Skriaudžiai = „Kanklės“ (I)

Sukanka 120 metų, kai Skriaudžiuose įkurtas pirmasis kanklių ansamblis Lietuvoje

Pradžių pradžia

„Nuo Kauno Marijampolės link jei vyksi, –
Pusiaukelėj Skriaudžių miestelį išvysi.
Nagingi, dainingi čia žmonės gyvena,
Pamėgę labai kanklių muzikos meną“.

Skriaudžių kaimas, esantis Prienų rajone, jau daugiau nei šimtmetį žinomas kaip ypatinga vieta, kur kanklės nėra tik muziejinis eksponatas ar sceninis instrumentas. Tai gyva, iš kartos į kartą perduodama tradicija. Šios tradicijos širdis – Skriaudžių kanklių ansamblis „Kanklės“ – seniausias kanklių ansamblis Lietuvoje, kurio veikla prasidėjo 1906 m. ir su trumpais pertrūkiais tęsiasi jau 120 metų. Skriaudžių kanklės buvo trumpam pritilusios pasaulinių karų, pokario ir pirmaisiais sovietinių represijų metais.
Šiemet minimos 120-osios ansamblio įkūrimo metinės, todėl 2026-ieji LR Seimo nutarimu paskelbti Kanklių metais. 
Kankliavimas Skriaudžių apylinkėse jau XIX a. pabaigoje buvo viena iš svarbių tautinio sąjūdžio formų. Kanklės buvo daugelio skriaudiškių šeimose. Kaimo jaunimas aktyviai domėjosi kultūra ir vakarais susiburdavo groti, dainuoti ir skaityti uždraustą lietuvišką spaudą.  

Pirmojo Lietuvoje kanklių ansamblio įkūrimas ir veikla iki Pirmojo pasaulinio karo
Kanklių ansamblis buvo įkurtas tautinio atgimimo laikotarpiu, kai lietuvių kultūra, kalba ir muzika tapo svarbia pasipriešinimo ir tapatybės išsaugojimo forma. Būtent tais metais į Skriaudžius atsikėlė gyventi vargonininkas Pranas Puskunigis (1860–1946 m.).

Kazimieras Orlauskas 1989 m. savo prisiminimuose apie P. Puskunigį rašė: „Pranai, Jūs į Suvalkijos žemę, Skriaudžius, atvykote ne vienas, o su tautos gaivintoju – etnografinėmis kanklėmis. Tai buvo 1906 metais. Kanklės caro priespaudos laikais buvo tarsi šviesa atgimstančiai lietuvių tautos dvasiai“.
P. Puskunigis, tik atvykęs į Skriaudžius, pastebėjo, kad apylinkėse jau gyvavo kankliavimo tradicija, tačiau trūko organizuotos veiklos ir kryptingo ugdymo. Kadangi tuo metu jau buvo panaikintas kalbos draudimas, P. Puskunigis ėmė rūpintis lietuvybės ir kanklių muzikos populiarinimu. Naujojo vargonininko kankliavimas greitai sudomino apylinkės jaunimą. Surinkęs būrelį kanklių ir dainos mylėtojų iš Skriaudžių, Veiverių mokytojų seminarijos, jis įkūrė kanklių ansamblį. Skriaudžiuose jo kanklininkų būrelis vis gausėjo, teko skobti vis daugiau kanklių. Tuo metu Skriaudžiuose skobti kankles mokėjo tik vienas žmogus – P. Puskunigis.
Pasakojama, jog, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pro jo namelį Skriaudžiuose skubėjo besitraukiantys žmonės, o jis savo sodyboje meistravo naujas kankles. Anot jo, kanklės, darytos per karus ar kokiu kitu blogu metu, geriau skambančios. Kanklės tikrai išėjo skambios, su meile gamintos.
K. Orlauskas prisiminimuose rašė: „Prano Puskunigio šeimos pragyvenimo sąlygos buvo sunkios, bet jis rado pragyvenimui šaltinį savo darbščiose rankose. Dainius pats dirbino kankles. Jos buvo ornamentuotos ir skambios. Rodos imtumi jas į rankas ir skambintumi“.
Nors ansamblis pirmuosius žingsnius žengė nedrąsiai, tačiau žinia apie gražiai skambinančius kanklininkus ir dainuojančias merginas sklido vis plačiau.
Nuo pat pirmųjų metų ansamblis tapo ne tik muzikiniu kolektyvu, bet ir bendruomenės telkimo centru. Kanklių skambesys lydėjo vakarones, šventes, religinius ir tautinius renginius, o pats ansamblis greitai išgarsėjo ir už Skriaudžių ribų.
Pirmieji P. Puskunigio mokiniai buvo K. Lekeckas, J. Genys, J. Jankauskas, J. Degutis, E. Alenskaitė, vėliau prisijungė A. Degutis, P. Puskunigio dukra Kunigunda ir kiti.
Anot Jauniaus Vyliaus, iš P. Puskunigio ir K. Banionio atsiminimų nuotrupų galima susidaryti maždaug tokį vaizdą: „tuometinis ansamblis – tai grupė dainuojančių kanklininkų, tarp kurių nebejaunas, geraširdiško veido žmogus – Pranas Puskunigis. Apsirengę kas šventadieniniais, kas paprastais kasdieniais drabužiais, susėda mišriai – vyrai, moterys, ant kelių – kanklės, visi kartu kankliuoja ir dainuoja. Dainavo dviem balsais, pritariama buvo tercija“.
Pirmasis ansamblio koncertas įvyko jau 1907 m. Sasnavoje, po ten vykusio spektaklio, o netrukus kanklininkai pradėjo rengti savo atskirus koncertus. 1908 m. buvo surengtas koncertas Veiveriuose, po suvaidintos Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“.
Tuometinį ansamblio repertuarą, remiantis Prano Puskunigio sūnaus Leono Puskunigio pasakojimu Jauniui Vyliui, sudarė apie 50 lietuvių liaudies dainų, labiausiai paplitusi ir mėgstama daina buvo „Paklausykit jūs lietuviai“ (Skriaudžių kanklininkų dainyne pavadinta „Daina apie senovę“). K. Orlauskas minėjo: „Jis dainoje „Paklausykit jūs lietuviai“ jautriai apdainavo Kęstutį, Birutę, Vytautą ir garbingą Lietuvos praeitį. Ši daina, lydima kanklių muzikos bei choro, išspaudžia ne vienam klausytojui graudžią ašarą“. Anot K. Orlausko, ši daina – „tai šedevras kaimiško meno“. P. Puskunigis akcentavo, kad šią dainą reikia atlikti linksmai, smagiai. Laikui einant, originalus dainos tekstas buvo kiek pakeistas. Beje, 1912 m. Onos Vitkauskytės knygynas Kaune išleido atviruką, kuriame išspausdintas šios dainos trečias posmas: „Skambekite mano kankles sirdi suraminkit, ir senųjų musų gadyne atminkit“. Šis atvirukas į Lietuvą atkeliavo 1981 m. iš JAV.
P. Puskunigio pastangas populiarinti kankles ir jų muziką puikiai atspindi trumpa, bet vaizdi citata iš jo straipsnio, 1911 metais spausdinto katalikiškajame savaitraštyje „Šaltinis“: „Senovės dainos nykte nyksta: retą kur rasi vaikiną, kad norėtų jas dainuoti. (…) Jaunime, pabuskime! Vargu kur rasime geresnį prietelių už kankles ar kitą tinkamą muzikos instrumentą; kanklės išklausys, brolau, kantriai tavo pasiskundimą; kanklės kalbės, paguos, ramįs, linksmįs tave, kada tau to reikės; tylės, kada norėsi, kad tylėtų; bus tau visados ištikimiausias prietelius, jei tik su juo sėbrausi“. Straipsnis pasirašytas „Kanklininko“ slapyvardžiu, tačiau niekam nekilo abejonių, jog tai – P. Puskunigis.
P. Puskunigis ir pats kūrė dainas. K. Orlauskas prisiminimuose rašė: „Jis sugebėjo savo literatūriniu talentu kurti dainas, pritaikyti joms meliodijas taip, kad jos tiktų kanklių muzikai. Dainiaus kūryboje dvelkia patriotizmo jausmas, kuris caro priespaudos metais Lietuvai buvo būtinas ir reikalingas. Tas Dainiaus jausmas ir buvo tų laikų galios šviesa, kuri puošė kiekvieno lietuvio širdį ir jausmus“.
Anot J. Vyliaus, „P. Puskunigis kankliavo mišriuoju būdu (prof. P. Stepulio terminas), kuomet kairės rankos pirštais stygos ne tik uždengiamos, bet ir užgaunamos, o dešinioji tik brauktuką valdo. Ne visi ansamblio dalyviai perėmė šį būdą – jis daug sunkesnis, todėl manoma, jog dauguma kankliavo dengimo būdu, t. y. kairės rankos pirštais tik uždengdavo stygas, ketvirtas kairės rankos pirštas būdavo nuolat laikomas ant antros stygos, o trečias, antras ir pirmas uždengdavo 3, 5, 7 arba 4, 6, 8 stygas“.
Tiesa, teigiama, jog P. Puskunigis skambinimui palengvinti naudodavo numeraciją. Ant popieriaus juostelės skaitmenis surašydavo taip, kad pakišus po stygomis dešiniajame kanklių krašte, kiekvienas skiemuo sutaptų su atitinkama styga. Po to užrašydavo dainą „Oi tu, ąžuolėli“ skaičiais, kad nežinančiam natų būtų lengviau pradėti mokytis kankliuoti.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ansamblio veikla nutrūko. P. Puskunigis 1914 m. išvyko į Kauną. Paslėpė savo kankles švento Kazimiero knygyne ir tęsė savo darbus Kaune. Retkarčiais grįždavo į Skriaudžius, kur susitikdavo su kanklininkais. 1918 m. Skriaudžių kanklininkai vėl susibūrė.
Per 120 ansamblio gyvavimo metų ansambliui vadovavo keliolika vadovų. Kiekvienas iš jų įnešė savitą indėlį į jo gyvavimo istoriją. Jų visų pastangų dėka ansamblis buvo kuriamas, palaikomas ir tebegyvuoja šiandien – praėjus net 120 metų nuo jo įkūrimo. Todėl verta paminėti kiekvieną iš jų.

Bus daugiau

Autorius: Kristina Pažėrienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama