyvai praktikuojamas. Aplink – iškabinti tekstilės darbai, paveikslai, o labiausiai patraukė dėmesį kelerios staklės. Stebėdama, kaip moterys audžia, paprašiau, kad mane priimtų ir pamokytų. Taip paprastai prasidėjo man nepaprasta istorija.
Pirmoji mano mokytoja buvo Ramutė Raciūtė, kuri kantriai, žingsnis po žingsnio, supažindino su audimo paslaptimis. Beje, ji iki šiol dirba toje pačioje galerijoje ir moko šio amato kitus. Tuo metu muziejaus direktorė Laimutė Lukoševičienė kartu su Ramute Raciūte Kanados lietuviams parengė projektą, kuriam buvo skirtas vienerių metų finansavimas – apmokyti dvi audimo nemokančias merginas. Taip atsirado galimybė ne tik mokytis, bet ir rimtai, nuosekliai gilintis į audimo amatą.
Šis laikotarpis man buvo itin svarbus – tai buvo laikas, kai audimas iš smalsumo ir stebėjimo virto atsakomybe, disciplina ir kasdieniu darbu. Čia formavosi mano santykis su amatu, atsirado pagarba procesui, medžiagai ir tradicijai.
Mokymosi metu rekonstravau žemaitišką kostiumą. Vieną jo egzempliorių pasilikau sau, kitą padovanojau galerijai – iki šiol šis kostiumas kartais demonstruojamas ekspozicijoje.
Vėliau natūraliai sekė bendradarbiavimas su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru, kur kurį laiką audžiau tautinius kostiumus. 2006 metais dalyvavau centro rengtoje tautodailės parodoje, kurioje eksponavau dvi austines skaras.
– Audi ir drabužius, ir kilimėlius, pagalvėles – kodėl būtent? Ir kas gi ta Erčia?
– Tautinių drabužių jau seniai nebeaudžiu. Kai esi jaunas, natūraliai sieki savitos išraiškos, t.y. bandai atmesti tai, kas „sena“ (dabar visiškai nuomonę pakeičiau) ieškodamas naujų perspektyvų. Ilgai mąsčiau, kokios jos galėtų būti ir vieną dieną supratau, kad galėčiau atgaivinti takų, liaudies vadinamų „skudurinukais“, audimą. Taip ir prasidėjo: gimė viena lininių kilimėlių kolekcija, vėliau – kita ir dar kita... Pagalvėlių atsiradimui turėjo įtakos pragmatiškumas, noras atrasti tokias interjerą puošiančias detales, kurios nereikalautų išskirtinės erdvės. Naudojimui kilimėliai yra kaprizingesni...(juokiasi).
Kas gi ta ERČIA? Pabandysiu atsakyti trumpai: Tai itin senas lietuviškas žodis, kuris reiškia tuščią vietą ir erdvę, laukymę ar pilną tuštumos namo dalį.  Man tai erdvė, kuri apima transcendentinę ir žemiškąją būtį. Apima namų savoką, kuriuose gyvena Dieviškumas ir žemiškasis jaukumas. Tuomet tuščia vieta nustoja būti tuščia, ji prisipildo to, kas nematoma ir matoma. Nematomoj plotmėj sklando visos idėjos, o matomoj – paprasti, erdvę užpildantys daiktai. Visa tai sukuria jaukumą ir buvimą trijuose lygmenyse: dvasios, sielos ir žemiško prado.
– Ar laikaisi senųjų tradicijų, ar įpini ir šiuolaikinio meno? Kodėl Tavo darbuose vyrauja rombas?
– Senąsias tradicijas, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, imi vertinti ir prie jų grįžti sulaukęs brandesnio amžiaus. Todėl šiuo metu stengiuosi išlaikyti balansą tarp šiuolaikinio meno ir tradicinio audimo, t.y. 2025 metus, laimėjusi Lietuvos Kultūros Tarybos menininko stipendiją, paskyriau „divonų“ rekonstrukcijai. Moderniuosius audinius ir toliau puoselėju – tai taip pat mano sielos išraiška, be kurios būtų nuobodoka...
Man visame kame svarbi prasmė, todėl kartą pabandžiau pati sau atsakyti, kodėl rombas ir jo variacijos mane domina? Viskas lietuvių liaudies kultūroje persmelkta sakralios prasmės. Ne išimtis ir rombas. Jo reikšmė daugiaprasmė. Šis simbolis turi centrinį tašką, o taškas simbolizuoja pradžių pradžią, saulę ir gyvybę. Iš to ir audžiasi gyvenimo audinys, o audimas tai atspindi. Taip pat rombe galime įžvelgti keturias pasaulio ašis, namų keturis kampus. Rombo viršus simbolizuoja moteriškąjį pradą, o apačia – vyriškąjį.
– Kaip gimsta raštai?
– Iš bado ir tingėjimo (juokiasi)... Jeigu rimčiau – audimo staklės – kaprizingos, jeigu jau suvėrei vieną raštą ir norisi pakeisti kitu – teks ilgokai padirbėti. Visi procesai turi būti praktiški, todėl pradėjau „žaisti“ su vienu raštu, atrasdama naujas to pačio ornamento variacijas.
– Ar audi tik iš lino?
– Bandžiau eksperimentuoti su medvilne, vilna ar vilnos sluoksna, tačiau likau prie lino. Jį lengviausiai sekasi prakalbinti...
– Kai stebi kompiuterio ekrane darbus, jauti, kad turi savitą stilių, spalvas. Iš kur semiesi idėjų, ir apie ką svajoji?
– Taip, manau, kad savo stilių esu atradusi, ypač spalvinėje gamoje. Keturnytė audimo technika labai apribota, todėl stebėdama platesnį audžiančių žmonių arealą, natūraliai randu kai kuriuos panašumus su savais darbais. Kažkada su audėjais teko ta tema diskutuoti ir prieiti prie išvados, kad nori, nenori, tačiau kai kurie dalykai neišvengiamai kartosis kitų darbuose. Pavyzdžiui, aš kartais naudoju ataudų ripsą (audėjai mane supras) ir jį audžiu stulpeliais, kaitaliodama spalvas. Kitas kūrėjas taip pat šia audimo technika naudojasi, tik pasirinks visai kitą spalvinę gamą, medžiagos tankį, stulpelio ilgį ir išgaus tik jam būdingą, nors kažkuo panašų, audinį. Tai – labai platus klausimas, todėl sunku iliustruoti vos vienu kitu sakiniu.
Idėjas formuoja geras audimo technikos išmanymas, nuolatinis domėjimasis vyraujančiomis pasaulio tendencijomis, specializuota literatūra, paskaitos ir pan.
Na, o svajonėmis dalinuosi tik jas realizavusi... Man patinka, kai mintis dera su veiksmu ir virsta rezultatu.
– Ar galima sakyti, kad sėdėjimas už staklių – tai tarsi savotiška meditacija? Supykus turbūt sėsti neverta?
– Supykus apskritai nieko daryti neverta. Bet šios išminties dar reikės siekti ir siekti...Ar už staklių sėduos sudirgus? Pasitaiko. Tačiau rezultatas lieka suveltas, tai – tiesa. Siūlai painiojasi, trūksta, todėl būna, kad palaukiu geresnės nuotaikos ir prie audimo proceso grįžtu tik nurimus. Tuomet meditatyviai skaičiuoju pirmas/antras, antras/trečias, trečias/ketvirtas, pirmas/ketvirtas, gerai žinomos lietuvių liaudies dainos ritmu: pykšt, pokšt, tapu tapu, pupu pupu, klepu klepu...Taip kokias tris, keturias valandas.
– Ar audėjos buriasi į bendruomenę? Kaip manai, ar ji reikalinga?
– Aš esu labiau vienišė, todėl į šį klausimą negaliu atsakyti. Tiesiog palaikau ryšius su pavienėm, kuriančiom audėjom. Su jomis dalinamės idėjomis, patirtimi...
– Ačiū už skirtą laiką, bet galbūt dar tavęs ko nors svarbaus nepaklausiau?
– Man atrodo, kad daug minčių jau išsakiau… Dar daugiau jų lieka tarp eilučių, nes viskam prireiktų ne vieno straipsnio. Todėl, jeigu įdomu tai, ką kuriu, kviečiu stebėti mano internetinį puslapį ir „Facebook“ paskyrą (Erčia / audimo namai; www.ercia.lt). Ten dalinuosi kūrybiniais sumanymais, skelbiu apie renginius ir parodas, kuriose dalyvauju su savo darbais.
Kalbėjosi Palma Pugačiauskaitė

Autorius: Palma Pugačiauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama