77-erių metų Janinai Vilkienei paroje vis dar pritrūksta laiko

Kai už lango spaudžia šaltukas, sušildyti gali paprastas nuoširdus bendravimas. Todėl šią žvarbią žiemą pokalbiui susitinkame su nepaprastai šviesiu žmogumi – Janina Vilkiene, kuri spinduliuoja pozityvumu ir vidine šiluma, o savo širdies gerumu kasdien dalijasi su kitais.
Ne vienas prieniškis Janiną Vilkienę pažįsta kaip puikią siuvėją, tačiau ji niekada gyvenime neapsiribodavo tik darbu, visuomet buvo aktyvi ir pilietiška, o išėjusi į pensiją tempo nesulėtino. Jos sūnūs žino, jog mamos namuose greičiausiai nėra...
Janina dalyvauja įvairiose bažnytinėse veiklose, švarina bažnyčios aplinką, o kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo ryto skuba į Prienų „Carito“ namus, kur kartu su kitomis savanorėmis teikia pagalbą nepasiturinčioms šeimoms, nepritekliuje gyvenantiems senjorams, vienišiems asmenims ir kt. Pagalbos žmonėms reikia įvairios, todėl ir darbų „Carite“ netrūksta – Janina kartu su kitomis savanorėmis renka, dalija paramą, prisideda prie kitų darbų. Čia praverčia ir Janinos amatas, mat, pasak savanorės, kartais surinktus drabužius reikia ir pataisyti – patrumpinti kelnes ar rankoves. Kitaip tariant, posakiu „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“ Janina nesivadovauja ir paleisti tiesiog bet kaip ir taip gyvenimo nuskriausto žmogaus Janina tiesiog negali. Norinčius pasikalbėti Janina visada išklauso, o jei kas į „Carito“ namus atneša audinių, moteris tuoj „pasiraitoja rankoves“ ir iš jų patalynę pasiūna.
Janina jau tris dešimtmečius yra Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės 206-osios kuopos narė. Mintis prisijungti prie Šaulių sąjungos jai kilo po sausio 13-osios įvykių. Janina prisimena tą visai Lietuvai svarbią ir lemtingą naktį, ji budėjo prie svarbių pastatų Prienuose. Įvykiams nurimus, Lietuva atgavo nepriklausomybę, bet Janina puikiai suprato, jog laisvę reikia saugoti, o vardan savo tėvynės ji gali padaryti daugiau. Tuo metu Prienuose Šaulių sąjungos veikloje dalyvavo vienintelė moteris, buvusi tremtinė, tad Janina pagalvojo, jog labai norėtųsi palaikyti jai kompaniją. Moteris pamena girdėjusi visokių kalbų apie save, tačiau kritika jos nežeisdavo. „O ko čia įsižeisti? Būti šauliu – tai pareiga tėvynei, atsakomybė už savo tautą“, – sako Janina. Ji iki šiol primena jaunimui, jog, jei išauštų diena X, ji yra pasiruošusi padėti. „Šaudyti aš nemoku, bet galiu suteikti medicininę pagalbą“, – šypsosi Janina.
Meilė Lietuvai ir jos žmonėms Janinai atvėrė įdomių patirčių, netgi Amerikoj teko pabuvoti, Amerikos lietuvių bendruomenės „Dainava“ stovyklose padirbėti. Iš ten, sako, su labai pozityviomis mintimis grįžusi.
Paklausta, iš kur pas ją tiek stiprybės ir motyvacijos padėti kitiems, Janina atvira: „Tai pašaukimas, malonė iš Dievo. Aš negaliu sėdėti vienoje vietoje, man tada bloga. Kol žmogus juda, tol jis gyvas. Kas, jei ne mes? Niekas kitas už mane nepadarys“.
Pasak jos, tas supratimas, jog reikia pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie šalia esantį, atėjo labai anksti. Iš vaikystės Janina prisimena savo močiutę, kuri niekada niekam neatsakydavusi pagelbėti, na, o Janina, žinoma, visur kartu su močiute keliaudavo. Be to, Janina augusi tais laikais, kai vyresnieji broliai/seserys savo jaunėlius prižiūrėdavo, tad anksti supratusi, jog esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus.
Taip jau sutapo, jog su Janina pokalbiui susitikome likus kelioms dienoms iki jos gimtadienio. Savaitės pradžioje jai sukako 77-eri metai, bet tokios energijos ir meilės gyvenimui galime pasimokyti kiekvienas, tad gražaus gimtadienio proga Janinai norisi palinkėti sveikatos ir laiko, kurio, kaip ji pati sako, kartais paroje pritrūksta. O mums visiems Janina linki nepamiršti, kaip svarbu yra gerbti kitus, būti sąžiningam ne tik su aplinkiniais, bet ir pačiu savimi.
Rimantė Jančauskaitė

Autorius: Rimantė Jančauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama