Iš lėto pasisuko metų ratas... 133-iasis Vinco Mykolaičio-Putino gimtadienis Pilotiškėse

„Atmintis ir širdis – giminingos audėjos –
Audžia man neregėto žavėjimo drobę.
Ką buvau tik gyvenęs, kentėjęs, mylėjęs,
Jos į nuostabų raštą iš naujo suglobia“.

 Atmintis ir širdis, raktiniai žodžiai iš šio Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio. Mūsų kasmetinis susitikimas sausio 6 d. yra ir apie atmintį, ir apie širdį. Šiemet minėjome jau 133-iąjį poeto gimtadienį. Jau nekart esu sakęs, kad būtent šis susibūrimas man yra tikrų Naujųjų metų pradžia, kai pajauti, kad metai prasideda namuose ir į jų kelionę esame išlydimi būtent čia. Bet kelionėse vis tik geriausia yra tai, kad sugrįžtame namo. O namai yra ten, kur širdis.
Šį kartą sulaukėme ir šaunių, jaunatviškų svečių, – Plutiškių gimnazijos gimnazistų, kurie atliko programą pagal Mykolaičio eilėraščius „Vai, eičiau aš, eičiau“. Juos paruošė mokytoja Laima Grigaitytė. Kartu renginyje dalyvavo bei pasisakė ir Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, vicemeras Deividas Dargužis, Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius.
Gudelių parapijos klebonas Remigijus Maceina pasidalijo giminystės ryšių sąsajomis bei žiniomis apie filosofą, poetą Antaną Maceiną. Jis taip pat kilęs iš Prienų krašto, buvo V. Mykolaičio studentas, vėliau bičiulis, jiedu susirašinėjo ir domėjosi vienas kito kūryba. Klebonas priminė, kad Prienuose, Kęstučio gatvėje, iki šiol stovi namas, kuriame gyveno Antanas Maceina. Tuo pat metu ten gyveno ir Mykolaičio-Putino sesuo Magdalena, o vėliau – jauniausias brolis Juozas. Būtent Juozą Mykolaitį tėvai taip pat vylėsi išleisti į kunigus, tačiau jis neturėjo tokio stipraus polinkio mokslams, išleisdavo jam skiriamus pinigus ir net turėdavo skolų, todėl tėvas jį parsivežė dirbti ūkyje. Klebonas Remigijus perskaitė ir mėgstamiausią rašytojo eilėraštį – ,,Rūpintojėlis“.
Susitikimų Pilotiškėse nepraleidžia ir kraštietė, rašytoja Aldona Ruseckaitė. Rodos, neišsemiami jos žinių ir pasakojimų klodai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, jo seserį ir tėvus. Taip pat ji pasidalijo keletu įdomių faktų ir istorijų, apie tai, kaip rašytojas šventė šv. Kalėdas, Naujuosius metus.
Kartu šis žiemiškas susitikimas yra ir metų atminties kūrimo pradžia. O metai būna turtingi – jau tradicija tapo į Pilotiškes sukviesti poezijos mylėtojus į poezijos skaitymus ar poezijos pavasarį gegužę, giedoti Tautišką giesmę ant Aušrakalnio liepą, pasitikti rudenį po klevu tėviškėje rugsėjį ar visus metus pasidžiaugti įvairiomis parodomis. O šiemet minėsime ir šio muziejaus įkūrimo 55-metį, todėl vėl susitiksime. Galbūt pavasarį Muziejų naktyje pasitiksime ir saulėlydį… Ir pats rašytojas sakė:
„Saulėlydžius mėgau nuo pat jaunystės. Gėrėdavausi jais nuo savo tėviškės kalnelio, sekdavau besileidžiančią saulę pro siaurą niūrų seminarijos mūrų langą, mačiau ją Alpių viršūnėse, lydėjau ją nuo Palangos kopų, beskęstančią į tylų Baltijos jūros horizontą. Nesibaidau nė savo gyvenimo saulėlydžio. Jei jo neaptemdys iš mano paties sielos kylančios ūkanos, jis gali būti gražus ir didingas. Jį gali papuošti naujos, tik saulėlydžiais matomos ugnys ir temstančiame zenite beįsižiebiančios žvaigždės“.
Gimtoji sodyba-muziejus – taip byloja rodyklė prie kelio, bet visų pirma čia yra namai, kuriuose verda kasdienis gyvenimas, kurį nuolat papildo lankytojų šurmulys, darbo valandų ir savaitgalių nekliaujantis žmonių smalsumas. Ir turbūt dar nebuvo nei vieno lankytojo, kuris būtų likęs abejingas ar širdyje nepajutęs kokių nors jausmų. Kiekvieną pasitinka čia gyvenantys Julija ir Gintautas Mykolaičiai. Julija ne tik veda renginius, bet ir pasirūpina gausiomis dalyvių vaišėmis ir lauktuvėmis. Labai džiaugiuosi, kad jų sūnus, poeto provaikaitis Julius Mykolaitis, grįžęs iš studijų Vilniuje, taip pat prisideda ne tik savo darbais, bet ir poezijos deklamavimu renginiuose.
Savo veidą lengvai prarandančiame pasaulyje Pilotiškės yra išties unikali vieta. Būdami čia dažniausiai atsigręžiame į kalnelį, jį saugančius beržus. Ėjo čia kadais Vincas Mykolaitis-Putinas, einame mes. Argi daug pasikeitė toji aplinka, laukų plotai, pramintų takų vingiai. Vis girdime tylų beržų ošimą, jų prisiminimus, glaudžiamės prie beržų – jie dar ilgai išliks mums artimi.
Ir nors čia gimęs ir augęs, vėliau į didelį ir aukštą kelią išvykęs poetas po motinos mirties 1938 m. daugiau neapsilankė, atrodo, kad eilėraščiai ,,Rūpintojėlis“, ,,Rudenio naktį“, ,,Nuostabios naktys“ ir kiti yra parašyti būtent čia – plačiame tėviškės vieškelyje, pievose, kuriose iškilęs Aušrakalnis, šiltose vasaros naktyse, kurių visi pasiilgstame. Kadaise ir aš tokiame šiltame vakare tiesiog krūtinėje pajaučiau:
Prigulsiu, rodos, po dangum
Ir visas visas susiliesiu,
Kaip lašas žemėje sauson
Prie savo gimto lizdo…
O tiek beržų jau pasodintų
Viršūnių ir gelmių karaliais auga.
Pasiekti noris jų lajas,
Bet dar mažai jėgų ir ryžto.
Taip kelias tęsiasi toliau
Ir vis didesnis ir aukštesnis daros,
Tebus ir šiandien, ir toliau
Būties aušra sutviskus.
Tautvydas Vencius

Autorius: Tautvydas Vencius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama