Tautosakininkui Konstantui Algirdui Aleksynui – 90

Šiemet, sausio 10 dieną, mūsų kraštiečiui, tautosakininkui Konstantui Algirdui Aleksynui būtų sukakę 90 metų. Šia proga prisimename jo šviesią asmenybę ir reikšmingus darbus, kuriems jis paskyrė visą savo gyvenimą.

Konstantas Algirdas Aleksynas gimė Ingavangio kaime (Prienų rajone). Kaip vieno interviu metu dr. Jurgai Sadauskienei pasakojo pats K. A. Aleksynas, tautosaka jo šeimoje gyvavo kaip natūrali, kasdienė žodinės kūrybos dalis. „Dar ankstyvoje vaikystėje tėtė man ir jaunesniajai seseriai vakarais pasekdavo pasakų (apie „šarkų bažnyčią“ vis tekdavo kartoti...), kaimynų susibūrimuose jam praversdavo „kunigužių pamokslai“ arba nusistovėję gyvenimiškų situacijų papasakojimai, dažniausiai – per žmones einančių kriaučių nutikimai. Mamos „Dzag dzag dzag dzagdzonas“ ar „Gydu gydu katutes“ ilgai tiko ir paūgėjusiam, iš jos žinojau, kad vištos kudakuoja „Kapa kapa po dešimtį“... <…> Mamai vis praversdavo koks nors vaizdingas apibendrintas pasakymas (man sakydavo „Po nosia vėjas“, kai raukydavausi dėl per karšto valgio <…>“, – prieš dešimtmetį dr. Jurgai Sadauskienei pasakojo K. A. Aleksynas.
Tame pačiame interviu K. A. Aleksynas užsimena, jog dar vaikystėje supratęs, kad tautosaka – tai vertybė, kurią reikia saugoti, kaupti ir populiarinti. To darbo ėmėsi dar būdamas studentas ir tęsė jį visą savo gyvenimą. 
„Nebuvo ir nėra mūsų krašte kito žmogaus, kurio žvilgsnis būtų persmelkęs šitiek lietuvių tautosakos veikalų prieš jiems išvystant pasaulį. Vargu ar rastume kitose šalyse tokių pasišventėlių“, – apie K. A. Aleksyną 2006 m. žurnalui „Tautosakos darbai“ parengtame straipsnyje „Į sukaktį su milžinišku knygų kalnu“ rašė jo kolega Leonardas Sauka.
Vadovaudamas Tautosakos archyvo bei Dainyno skyriams, K. A. Aleksynas nuosekliai kaupė, redagavo ir tyrinėjo lietuvių liaudies dainas. Jo iniciatyva į Lietuvių tautosakos rankraštyną pateko apie 6000 karo bei pokario rezistencinių ir tremties dainų, apie pusę jų jis užrašė pats, buvo parengta ir išleista daugybė tautosakos rinkinių, kurie tapo neįkainojamu šaltiniu ir mokslininkams, ir visiems, besidomintiems lietuvių kultūra. Ir apskritai, prie kokių tik tautosakinių darbų K.A. Aleksynas nebuvo pridėjęs savo rankos. O šalia didelių darbų imdavosi ir mažesnių darbelių, nepamiršo ir savo namų – knygą apie gimtąjį Ingavangį parašė.
Anot L. Saukos, ypač daug K. A. Aleksynas nuveikė gausindamas tautosakos rankraštyną. Dalyvavo daugybėje kolektyvinių ekspedicijų, o ir šiaip savo iniciatyva išvažinėjo Lietuvą skersai ir išilgai, sudarė daugiau kaip keturiasdešimt rinkinių. Po keletą – iš gimtųjų Prienų apylinkių, iš seniai įsigyvento Vilniaus, po du tris rinkinius iš Biržų, Lazdijų, Trakų krašto, dar po vieną – iš kitų 14-kos apylinkių.

„Vien dainų jo užrašyta apie 3800, o rinkta ir kitų rūšių, žanrų tautosaka. Kostas geba prakalbinti ir labai uždarus pateikėjus, sužadina jų norą atverti širdį. Ne vienas jų ir vėliau randa progų papildyti savo išsakytą, išdainuotą kraitį pirmąkart neprisimintais, nespėtais perteikti kūriniais“, – apie išskirtinę mūsų krašto šviesuolio asmenybę tuomet rašė tautosakininkas L. Sauka.
K. A. Aleksynas pasižymėjo ne tik kaip uolus mokslininkas, gabus klausytojas, bet ir puikus bendradarbis. „<…> jo neveikė pareigos: ar buvo Dainyno, ar Archyvo skyriaus vadovas, jis niekada neišponėjo. Liko nuoširdus, draugiškas ir pareigingas“, – taip apie savo kolegą, šiam minint 70-ties metų jubiliejų, tuomet rašė L. Sauka.
„Gyvenimo“ redakcijai pavyko susisiekti su tautosakininko dukra Dalia Aleksynaite. Paprašyta prisiminti savo tėvelį, koks žmogus jis buvo, Dalia šiek tiek graudinasi – su tėčiu ją siejo artimas ryšys. Pasak jos, aplinkiniai visuomet pastebėdavo ir jųdviejų panašumą. Kaip pasakojo Dalia, giliai atmintin jai įstrigę ir tėčio kruopštumas bei jo sukauptos knygų, pašto ženklų, vokų kolekcijos...
Iš vaikystės Dalia prisimena, jog tėvų namuose per suėjimus visada skambėdavo lietuvių liaudies dainos, jų Konstantas Algirdas Aleksynas, artimųjų vadintas tiesiog Kostu, išmokęs ir vienturtę savo dukterį. Savo dukrą K. A. Aleksynas visuomet skatino kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, mokė lietuviškų mįslių, sakmių, patarlių, padavimų. Visko, ko ir pats buvo mokomas vaikystėje, o mažoji Dalia su didžiuliu smalsumu tas žinias į save „sugėrė“. „Lietuvą jis tikrai mylėjo, to ir mane išmokė. Pamenu ir Sausio 13-osios naktį abudu kartu budėjome, liaudies dainas prie televizijos bokšto dainavome“, – „Gyvenimui“ pasakojo D. Aleksynaitė.
K.A.Aleksynas Amžinybėn iškeliavo praėjusiais metais, kovo 3 dieną, tačiau jo mintys, darbai ir vertybės liudija prasmingą jo gyvenimą, meilę Lietuvai ir gimtajai kalbai. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir mokslui jis buvo įvertintas aukščiausiais apdovanojimais, tarp jų – Lietuvos mokslo premija ir Valstybine Jono Basanavičiaus premija.
Rimantė Jančauskaitė
Šaltiniai: J.Sadauskienė „Kur du stos”. Tautosakos darbai 51, 2016
L. Sauka „Į sukaktį – su milžinišku knygų kalnu/Konstantui Algirdui Aleksynui – 70”. Tautosakos darbai XXXI 2006.

Autorius: Rimantė Jančauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama