Onutė. Minime Onos Jančoraitės-Laukaitienės-BITĖS 100-ąsias gimimo metines

Reikia drąsos, kad stovėtum tvirtai, kai kiti atsitraukia ar pasiduoda baimei; reikia drąsos, kad paaukotum šiandieną dėl rytojaus; reikia drąsos, kad rizikuotum žinomu dėl nežinomo; reikia drąsos, kad paleistum vieną paukštį, esantį rankoje, tam, kad gautum du ar daugiau, tupinčius krūmuose, ir reikia labai daug drąsos, kad stovėtum vienas ir kovotum už tai, ko nori.
Vikas Malkani

Ona Jančoraitė-Laukaitienė-BITĖ (1926 01 30–2017 02 09). Už nuopelnus Lietuvai ir pasiaukojimą laisvės kovose apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmojo laipsnio žymeniu. Nenuilstanti visuomenininkė, partizanų ryšininkė. Tačiau pirmiausia ji buvo dukra, sesuo, draugė, žmona ir mama.
Gimė ūkininkų Magdalenos Laukaitytės ir Juozo Jančorų šeimoje, Mozūriškių kaime, Veiverių valsčiuje, Prienų rajone. Šeimoje augo dar keturi: Juozas, Antanas, Anelė, Marijona. Onutė buvo jauniausias vaikas, guvus ir tuo pat metu ramus. „Mūsų kaimas buvo labai gražus, iš trijų pusių buvo apaugęs mišku. Pavasarį pakvipdavo berželiai, kukuodavo gegutė...,“ – rašė Onutė savo prisiminimuose. Šeima turėjo 14 ha žemės ir 5 ha miško. Onutė mokėsi Mozūriškių pradžios mokykloje ir, kaip pati sakė, baigė 4 skyrius (4 klases). Ji labai norėjo ir toliau mokytis, tačiau reikėjo dirbti ūkyje. Tėveliai visiems savo vaikams įskiepijo meilę Dievui ir Tėvynei. Matydama vyresnįjį brolį Juozą, pasipuošusį kariškio uniforma (brolis turėjo ir puskarininkio laipsnį), Onutė pasvajodavo, kad užaugusi ir ji kariaus, ir taip gražiai apsirengs. Mintys apie uniformą neapleido Onutės: ji, uniforma, vis jai rūpėjo.

Pirmoji Sovietų Sąjungos okupacija Onutę pasiekė, kai jai tebuvo 14 metų. Netrukus Lietuvą užgriuvo Antrasis pasaulinis karas, įnešęs daug kančios, nepritekliaus ir nežinios dėl ateities. Antroji Sovietų Sąjungos okupacija paskatino daugelį žmonių, taip pat ir visą Jančorų šeimą, įsitraukti į kovą prieš sovietinius okupantus vardan Lietuvos laisvės.
Rezistencinė kova. 1945 m. gegužės 28 d., per Sekmines, į Jančorų sodybą atėjo keletas vyrų: Vytautas Gudynas, Kazys Algirdas Varkala ir kiti nepažįstamieji. Buvo šokta, dainuota. Po savaitės visi šie vyrai grįžo, bet jau ginkluoti. Buvo prašyta kreiptis į juos slapyvardžiais: Vytautas Gudynas-Papartis, Kazys Algirdas Varkala-Žaliukas, Antanas Jundila-Naras, Bronius Piekus-Pipiras, Povilas Buzas-Žvejas. Tai buvo pirmieji Tauro apygardos partizanai. Tais pačiais metais ir Onutė tapo partizaninio karo dalimi – tapo ryšininke, pasivadinusia Bitės slapyvardžiu.

Visa Jančorų šeima stengėsi kiek išgalėdama palengvinti partizanų gyvenimą. Partizanams buvo tiekiami tėvo Juozo ir sūnaus Antano užauginti maisto produktai, mamos Magdalenos ir dukros Anelės ruoštas maistas, dukros Marijonos siūti drabužiai. Dukra Ona perduodavo Lietuvos partizanų spaudą Kaune dirbančiam broliui Juozui, kad šis išdalintų numatytais adresais. Ne kartą ir ne du, bet daugybę kartų buvo vykdomos kratos Jančorų namuose. O ir pati Onutė ne kartą buvo sustabdyta okupantų. Ji savo prisiminimuose rašė: „...dabar, kai pagalvoju, kiek buvo visokiausių pavojų, tai kaip per stebuklą visada baigdavosi laimingai tiktai su Dievo pagalba...“. Tarp Onutės bendražygių buvo ir Lukšų sūnūs: Jurgis Lukša-Piršlys, Stasys Lukša-Juodvarnis, Antanas Lukša-Arūnas ir pats legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas. Kad partizanams būtų saugu ateiti į Jančorų namus, buvo sutartas ženklas: ant obels pakabintas baltas rankšluostis reiškė, kad kaime ramu. Į Jančorų namus atėję partizanai visada rasdavo šilumą ir meilę. Jie sakydavo, kad susitiksime, kai būsime laisvi. Onutė rašė: „...nors žuvo ?...? o man atrodo, kad ir dabar jie su mumis ?...? nors jų nėra, liko prisiminimai.“
Užrašytas Onutės prisiminimuose ir vienas svarbus įvykis iš 1947 m. birželio 13 d., liudijantis apie kraupią naktį Lukšų sodyboje: „...išvydau nuo miško atbėgančią moterį. Ji bėgdama vis griuvo ir vėl kėlėsi ?...? tai buvo Lukšienė, partizanų motina, kuri prie krūtinės spaudė baltą drobę ?...? ant drobės buvo jos sūnaus kraujas.“
„...kai pradėjo mane persekioti stribai, išdavikai, turėjau iš namų pasitraukti į Skerdupio kaimą pas ūkininką Adomaitį ?....? ir čia viriau partizanams valgyti, skalbiau rūbus, aprūpindavau medikamentais, nešiojau į kitas slėptuves dokumentus, raštelius, pranešimus apie partizanų susitikimus, pagrindinę spaudą.“
Prabėgo aštuoneri, kupini sielvarto ir nerimo, metai. Ir kaip rašė Onutė, paskutiniai šio krašto partizanai žuvo Prienlaukio vėjo malūne.

Jaunystė. Taip jau atsitiko, kad gražiausias gyvenimo tarpsnis Onutei sutapo su rezistencine kova. Tačiau ir vykstant partizaniniam karui, jaunimas nepamiršo gyventi: vakaruškos, vykusios pas kažką troboje, praskaidrindavo jų kasdienybę. Būdama dar labai jauna, Onutė jau prasimanydavo pinigėlių. Ruginukė... Onutė pati ją darydavo, išmokusi iš savo tėvo. Parduoti veždavo į Kauną. Kokios tai buvo kelionės žiemą traukiniu iš Mauručių geležinkelio stoties! Plonos kaproninės kojinės, besiplaikstantys plaukai ir apšąlę sniegu traukinio įlipimo laiptukai, ant kurių stovėdavo, kai netilpdavo į traukinį. Pavojinga, rodos, bet, matyt, traukiniai taip greitai nelėkdavo anuomet. Kelionės į Kauną su arkliais užtrukdavo gerokai ilgiau, tačiau Onutei tai nebuvo kliūtis – ji pati galėdavo pasikinkyti arklį.
Sovietmetis. Siekiant įgyvendinti sovietinę ideologiją žemės ūkyje, buvo vykdomas masinis kolūkių kūrimas: atiminėjama žemė ir turtas, grasinimai ir trėmimai. Laimei, Onutės šeimos nepalietė tremtis. Onutė ištekėjo už jaunuolio iš to paties Mozūriškių kaimo, Motiejaus Laukaičio. Po santuokos liko gyventi tėvų namuose, kur gimė dvi dukros: Ramutė ir Meilutė. Onutė dirbo kolūkyje ir sunkiai, be to, buvo ir savas ūkelis. Beveik nebuvo darbų, kurių ji nemokėjo ir negalėjo daryti. Onutei nesunku buvo ir žolę dalgiu nupjauti, ir duoną naminę iškepti ar gaminti sūrius. Onutės verslumas niekur nedingo ir tuomet – visada rasdavosi papildomi pinigėliai. Po melioracijos teko išsikelti iš tėviškės, iš kurios vėliau liko tik trys ąžuolai. Šeima išsikėlė į Juodbūdį. Onutės dėka kaime atsirado alytnamiai – skydiniai namai, sovietmečiu gaminti Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate. Pirmasis toks namas buvo pastatytas Onutės ir Motiejaus Laukaičių šeimai (Onutės iniciatyva). Vėliau tokių namų buvo pastatyta ir daugiau.
Atgimimas. Visą sovietinį laikotarpį Onutė nekalbėjo apie savo veiklą partizaninio karo metu. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, šeimos šventėje ji visiems prisipažino, kad buvo partizanų ryšininkė Bitė. Daug kam buvo netikėta, o ypač jos dukroms. Dukra Meilutė pamena, kaip sovietmečiu mama parodė laukus ir mišką Mozūriškėse, kažkada priklausiusius jos šeimai. Tada Meilutė paklausė: „Ar jūs buvote buožės?“ Onutė tik nusijuokė ir nieko daugiau nepasakė. Dabar, kai tiesa buvo atskleista, kilo daug klausimų, į kuriuos jau buvo gauti atsakymai. Onutė vis minėdavo, kad ji buvusi visada baili, tačiau, sustabdyta sovietų okupantų, tarsi įgydavo drąsos. Vasaromis Onutė mėgo pasisėdėjimus su visa šeima ant žolės ir, žinoma, dainas (sovietmečiu uždraustąsias ji dainuodavo pusbalsiu, o partizanų dainas – tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę). Onutė subūrė balsingų moterų grupelę, giedojo bažnyčios chore. Buvo rami ir niekada neparodydavo kitiems savo rūpesčių. Sakydavo savo dukroms, kad viskas turi būti „kukliai“ ir mergaitė turi būti kukli, su visais sutarti. Gal būtent todėl ir Juodbūdžio gyventojai Onutę prisimena kaip paprastą kaimo moterį...
Tačiau ši šviesiai žydrų, išraiškingų akių mergaičiukė, mergina, moteris buvo nepaprastai drąsi.
Daiva Balandienė
Prienų krašto muziejaus Veiverių padalinio muziejininkė

Šaltiniai: Ona Jančoraitės-Laukaitienės – BITĖS rankraščiai.
Meilutės Laukaitytės-Navickienės prisiminimai.
Žmonės ir darbai. Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai II. Vilnius, 2013 m.
Vaizdo šaltiniai: Nuotraukos iš Meilutės Laukaitytės- Navickienės asmeninio albumo ir kolekcijos.

Autorius: Daiva Balandienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama