Tomas Grybauskas – jaunasis drožėjas iš Birštono

Grįžęs po pamokų birštonietis Tomas Grybauskas neskuba į rankas imti telefoną, vietoj jo Tomas mieliau piešia eskizus arba imasi kalto ir plaktuko, kurių pagalba formuoja linijas, gilina griovelius, ryškina kontūrus, kol galiausiai medžio atraiža virsta meno kūriniu.
Menine drožyba Tomas Grybauskas susidomėjo, būdamas 12 metų. „Mokykloje pabandžiau pagaminti medinę kaukę, visai neblogai gavosi, taip ir susižavėjau šiuo amatu“, – pasakoja jaunasis drožėjas. O kai savo darbeliais gimnazistas pradėjo dalintis socialiniuose tinkluose, gabų jaunuolį pastebėjo ir medžio meistrai iš Prienų, pakvietę jį prisijungti prie VšĮ „Meninė drožyba“ meistrų komandos. Čia jaunasis drožėjas mokosi ir darbuojasi jau trejus metus. „Už perduotas žinias ir pamokas esu labai dėkingas Algimantui Sakalauskui. Jis – ne tik mano mokytojas, bet ir autoritetas“, – sako jaunuolis.
Jaunasis drožėjas turi ir savo dirbtuvėles, jas senoje malkinėje sumeistravo kartu su tėčiu. Namų dirbtuvės nedidukės, tačiau, pasak pašnekovo, kol kas vietos užtenka ir smulkesniems darbeliams, ir masyviems darbams. „Iš medžio drožiu beveik viską – nuo mažų angelų iki gana didelių meškų“, – sako Tomas. Paklaustas, koks darbas jam pačiam mieliausias, Tomas didžiuojasi Prienuose vykusio plenero, skirto Justino Marcinkevičiaus 95-osioms gimimo metinėms paminėti, metu sukurta skulptūra. Pasak Tomo, ši skulptūra sukurta pagal mūsų poeto J. Marcinkevičiaus eilėraštį „Voro vestuvės“. Tokiam darbui Tomui prireikė savaitės, o didesniems darbams kartais prireikia ir mėnesio…
„Kiekvienas darbas prasideda nuo eskizo, Birštono meno mokykloje lankau piešimo pamokas, kad galėčiau pagilinti piešimo įgūdžius. Kartais eskizus nupiešiu labai greitai, o kartais tenka ir kelis kartus perpiešti. Kitas etapas – tinkamo medžio paieška, mat ne visi yra tinkami drožinėjimui, ir tik vėliau pradedu darbą pjūklu, kitais įrankiais“, – kūrybinį procesą atskleidžia T. Grybauskas.
Beje, „Meninėje drožyboje“ kaltais, pjūklais ir kitais įrankiais darbuojasi ne vienas vyras, tačiau šešiolikmetis Tomas yra jauniausias. Ir iš tiesų, šiandien retas jaunuolis imasi kokio nors amato, tačiau, kaip sakoma, amatą mokėsi – duonos turėsi, mat šešiolikmečiui drožėjui iš savo amato jau pavyksta ir užsidirbti. Tomas su šypsena prisimena, jog pirmoji pirkėja buvo teta, įsigijusi jo gamintą pelėdą, o šiandien jaunuolis prisipažįsta sulaukiantis ir didesnių užsakymų. Tiesa, kol kas vaikinas visą savo uždarbį investuoja į naujus įrankius, geresnes darbo sąlygas, mat pameistrystė nėra toks pigus užsiėmimas, kaip gali atrodyti – reikia įsigyti ne tik įrankius, bet ir medienos.
Šiuo metu Tomas yra dešimtokas, tad pamažu tenka galvoti ir apie ateities profesiją. Tiesa, kol kas Tomas nėra tvirtai apsisprendęs, ar ateityje drožyba taps pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, ar pasiliks kaip hobis. Tačiau jaunuolis tiki, jog medžio meistrų vis dar reikia, o, nuoširdžiai ir daug dirbant, iš amato galima oriai gyventi. „Aš nemanau, kad rankų darbo gaminiai iš medžio yra atgyvena. Medis puošia žmonių namus ir kiemus, ir kol žmonėms to reikės, tol meistrausiu ir aš“, – pabrėžia Tomas.
Rimantė Jančauskaitė

Autorius: Rimantė Jančauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama