„Liucija, kodėl tau to reikėjo?“

Kap­sū­džių kny­ga

Už­per­nai L. Ber­tu­lie­nė su bend­ra­min­čiais iš­lei­do kny­gą „Pri­si­mi­ni­mai vai­kų aki­mis. Kap­sū­džių gy­ven­to­jų pa­sa­ko­ji­mai“. Ji pa­sa­ko­jo iš pra­džių tu­rė­ju­si min­tį ra­šy­ti tik apie Kaz­ra­gy­ną, bu­vu­sią dvar­vie­tę. Kny­go­je apie šią vie­tą ra­šo­ma: Kaz­ra­gių čia gy­ven­ta ir XIX a., ūkis dvie­jų va­la­kų (43 ha), pa­sta­tai sta­ty­ti ca­ri­nės prie­spau­dos me­tais. (…) Leo­no ir Do­mi­ce­lės Kaz­ra­gių šei­ma su dviem vai­kais, ar­tė­jant fron­tui, 1944 m. pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, vė­liau emig­ra­vo į JAV. Kaz­ra­gy­ne po ka­ro ke­lias šei­mas ap­gy­ven­di­no vie­tos val­džia, čia lei­do pri­si­glaus­ti ir bu­vu­siems trem­ti­niams.

Dvar­vie­tė­je 1958 m. kam­pą ga­vo ir iš Si­bi­ro grį­žu­si Liu­ci­jos tė­ve­lių Joa­nos ir Do­vy­do Rut­kų šei­ma su tri­mis vai­kais: Ele­na, Liu­ci­ja ir Aloy­zu, Lie­tu­vo­je gi­mė se­sė Joa­na ir bro­lis Ar­vy­das. Da­bar ten, kur pra­bė­go sma­gios jos ir jos vai­kys­tės drau­gų die­nos, – ply­nė, be­li­kęs tik vie­nas po tro­bos lan­gais au­gęs ąžuo­las.

Paš­ne­ko­vė gy­vai pa­sa­ko­ja apie ban­dy­mą at­kur­ti bu­vu­sį Kaz­ra­gy­no vaiz­dą: „Su­gal­vo­jau taip: su­si­kvie­čiau tuos, ku­rie ten vai­kys­tė­je gy­ve­no, įda­viau ant pa­ga­liu­kų pri­tvir­tin­tus už­ra­šus ir lie­piau tuos pa­ga­liu­kus su­smaigs­ty­ti ten, kur prū­das bu­vo, kur svir­nas, sod­nas, va­sa­ros vir­tu­vė, dar­že­liai... Vi­si laks­tė ir gin­či­jos, ne­su­tar­da­mi, ku­rioj vie­toj kas bu­vo. Pra­dė­jom žings­niais ma­tuot nuo ąžuo­lo – jis bu­vo mū­sų cent­ras – ir pa­ma­žu dė­liot. Su­ra­šiau, pa­pai­šiau, kur bu­vo tro­ba, svir­nas. Su sa­vo pai­šy­bos neiš­ma­ny­mu nuė­jau pas tau­to­dai­li­nin­kų ku­ra­to­rę Jo­lan­tą Mil­te­nę, pa­pra­šiau jos pa­ban­dy­ti at­kur­ti tą mū­sų Kaz­ra­gy­ną. Ji ap­siė­mė pieš­ti man ko­men­tuo­jant. Ir nu­pie­šė.“

Pa­gal­bi­nin­kų at­si­ra­do ir dau­giau. Vie­nas svar­biau­sių – kny­gos iš­lei­di­mą fi­nan­sa­vęs iš Kap­sū­džių ki­lęs Liu­ci­jos pusb­ro­lis Vik­to­ras Pet­kus. Į jos pa­sa­ko­ji­mą apie pla­nus pa­ra­šy­ti Kaz­ra­gy­no is­to­ri­ją šis at­sa­kęs klau­si­mu: „Dėl ko tu tik apie Kaz­ra­gy­ną te­ra­šai? Dėl ko ne apie vi­są kai­mą?“ Ir pa­si­siū­lė pa­rem­ti kny­gą.

Pra­si­dė­jo su­si­ti­ki­mai su kai­mo praei­tį at­si­me­nan­čiais kap­sū­diš­kiais, tų at­si­mi­ni­mų fik­sa­vi­mas, įra­šų šif­ra­vi­mas, dar­bas su nuo­trau­ko­mis. Kny­ga pri­sta­ty­ta praė­ju­sių me­tų ge­gu­žę, Kap­sū­džių kai­mo šven­tės me­tu, ir su­lau­kė daug kraš­tie­čių dė­me­sio.

Me­tai Jo­niš­ky­je

L. Ber­tu­lie­nė tris­de­šimt me­tų iš­dir­bo Jo­niš­ky­je – iš pra­džių kai­mo kul­tū­ros na­mų di­rek­to­re, vė­liau – Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja, vyr. spe­cia­lis­te. Kaip­gi jos gy­ve­ni­me at­si­ra­do Jo­niš­kis? At­sa­ky­me nu­skam­ba jau­nys­tės po­lė­kis: „1975 m., kai bai­giau ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės moks­lus Vil­niaus kul­tū­ros mo­kyk­lo­je, ga­lė­jau grįž­ti dirb­ti į Plun­gę, bet man no­rė­jo­si nuo­ty­kių. Pas­ky­ri­mai po mo­kyk­los bū­da­vo su­ra­šy­ti la­pe – kur no­ri, ten rin­kis. Pa­si­žiū­rė­jau že­mė­la­py­je: Šiau­rės Lie­tu­vo­je dar ne­su bu­vu­si. Ir pa­si­rin­kau Jo­niš­kį. Vi­si ste­bė­jo­si, klau­sė, ar aš ten gi­mi­nių tu­riu. O aš ten sa­vo bū­si­mą vy­rą su­ti­kau, su juo tris sū­nus užau­gi­no­me...“

Ga­tau­čių kul­tū­ros na­muo­se rei­kė­jo su­ras­ti kal­bą su vie­ti­niais žmo­nė­mis, pri­si­kvies­ti juos į bu­ria­mus ko­lek­ty­vus, or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius. Kul­tū­ros na­mai įkur­ti ap­smu­ku­sia­me bu­vu­sios kal­vės pa­sta­te, kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą rei­kė­jo pra­dė­ti kur­ti nuo nu­lio. Gal net ne nuo nu­lio: iš pra­džių te­ko įsi­ves­ti tvar­ką, su­draus­min­ti lais­vai be­si­jau­tu­sį vie­tos jau­ni­mą.

Liu­ci­ja su hu­mo­ru pri­si­me­na pra­džių pra­džią: „Vie­ną va­ka­rą ma­tau: ro­do kul­tūr­na­my ki­ną, ei­siu, gal­vo­ju, pa­žiū­rėt. Įė­jau į apa­ra­ti­nę, klau­siu, pro kur į sa­lę įei­ti, pa­ro­dė. Įei­nu, kė­džių nė­ra, suo­lai su­sta­ty­ti, dū­mų de­be­sys plau­kio­ja. Nuė­jau pas ki­no me­cha­ni­ką, klau­siu, ar lei­džia­ma taip rū­ky­ti. Nus­te­bo jis. Pri­sis­ta­čiau. Įė­jo į sa­lę, švie­są įjun­gė ir sa­ko: „Vy­rai, ge­si­nat, kei­čia­si tvar­ka!“ Prieš tai vy­ku­sios triukš­min­gos dis­ko­te­kos ir­gi ap­si­ra­mi­no, at­si­ra­do ma­ne pa­lai­kiu­sių ber­nų, tų ka­rin­gų­jų, jie priei­da­vo ir sa­lė­je rū­kan­tiems sa­ky­da­vo: „Ci­ga­re­tę ge­si­ni ir ei­ni lauk!“.

Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti, kiek dip­lo­ma­ti­jos rei­kė­jo įdė­ti jau­nai spe­cia­lis­tei, kad su­lauk­tų to­kios vie­ti­nių pa­ra­mos.

L. Ber­tu­lie­nė, že­mai­tė tarp aukš­tai­čių, 1996 m. Jo­niš­ky­je net įkū­rė že­mai­čių drau­gi­ją, ji ir da­bar te­be­gy­vuo­ja. Il­gą lai­ką drau­gi­jai pir­mi­nin­ka­vo am­ži­ną atil­sį Jus­tas Su­dei­kis, bu­vęs plun­giš­kis. O pa­ti Liu­ci­ja už nuo­pel­nus Že­mai­ti­jai 2019 m. Tel­šiuo­se at­mi­ni­mo ženk­lu bu­vo ap­do­va­no­ta.

Paš­ne­ko­vė dir­bo Jo­niš­kio sa­vi­val­dy­bė­je. Ne­bu­vo pa­pras­ta, rei­kė­jo pa­ko­vo­ti už kul­tū­ros rei­ka­lus, bet L. Ber­tu­lie­nė sim­pa­ti­jų ir ne­si­ti­kė­jo. Be tie­sio­gi­nio dar­bo, dar ėmė­si gai­vin­ti dai­nų šven­čių tra­di­ci­jas.

„Už kul­tū­rą gal­vą gul­dy­da­vau. Juk tai mū­sų pra­džių pra­džia. Iš­lei­dau to­kią kny­ge­lę apie dai­nų šven­čių is­to­ri­ją Jo­niš­kio kraš­te ir iš­kė­liau min­tį at­gai­vin­ti tą tra­di­ci­ją: rei­kė­jo įtrauk­ti vi­sas mo­kyk­las, re­per­tua­rą su­da­ry­ti, vyr. di­ri­gen­tą su­ras­ti, vi­sus ap­rė­dy­ti, šo­kių se­mi­na­rus reng­ti. Kaip bū­da­vo gra­žu: nu­va­žiuo­ji į ko­kią pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, sto­vi 15 vai­kiu­kų, jau­di­na­si. Vi­sus nu­glos­ty­da­vau, pa­si­džiaug­da­vau: „Kaip ge­rai, kad jūs no­rit dai­nuo­ti!“ Da­bar at­si­trau­ku­si gal­vo­ju – ko­dėl tau to rei­kė­jo?“

Veik­los Plun­gė­je

Grį­žu­si į Plun­gę Liu­ci­ja taip pat ne­sė­di su­dė­ju­si ran­kų, nuo praė­ju­sių me­tų va­do­vau­ja ne­vy­riau­sy­bi­nei or­ga­ni­za­ci­jai „Pa­lies­ti trem­ties“. Bu­vu­sio­ji va­do­vė Ani­ce­ta Grik­šie­nė pa­pra­šė pe­rim­ti dar­bus. O ir nie­kas ki­tas į šias pa­rei­gas ne­si­ver­žė, ži­no­da­mi, kas lau­kia: ra­šy­ti pro­jek­tus ir ata­skai­tas, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, iš­vy­kas, ra­ši­nių kon­kur­sus...

Dar mo­ters gy­ve­ni­me yra ir teat­ras. Žli­bi­nuo­se ją pri­kal­bi­no Vir­gi­ni­ja Kon­čie­nė, bu­vu­si li­tua­nis­tė. „Kaž­ka­da man ji ir sa­ko: „Liu­ci­ja, pa­dėk pa­sta­ty­ti spek­tak­lį. Nu­si­bo­do mums tie neaiš­kūs sim­bo­lis­ti­niai Vil­niaus vai­di­ni­mai.“ Su­si­ti­kom ma­no vai­kys­tės drau­gė Re­gi­na Riš­ku­tė-Bie­liaus­kie­nė, glau­diš­kė Li­na Braz­dei­kie­nė ir aš. Ką mes tri­se ga­lim vai­din­ti? Že­mai­tės „Tris my­li­mas“! Ko­ze­rį su­vai­di­no Je­ro­ni­mas Au­gus­ti­na­vi­čius. Ieš­ko­jom Liud­vi­ko – nie­kas ne­no­ri pri­si­jung­ti. Pri­mis­li­jau, kad liud­vi­kais bus vi­si sa­lė­je sė­din­tys vy­rai. Taip į juos ir krei­pė­mės.“

Mėgs­tan­ti mu­zi­ką Liu­ci­ja įsi­vė­lė ir į dai­na­vi­mus. Kai dir­bo Nar­vai­šių kul­tū­ros na­muo­se, bu­vo su­bū­ru­si folk­lo­ro an­samb­lį. Vė­liau su drau­ge Ja­ni­na, pa­pra­šy­tos „Me­lio­ra­ci­jos sen­jo­rų“ klu­bo va­do­vės Ni­jo­lės Var­ka­lie­nės, pa­dė­jo klu­bo žmo­nėms gie­do­ti kal­nus. Juos pa­bai­gus, pa­ti už­ve­dė ir dai­ną. Įs­pū­dis bu­vęs stip­rus: „Ko­kie 6–7 vy­rai kad pa­lei­do bal­sus. Aš nutilau… Pri­si­mi­niau sa­vo a.a. tė­ve­lį, kaip jis pa­si­kvies­da­vo į tal­ką me­džių vež­ti ar ko, ma­ma pa­da­ro va­ka­rie­nę, o aš, už pe­čiaus at­si­sė­du­si ki­toj tro­boj, klau­sau­si, kaip gra­žiai jie dai­nuo­ja... Pa­dai­na­vom tą­kart tas dai­nas ir sa­kau: „Klau­sy­kit, vy­rai, aš no­rė­čiau su ju­mis daž­niau pa­dai­nuo­ti, ar ga­lim su­si­bėg­ti?“ Su­ta­rėm, įsi­trau­kė akor­deo­nu gro­ti mo­kan­tis me­lio­ra­ci­jos dar­bų vyk­dy­to­jas Al­gir­das Kaz­laus­kas, ki­tas – ar­mo­ni­ka, būg­nu, dar ke­lios mo­te­rys pri­si­jun­gė... Neė­miau nau­jų kū­ri­nių, ne­si­sten­giau kiš­ti, ko jie ne­ži­no, tik iš tų liau­diš­kų, jų jau­nys­tės lai­kų. Man ska­nus tas liau­diš­kas dai­na­vi­mas.“

Bū­tent dėl to „sko­nio“ L. Ber­tu­lie­nė ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti ir bu­vu­siai Žli­bi­nų kul­tū­ros cent­ro chor­ve­dei Ste­fai Sto­nie­nei, kai ši, išei­da­ma iš dar­bo, ra­gi­no pe­rim­ti ten su­bur­tą gru­pe­lę žmo­nių, su­si­ren­kan­čių kar­tą per sa­vai­tę. „Ir tiek jie no­rė­da­vo kar­tu bū­ti! A.a. Pet­ras Šal­tu­pis ne­leis­da­vo nė pa­si­šne­kė­ti: „Liu­ce, dai­nuo­jam!“ Ži­not, mo­te­rys apie dar­žus, li­gas – o jam tik dainuoti… Toks na­tū­ra­lus su­siė­ji­mas išei­da­vo. “

Pak­laus­ta apie atei­ties pla­nus, pa­šne­ko­vė sa­ko, kad už au­kas, gau­tas iš­pla­ti­nus kny­gas, no­rė­tų Kap­sū­džiuo­se pa­sta­ty­ti at­mi­ni­mo ženk­lą. Kap­sū­diš­kė Ge­no­vai­da Ke­ler­tie­nė jau pa­do­va­no­jo ąžuo­lą, o Ste­fa­ni­ja Pet­rei­kie­nė, vie­na iš kny­gos bend­raau­to­rių, dro­ži­nė­ja. Nu­žiū­rė­ta ir vie­ta, be­li­ko tik su­tar­ti su tos vie­tos sa­vi­nin­kais, kad leis­tų sta­ty­ti, ke­liu­ką iki to pa­mink­lo nu­ties­ti.

„Tai­gi, Liu­ci­ja, ko­dėl tau to rei­kė­jo?“ – klau­siu pri­si­py­ru­si.

Nors at­sa­ky­mas ir taip aiš­kus. To­dėl, kad rei­kė­jo. Ir te­be­rei­kia. Ne dėl gar­bės ar už­dar­bio, o dėl įsi­są­mo­nin­to ži­no­ji­mo, kad pri­va­lu ne tik im­ti, bet ir duo­ti. Liu­ci­ja Ber­tu­lie­nė ne­si­blaš­ko, vis­ką da­ro ra­miai, įsi­klau­sy­da­ma ir įsi­žiū­rė­da­ma į ap­lin­ką, o apie gy­ve­ni­me pa­gel­bė­ju­sius žmo­nes, bend­ra­min­čius pa­sa­ko­ja mei­liai ir su di­de­liu dė­kin­gu­mu. Taip ir jau­ti, kad per kul­tū­rą ap­link sa­ve ji ku­ria ge­ru­mo lau­ką.

Autorius: Vilma MOSTEIKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama